„Santaka“ / Lietuviškos Kalėdos – bendruomeninio solidarumo šventė / Paveldas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Paveldas

Dalinkitės:  


Lietuvių namus lankęs Kalėda yra mūsiškas folklorinis veikėjas.

Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr.


Lietuviškos Kalėdos – bendruomeninio solidarumo šventė


Artėja šv. Kalėdos – viena iš gražiausių ir laukiamiausių žiemos švenčių, mus suburiančių prie bendro stalo jaukiems šeimos pokalbiams bei smagiems draugų pasibuvimams. Bet ar kada susimąstėte, kaip bėgant laikui keitėsi šios šventės tradicijos ir papročiai? Kiek joje beliko lietuviškos savasties? Kaip svarbu ir per šventes, ir kasdien siekti ilgą laiką mums iš kartos į kartą perduodamo bendruomeniškumo?



Kalėda palaimindavo

Neabejoju, jog žvelgiant iš šių dienų žmogaus perspektyvos senąsias Kalėdas, apipintas keisčiausiomis tradicijomis, būtų galima vadinti netgi egzotiškomis.

Lietuviškoje tradicijoje pirmoji Kalėdų diena skirta šeimai ir poilsiui. Tądien lietuviai niekur nesisvečiuodavo, gausiai vaišindavosi, žaisdavo ir linksmindavosi namuose, keliaujama buvo tik ryte į bažnyčią.

Vakarop šeimynykščiai pradėdavo dairytis kalėdotojų, kurių būryje būdavo ir pats Kalėda arba Kalėdų Senis. Tiesa, reikia pastebėti, jog šis su persirengėlių būriu namus lankantis personažas su krikščioniškuoju šv. Mikalojumi ar „Coca-Colos“ kompanijos produktu – Santa Klausu nesusijęs. Lietuviškasis Kalėda yra mūsiškas folklorinis veikėjas.


Nuo jau minėtų Santa Klauso ir šv. Mikalojaus skyrėsi ir Kalėdos išvaizda. Jis vilkėdavo išvirkščiais arba vilko kailio kailiniais, kuriuos juosė rankšluostis, prisilipindavo linų barzdą, kartais ant nugaros būdavo pritaisyta kupra, pasiimdavo lazdą ir krepšį. Atėjęs į svečius jis lazda pabelsdavo į duris, prisistatydavo. Atvykėlis kartu su visa savo palyda vaikus apdovanodavo riešutais ir riestainiais, jaunimui palinkėdavo susirasti porą, sušelpdavo senelius bei ligonius. Dažnai Kalėda daiktinių dovanų išvis nedovanodavo. Jis tiesiog palaimindavo namus, siekdamas užtikrinti gerovę, skalsą ir darną būsimais metais. Buvo tikima, jog Kalėdos žodžiai turi maginę galią – palinkėjimai būtinai išsipildys.

Pats Senis atsidėkojant už apsilankymą bei palinkėjimus taip pat gaudavo dovanų. Dažniausiai tai būdavo maistas ar smulkūs daiktai.



Lankė persirengėliai

O kas gi buvo Kalėdos palydovai? Vėlgi teks nusivilti tiems, kurie tikisi perskaityti pasakojimą apie nykštukus, elfus ar raudonnosius elnius. Kalėdų Senį nuo vienų iki kitų namų lydėjo gervė, žirgas, meška, ožys, keistos gauruotos būtybės. Rankose jie turėdavo kokį nors muzikinį instrumentą ar lazdas triukšmui kelti.


Sūduvoje buvo itin populiarus Šyvio šokdintojų paprotys. Pagrindinis persirengėlių grupės personažas buvo vieno, kartais dviejų vyrų vaidintas arklys – šyvis. Jei jis iš vietos peršokdavo suolą ar įsibėgėjęs – stalą, tada persirengėliai iš namų šeimininkų gaudavo dovanų. Be šyvio, palydoje būdavo karžygių, meškų, muzikantų ir kitų personažų.

Kalėdiniai persirengėliai lankydami kaimynų namus kartu su savimi tempė ir blukį – medžio kelmą ar kaladę, kurį galiausiai džiūgaudami sudegindavo kaip besibaigiančių metų blogio ir tamsos įsikūnijimą.

Apeigoms nykstant persirengėlių būrys vis retėjo, blukio niekas nebetampė, kol galiausiai teliko vienas mūsų Senis Kalėda, šiandien taip pat nebežinantis, ar lipti iš Čepkelių raisto dalyti šventinės skalsos ar jau nebe.

Antrąją Kalėdų dieną būtinai reikėdavo išeiti iš namų ir su šventėmis pasveikinti kitus. Tikėta, jog šios dienos linkėjimai labai gerai pildosi. Žmonės stengdavosi išeiti kuo toliau už savo kaimo ribų. Kuo labiau nepažįstamas žmogus tave pasveikins, tuo geriau linkėjimai išsipildys.

Tai labai archajiškas tikėjimas. Manyta, kad tądien protėviai iš dausų turi sugrįžti žemėn, pasisveikinti, pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, tik gyvieji jų, deja, neatpažįsta...




Dalijosi namų skalsa

Mūsų tautos Kalėdų papročiuose – labai daug bendravimo, šėlionių, pasibuvimo drauge, besitęsiančio po Kalėdų prasidedančiame tarpušventyje. Jo vakarai dar buvo laikomi šventais – jokių sunkių darbų dirbti negalima, nes protėvių vėlės dar vieši gyvųjų pasaulyje, reikia stengtis jų nenubaidyti, neužrūstinti. Todėl vakarus visi, o ypač jaunimas leisdavo žaisdami žaidimus ir eidami ratelius. Poros neturintieji per juos turėdavo progos susipažinti, parodyti savo simpatijas.

Pasakojimą apie kartu su mūsų protėviais kažkur laiko akivaruose nugrimzdusius ir jau nebežinomus lietuviškų Kalėdų papročius bei tradicijas norėčiau baigti gražiu A. J. Greimo pastebėjimu, jog lietuviškos Kalėdos visų pirma ypatingos tuo, jog jos yra visiško bendruomeninio solidarumo šventė. Šiuo laikotarpiu lietuviai darnos siekė ne tik savos šeimos ar giminės rate, bet ir su kitomis gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenėmis, gyvūnijos ir augmenijos pasauliu. Tądien savo namų skalsa dalydavosi su visu juos supančiu pasauliu, mainais vildamiesi, bet nereikalaudami to paties.

Pasaulis toliau skubės, tradicijos kartu su mumis keisis dar ne kartą, net kilniausių idėjų sklidinos šventės po truputėlį komercializuosis, tačiau tautai savo identitetą išlaikyti vis tiek bus labai svarbu. Ypač tokiai mažai. Būnant bendrystėje tai padaryti žymiai lengviau. Tad to ilgą laiką mums iš kartos į kartą perduodamo bendruomeniškumo siekime ne tik per Kalėdas.



Agnė BRAZAITIENĖ

Etnologė, Jono Basanavičiaus gimtinės vyresnioji muziejininkė



Galerija: Kalėdos




Publikuota: 2021-12-22 16:26:38

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Pasėlius deklaruojantiems ūkininkams neramu dėl ateities
* Žmonių iš globos namų poreikiai – kaip ir visų mūsų
* Aikštelių bėdos: tai ne vietoje, tai per didelė, tai privačioje žemėje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reikėtų pavadinti mūsų etnografinį regioną?
Suvalkija.
Sūduva.
Užnemune.
Dar neturiu nuomonės.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas