|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Švietimas
|
|
|
Kelionės metu Virbalio pagrindinės mokyklos vaikai turėjo galimybę pabendrauti su mokslininkais ir apsilankyti naujausiose laboratorijose.
Andrius GRYGELAITIS
Nemaža dalis Virbalio pagrindinėje mokykloje besimokančių vaikų vienas kitą vadina ne vardais ar pavardėmis, o broliais bei seserimis. Ne, čia nesimoko būrys tos pačios šeimos atstovų. Paprasčiausiai šioje ugdymo įstaigoje jau ketvirtus metus vykdomas projektas, kurio metu vyresnieji mokiniai padeda jaunesniesiems greičiau apsiprasti naujoje aplinkoje.
Visiškai pasiteisino
Virbalio pagrindinėje mokykloje vaikai mokosi dviejuose pastatuose. Viename iš jų ugdomi darželinukai ir pradinukai, o kitame – vyresnių klasių atstovai. Kai penktokai pereina mokytis į pagrindinį mokyklos korpusą, staiga daug kas pasikeičia: vaikai patenka į naują aplinką, jiems reikia mokytis pagal dalykinę sistemą, žinios vertinamos pažymiais, o tai kelia baimę, nerimą, įtampą, nepasitikėjimą, nesaugumo jausmą. Pasak Virbalio pagrindinės mokyklos socialinės pedagogės Giedrės Ožalienės, būtent penktų klasių mokiniai patiria daugiausiai streso.
Siekdamos vaikus nuo to apsaugoti, G. Ožalienė kartu su mokyklos psichologe Anželika Bučinskiene inicijavo projektą, kurio metu į pagalbą penktokams pasitelkiami aštuntų arba devintų klasių mokiniai. Pastarieji suporuojami su jaunesniais vaikais ir turi jiems padėti lengviau apsiprasti naujoje aplinkoje. Taip jie tarsi tampa broliais ir seserimis. Vyresnieji padeda penktokams mokytis, leidžia su jais laiką per pertraukas ir net po pamokų, o kai reikia, nevengia sudrausminti. Jie savotiškai tampa atsakingais už savo jaunesnius draugus.
„Pastebėjome, kad toks modelis išėjo visiems į naudą. Penktokai jaučiasi drąsesni, turėdami vyresnius brolius ar seseris, o pastarieji taip pat jaučia pareigą mažesniesiems rodyti deramą pavyzdį. Atlikome emocinį tyrimą, kurio metu išsiaiškinome, kad saugiausiai iš visų mokinių įstaigoje jaučiasi būtent projekto dalyviai“, – pastebėjimais dalijosi A. Bučinskienė.
Ji pasakojo, kad pirmaisiais projekto metais vyresniųjų klasių mokiniai galėjo patys rinktis vaikus, kuriuos norėtų prižiūrėti. Vis dėlto šis sumanymas pasiteisino tik iš dalies. Įsibėgėjus mokslo metams paaiškėjo, kad dalis vaikų sunkiai randa bendrą kalbą, tad kai kuriuos brolius ir seseris teko apkeisti vietomis. Dabar jau suaugusieji parenka mokinių poras, atsižvelgdami į charakterius, žinias, gabumus ir t. t.
„Iš pradžių visa tai buvo lyg žaidimas, kurį įgyvendinome, kad vaikams būtų smagu ir gera. Vyresniuosius mokinius iš anksto supažindiname su laukiančiomis pareigomis, stengiamės perspėti dėl galimų sunkumų. Turime ir specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų, su kuriais dirbti būna dar sunkiau. Nepaisant to, vyresnieji noriai prisiima ir laukia naujų atsakomybių“, – tikino G. Ožalienė.
Dovana – kelionė
Šiais metais į minėtą projektą yra įsitraukę maždaug 40 mokyklos ugdytinių. Panašūs skaičiai būna kasmet. Pasiekti rezultatai džiugina ne tik pedagogus bei mokinius, bet ir jų tėvus. Įstaigos psichologės A. Bučinskienės teigimu, ši unikali idėja padeda formuoti vaikų asmenybes, o tai – vienas iš pagrindinių mokyklos tikslų.
Visų projekto dalyvių kiekvieną rudenį arba pavasarį laukia dovana – kelionė „Gyvenimo tikslų beieškant“. Jos metu siekiama vaikams parodyti, kiek daug gyvenime priklauso nuo jų pasirinkimų. Iš pradžių vykstama į kokį nors priklausomybės ligų centrą, kuriame įvairių nuopuolių turėję žmonės pasakoja savo istorijas. Saugiausiai iš visų mokinių ugdymo įstaigoje jaučiasi būtent projekto dalyviai.
„Tikrai ne vienas jaunuolis susigraudina, kai 40–50 metų vyras jam pasakoja apie tai, kad kažkada vos nemirė perdozavęs narkotikų, o dabar didžiausia svajone laiko norą baigti mokyklą. Per tokius susitikimus stengiamės ištransliuoti paprastą žinutę, kad net neverta pradėti bandyti uždraustų preparatų. Galbūt kai kam pasirodys, kad tokie pašnekovai gali psichologiškai traumuoti vaikus, tačiau iš tikrųjų mes labai atsakingai ruošiamės šiems susitikimams ir siekiame vaikus apsaugoti nuo bet kokios įmanomos žalos“, – pabrėžė G. Ožalienė.
Patyrę savotišką emocinį sukrėtimą jaunuoliai po to visada vyksta į Fizinių ir technologijos mokslų centro Nanoinžinerijos skyrių, kuriam vadovauja kybartietis dr. Ramūnas Valiokas. Čia jauni mokslininkai papasakoja vaikams apie save, asmeninį kelią link mokslo aukštumų, demonstruoja laboratorijas, naujausius, pasaulinės reikšmės išradimus.
„Būdamas ten jautiesi tarsi patekęs į kitą pasaulį. Vaikai po tokių dviejų kontrastingų vizitų turi puikią galimybę palyginti, kaip jų gyvenimas gali susiklostyti priėmus vienus ar kitus sprendimus“, – teigė G. Ožalienė.
Įprastai kelionė užbaigiama pramogomis. Pavyzdžiui, apsilankymu baseine. Pedagogės teigė pastebėjusios, kad dažniausiai po tokių išvykų padidėja susidomėjimas fizika ir kai kuriais kitais mokslais. Pašnekovės juokavo, kad šios kelionės vaikus lydintiems suaugusiems asmenims būna vienos lengviausių, mat rūpesčių dėl drausmės beveik nekyla. Tuo pasirūpina penktokus prižiūrintys vyresniųjų klasių atstovai.
Džiaugiasi galimybe
Devintokės Klaudija Dimšaitė ir Austėja Ambrazevičiūtė praeitais mokslo metais po savo sparnu priglaudė du penktokus berniukus. Abi merginos ir pačios prieš kelerius metus buvo globotinės. Tuomet jomis rūpinosi vyresnieji mokiniai. Taigi merginos jau žinojo, ko galima tikėtis.
„Iš tikrųjų buvo smagiau, kai mus globojo kiti. Dabar jau mums tenka didesnė atsakomybė, turime sukti galvą, kaip padėti išspręsti mažųjų problemas, kaip pagerinti jų mokymosi rezultatus. Nepaisant to, labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę ir pati pasidalyti savo patirtimi su jaunesniu mokiniu. Kai buvau penktokė, vyresnė sesė man tikrai padėjo lengviau adaptuotis naujoje aplinkoje“, – sakė K. Dimšaitė.
Merginos broliu tapo specialiųjų ugdymosi poreikių turintis berniukas. Įdomu tai, kad pati Klaudija paprašė leisti jį globoti. Paklausta, kodėl nesirinko lengvesnio kelio, devintokė atsakė, jog juo gali eiti visi, o ji norėjo išbandyti save ir buvo tikra, kad galės padėti naujajam savo draugui. Ji tikino su globojamu berniuku užmezgusi pakankamai tvirtą ryšį.
„Besimokydama pradinėse klasėse jaučiausi pakankamai drąsiai ir tvirtai. Vis dėlto atėjus į pagrindinę mokyklą visi aplink staiga tapo dideli, o mano drąsa kažkur išgaravo. Labai džiaugiuosi, kad turėjau sesę, kuri man padėjo greičiau apsiprasti. Mes tapome gana artimos. Į daug ką ėmiau kitaip žiūrėti, suradau daug naujų pažinčių. Net ir šiandien su ta mergina artimai bendraujame. Nors ji gyvena užsienyje, mes vis tiek susirašome, pasveikiname viena kitą įvairių švenčių proga“, – pasakojo A. Ambrazevičiūtė.
Ji prisipažino, jog labai laukė, kol pati galės tapti penktoko globėja mokykloje. Ir nors naujasis brolis iš pradžių jos neklausė, tačiau labai greitai viskas pasikeitė. Dabar Austėja savo globotiniui – tikras autoritetas.
Abi kalbintos merginos džiaugėsi, jog turi galimybę būti unikalaus projekto dalimi. Jų teigimu, panašios iniciatyvos turėtų būti įgyvendinamos kiekvienoje mokykloje.
Nemaža dalis Virbalio pagrindinėje mokykloje besimokančių vaikų vienas kitą vadina ne vardais ar pavardėmis, o broliais bei seserimis. Ne, čia nesimoko būrys tos pačios šeimos atstovų. Paprasčiausiai šioje ugdymo įstaigoje jau ketvirtus metus vykdomas projektas, kurio metu vyresnieji mokiniai padeda jaunesniesiems greičiau apsiprasti naujoje aplinkoje. |
Virbalio pagrindinėje mokykloje vaikai mokosi dviejuose pastatuose. Viename iš jų ugdomi darželinukai ir pradinukai, o kitame – vyresnių klasių atstovai. Kai penktokai pereina mokytis į pagrindinį mokyklos korpusą, staiga daug kas pasikeičia: vaikai patenka į naują aplinką, jiems reikia mokytis pagal dalykinę sistemą, žinios vertinamos pažymiais, o tai kelia baimę, nerimą, įtampą, nepasitikėjimą, nesaugumo jausmą. Pasak Virbalio pagrindinės mokyklos socialinės pedagogės Giedrės Ožalienės, būtent penktų klasių mokiniai patiria daugiausiai streso.
Siekdamos vaikus nuo to apsaugoti, G. Ožalienė kartu su mokyklos psichologe Anželika Bučinskiene inicijavo projektą, kurio metu į pagalbą penktokams pasitelkiami aštuntų arba devintų klasių mokiniai. Pastarieji suporuojami su jaunesniais vaikais ir turi jiems padėti lengviau apsiprasti naujoje aplinkoje. Taip jie tarsi tampa broliais ir seserimis. Vyresnieji padeda penktokams mokytis, leidžia su jais laiką per pertraukas ir net po pamokų, o kai reikia, nevengia sudrausminti. Jie savotiškai tampa atsakingais už savo jaunesnius draugus.
„Pastebėjome, kad toks modelis išėjo visiems į naudą. Penktokai jaučiasi drąsesni, turėdami vyresnius brolius ar seseris, o pastarieji taip pat jaučia pareigą mažesniesiems rodyti deramą pavyzdį. Atlikome emocinį tyrimą, kurio metu išsiaiškinome, kad saugiausiai iš visų mokinių įstaigoje jaučiasi būtent projekto dalyviai“, – pastebėjimais dalijosi A. Bučinskienė.
Ji pasakojo, kad pirmaisiais projekto metais vyresniųjų klasių mokiniai galėjo patys rinktis vaikus, kuriuos norėtų prižiūrėti. Vis dėlto šis sumanymas pasiteisino tik iš dalies. Įsibėgėjus mokslo metams paaiškėjo, kad dalis vaikų sunkiai randa bendrą kalbą, tad kai kuriuos brolius ir seseris teko apkeisti vietomis. Dabar jau suaugusieji parenka mokinių poras, atsižvelgdami į charakterius, žinias, gabumus ir t. t.
„Iš pradžių visa tai buvo lyg žaidimas, kurį įgyvendinome, kad vaikams būtų smagu ir gera. Vyresniuosius mokinius iš anksto supažindiname su laukiančiomis pareigomis, stengiamės perspėti dėl galimų sunkumų. Turime ir specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų, su kuriais dirbti būna dar sunkiau. Nepaisant to, vyresnieji noriai prisiima ir laukia naujų atsakomybių“, – tikino G. Ožalienė.
Šiais metais į minėtą projektą yra įsitraukę maždaug 40 mokyklos ugdytinių. Panašūs skaičiai būna kasmet. Pasiekti rezultatai džiugina ne tik pedagogus bei mokinius, bet ir jų tėvus. Įstaigos psichologės A. Bučinskienės teigimu, ši unikali idėja padeda formuoti vaikų asmenybes, o tai – vienas iš pagrindinių mokyklos tikslų.
Visų projekto dalyvių kiekvieną rudenį arba pavasarį laukia dovana – kelionė „Gyvenimo tikslų beieškant“. Jos metu siekiama vaikams parodyti, kiek daug gyvenime priklauso nuo jų pasirinkimų. Iš pradžių vykstama į kokį nors priklausomybės ligų centrą, kuriame įvairių nuopuolių turėję žmonės pasakoja savo istorijas.
Saugiausiai iš visų mokinių ugdymo įstaigoje jaučiasi būtent projekto dalyviai.
„Tikrai ne vienas jaunuolis susigraudina, kai 40–50 metų vyras jam pasakoja apie tai, kad kažkada vos nemirė perdozavęs narkotikų, o dabar didžiausia svajone laiko norą baigti mokyklą. Per tokius susitikimus stengiamės ištransliuoti paprastą žinutę, kad net neverta pradėti bandyti uždraustų preparatų. Galbūt kai kam pasirodys, kad tokie pašnekovai gali psichologiškai traumuoti vaikus, tačiau iš tikrųjų mes labai atsakingai ruošiamės šiems susitikimams ir siekiame vaikus apsaugoti nuo bet kokios įmanomos žalos“, – pabrėžė G. Ožalienė.
Patyrę savotišką emocinį sukrėtimą jaunuoliai po to visada vyksta į Fizinių ir technologijos mokslų centro Nanoinžinerijos skyrių, kuriam vadovauja kybartietis dr. Ramūnas Valiokas. Čia jauni mokslininkai papasakoja vaikams apie save, asmeninį kelią link mokslo aukštumų, demonstruoja laboratorijas, naujausius, pasaulinės reikšmės išradimus.
„Būdamas ten jautiesi tarsi patekęs į kitą pasaulį. Vaikai po tokių dviejų kontrastingų vizitų turi puikią galimybę palyginti, kaip jų gyvenimas gali susiklostyti priėmus vienus ar kitus sprendimus“, – teigė G. Ožalienė.
Įprastai kelionė užbaigiama pramogomis. Pavyzdžiui, apsilankymu baseine. Pedagogės teigė pastebėjusios, kad dažniausiai po tokių išvykų padidėja susidomėjimas fizika ir kai kuriais kitais mokslais. Pašnekovės juokavo, kad šios kelionės vaikus lydintiems suaugusiems asmenims būna vienos lengviausių, mat rūpesčių dėl drausmės beveik nekyla. Tuo pasirūpina penktokus prižiūrintys vyresniųjų klasių atstovai.
Devintokės Klaudija Dimšaitė ir Austėja Ambrazevičiūtė praeitais mokslo metais po savo sparnu priglaudė du penktokus berniukus. Abi merginos ir pačios prieš kelerius metus buvo globotinės. Tuomet jomis rūpinosi vyresnieji mokiniai. Taigi merginos jau žinojo, ko galima tikėtis.
„Iš tikrųjų buvo smagiau, kai mus globojo kiti. Dabar jau mums tenka didesnė atsakomybė, turime sukti galvą, kaip padėti išspręsti mažųjų problemas, kaip pagerinti jų mokymosi rezultatus. Nepaisant to, labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę ir pati pasidalyti savo patirtimi su jaunesniu mokiniu. Kai buvau penktokė, vyresnė sesė man tikrai padėjo lengviau adaptuotis naujoje aplinkoje“, – sakė K. Dimšaitė.
Merginos broliu tapo specialiųjų ugdymosi poreikių turintis berniukas. Įdomu tai, kad pati Klaudija paprašė leisti jį globoti. Paklausta, kodėl nesirinko lengvesnio kelio, devintokė atsakė, jog juo gali eiti visi, o ji norėjo išbandyti save ir buvo tikra, kad galės padėti naujajam savo draugui. Ji tikino su globojamu berniuku užmezgusi pakankamai tvirtą ryšį.
„Besimokydama pradinėse klasėse jaučiausi pakankamai drąsiai ir tvirtai. Vis dėlto atėjus į pagrindinę mokyklą visi aplink staiga tapo dideli, o mano drąsa kažkur išgaravo. Labai džiaugiuosi, kad turėjau sesę, kuri man padėjo greičiau apsiprasti. Mes tapome gana artimos. Į daug ką ėmiau kitaip žiūrėti, suradau daug naujų pažinčių. Net ir šiandien su ta mergina artimai bendraujame. Nors ji gyvena užsienyje, mes vis tiek susirašome, pasveikiname viena kitą įvairių švenčių proga“, – pasakojo A. Ambrazevičiūtė.
Ji prisipažino, jog labai laukė, kol pati galės tapti penktoko globėja mokykloje. Ir nors naujasis brolis iš pradžių jos neklausė, tačiau labai greitai viskas pasikeitė. Dabar Austėja savo globotiniui – tikras autoritetas.
Abi kalbintos merginos džiaugėsi, jog turi galimybę būti unikalaus projekto dalimi. Jų teigimu, panašios iniciatyvos turėtų būti įgyvendinamos kiekvienoje mokykloje.
Publikuota: 2021-12-20 09:46:34
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|