|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Išpuoselėtoje namų aplinkoje Sigitas Žilinskas randa vidinę ramybę.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Daugeliui didžiosios metų šventės asocijuojasi ne tik su kalėdine eglute ar blizgančiomis girliandomis. Tai taip pat gerumo, atjautos ir dalijimosi laikotarpis. Alksnėnų kaime ūkininkaujantis Sigitas Žilinskas yra vienas iš tų, kuriam dalytis svarbu ne tik per šventes.
Perskaitė laikraštyje
Daugelis kraštiečių S. Žilinsko pavardę neseniai išgirdo per Vilkaviškio miesto laikrodžio atidengimo šventę. Šiam objektui Alksnėnų kaimo (Pilviškių sen.) žemdirbys paaukojo net 10 tūkst. eurų ir pelnė mecenato vardą. Vis dėlto tai nebuvo pirma ūkininko labdaringa veikla. Nemažą sumą vyras praėjusiais metais pervedė į Vilkaviškio rajono savivaldybės įkurtą koronaviruso pandemijos suvaldymui skirtą specialų fondą, o dar anksčiau jis pasirūpino Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios atnaujinimu, šiam tikslui taip pat paskyręs ne vieną tūkstantį eurų.
Įprastai ūkininkas gerus darbus daro tyliai, net artimieji ne visada apie tai žino. Pavyzdžiui, apie S. Žilinsko dosnią auką bažnyčiai jo žmona sužinojo tik šv. Mišių metu, kai tuometinis klebonas vyrui viešai padėkojo. Vėliau ūkininkas už šį gerą darbą sulaukė net paties popiežiaus Pranciškaus padėkos rašto.
S. Žilinskas pasakojo, kad visada stengėsi palaikyti silpnesnius, padėti tiems, kam to reikia. Šias savybes dar vaikystėje jam įskiepijo iš tremties grįžęs senelis. Būtent todėl, dabar jau pats būdamas seneliu, alksnėniškis stengiasi to paties mokyti ir savo anūkus, nuolat jiems akcentuodamas, kad iš gyvenimo reikia ne tik imti, bet ir duoti.
„Padėdavau ir mokykloms, kuriose mokėsi dukros. Visų turtų su savimi į kapus nenusineši, o to. ką jau esu sukaupęs, man visiškai pakanka. Galima kartais pasidalyti ir su kitais. Apie renkamas lėšas Vilkaviškio laikrodžiui perskaičiau „Santakos“ laikraštyje. Pasitaręs su dukromis ir gavęs jų pritarimą nusprendžiau prisidėti. Mane labiausiai sužavėjo vieta, kurioje šis laikrodis dabar jau stovi. Su šia erdve susiję daug smagių jaunystės atsiminimų. Buvusiame parkelyje su draugais kartais tekdavo ir vyno slapta paragauti, ir pasimatymai ten vykdavo“, – šypsojosi ūkininkas.
Išsiskiria optimizmu
S. Žilinskas iš kitų žemdirbių išsiskiria optimizmu ir tikėjimu, kad sunkiu darbu galima visko pasiekti. Vyro teigimu, galutiniams stiprių ūkių rezultatams gamtos sąlygos ar valdininkų sprendimai neturėtų daryti įtakos. Jis neslėpė, kad per beveik tris ūkininkavimo dešimtmečius buvę labai sunkių metų, tačiau viskas anksčiau ar vėliau vis tiek stodavo į įprastas vėžes. Būtent dėl to alksnėniškis niekada nebuvo linkęs ką nors kaltinti ar dėl ko nors skųstis. Priešingai, vyras kartais net pasvarsto, kad visko, ką turi sukaupęs, jam yra net per daug. Pašnekovo teigimu, sunkiausia tiems žemdirbiams, kurie nežino, kada reikia sustoti.
1992 m. ūkininkauti pradėjęs Sigitas Žilinskas nuo pat pradžių suprato, kad reikia plėsti dirbamus žemės plotus. Iki tol kolūkio vyriausiuoju agronomu dirbęs vyras nestokojo nei žinių, nei patirties. Jis prisiminė, kad nepriklausomybės pradžioje buvo nemažai skeptikų, kurie garsiai abejojo ūkininkavimo perspektyvomis, tačiau pats Sigitas niekada nenuleido rankų ir tvirtai siekė užsibrėžtų tikslų.
„Man net tėtis sakydavo, kad ūkininkaudamas badu numarinsiu savo vaikus. Aišku, aš ir pats niekada netikėjau, kad sukursiu tokį ūkį, tačiau visada buvau tikras, kad dirbdamas žemę turėsiu tvirtą pagrindą po kojomis“, – pasakojo pašnekovas.
Mažina valdas Apie Vilkaviškio laikrodžiui renkamas lėšas perskaičiau „Santakoje“ ir pasitaręs su dukromis nusprendžiau paremti.
Šiandien S. Žilinskas dirba maždaug 450 ha, nors dar prieš penkerius metus jo valdos buvo bent dvigubai didesnės. Net ir dabartinis žemės kiekis, ūkininko teigimu, jam yra šiek tiek per didelis.
„Geriausi rezultatai buvo, kai dirbau 350-400 ha. Tuo metu visi laukai buvo gražūs, tvarkingi. Augant plotams pamažu ėmė kentėti derliaus kokybė, tapo sunku viską suspėti. Teko plėsti technikos parką, ieškoti daugiau darbininkų. O jų rasti šiais laikais ne taip ir lengva“, – teigė ūkininkas.
Jis visą laiką vertėsi vien augalininkyste, gyvulių niekada neaugino. Anksčiau daugeliui buvo nesuvokiama, kaip kaime gyvenantis žmogus gali nelaikyti karvių ar kiaulių, tačiau pats Sigitas nuo pat pradžių suprato, kad geriau koncentruotis į vieną ūkio sritį. Dabar vyras augina javus, rapsus ir pupas, tačiau dar prieš porą metų jis kasmet sėdavo nemažą plotą cukrinių runkelių. Kadaise jis buvo didžiausias šių šakniavaisių augintojas rajone – jų plotai siekdavo net 200 ha.
„Cukriniai runkeliai visada viliojo dėl gerų supirkimo kainų. Aišku, būdavo nesutarimų dėl atsiskaitymų su Marijampolės cukraus fabriku, tačiau anksčiau ar vėliau skolą vis tiek atgaudavau. Pamenu, tik vienais metais vietoje pinigų gavau produkcijos. Tuomet cukraus maišais užkroviau visą garažą. Dalį pardaviau, dalį išdalijau. Pastaraisiais metais grūdų ir runkelių kainos tapo panašios. Supratau, kad jau nenoriu žiemą klampoti per purvyną ir rūpintis šių šakniavaisių nuėmimu bei realizacija“, – pasakojo žemdirbys.
Mėgaujasi laiku namuose
Per beveik tris dešimtmečius S. Žilinskas sukūrė ne tik tvirtą pavyzdinį ūkį, bet ir jaukius bei išskirtinius namus. Buvusios Alksnėnų kolūkio pirties vietoje stovintis didžiulis žemdirbio namas ir šalimais besidriekianti maždaug hektaro ploto aplinka tikrai nesunkiai galėtų pretenduoti į gražiausios rajono sodybos titulą.
Didžiulis tvenkinys su čiurlenančiu kriokliu, savotiškas parkelis su gausybe daugiamečių augalų, medinių bei akmeninių skulptūrų – tai tik nedidelė dalis šios sodybos akcentų. Pasak paties šeimininko, gražiausi vaizdai čia atsiveria vasaros naktimis, kai teritorijoje įjungiamas apšvietimas.
Pats Sigitas namų aplinkoje labai mėgsta leisti laisvalaikį. Vyras dažnai atsisėda ant vieno iš sodyboje esančių suolelių, įsijungia muziką ir tiesiog mėgaujasi ramybe.
Jam patinka klausytis ne tik muzikos, bet ir gamtos garsų. Pro pat jo namus teka Alksnės upelis, prie kurio nuolat renkasi būriai sparnuotų giesmininkų.
S. Žilinskas dievina ne tik paukščių draugiją. Jis gėrisi ir prie namų įrengtame aptvare besiganančiu daugiau nei pusšimčiu elnių. Vyras pasakojo, kad keletą šių raguočių dėl grožio įsigijo maždaug prieš trejetą metų. Pirmieji elniai vienu metu net buvo pabėgę iš aptvaro ir daugiau nei mėnesį negrįžo. Tuomet ūkininkas vietoje jų įsigijo dar kelis šiuos gyvūnus, o netrukus namo parpėdino „pabėgėliai“. Taip raguočių banda pamažu ir plėtėsi.
Maždaug tuo pačiu metu, kai prie namų apsigyveno elniai, S. Žilinskas prie kūdros pasistatė ir nemažą pastatą su pirtimi bei laisvalaikio erdve. Čia vyras su namiškiais bei draugais labai mėgsta leisti laiką.
Apskritai, pirties teikiamus malonumus šeimininkas stengiasi išbandyti kiekvieną savaitę. Dar vieną pirtį alksnėniškis turi įsirengęs gyvenamajame name, tad jei nebūna didelės kompanijos, pasikaitinti į ją ūkininkas dažniausiai eina vienas. Po pirties jis mėgsta paplaukioti name įrengtame šildomame baseine. Vyro teigimu, šios procedūros itin padeda sveikatai.
Daugeliui didžiosios metų šventės asocijuojasi ne tik su kalėdine eglute ar blizgančiomis girliandomis. Tai taip pat gerumo, atjautos ir dalijimosi laikotarpis. Alksnėnų kaime ūkininkaujantis Sigitas Žilinskas yra vienas iš tų, kuriam dalytis svarbu ne tik per šventes. |
Daugelis kraštiečių S. Žilinsko pavardę neseniai išgirdo per Vilkaviškio miesto laikrodžio atidengimo šventę. Šiam objektui Alksnėnų kaimo (Pilviškių sen.) žemdirbys paaukojo net 10 tūkst. eurų ir pelnė mecenato vardą. Vis dėlto tai nebuvo pirma ūkininko labdaringa veikla. Nemažą sumą vyras praėjusiais metais pervedė į Vilkaviškio rajono savivaldybės įkurtą koronaviruso pandemijos suvaldymui skirtą specialų fondą, o dar anksčiau jis pasirūpino Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios atnaujinimu, šiam tikslui taip pat paskyręs ne vieną tūkstantį eurų.
Įprastai ūkininkas gerus darbus daro tyliai, net artimieji ne visada apie tai žino. Pavyzdžiui, apie S. Žilinsko dosnią auką bažnyčiai jo žmona sužinojo tik šv. Mišių metu, kai tuometinis klebonas vyrui viešai padėkojo. Vėliau ūkininkas už šį gerą darbą sulaukė net paties popiežiaus Pranciškaus padėkos rašto.
S. Žilinskas pasakojo, kad visada stengėsi palaikyti silpnesnius, padėti tiems, kam to reikia. Šias savybes dar vaikystėje jam įskiepijo iš tremties grįžęs senelis. Būtent todėl, dabar jau pats būdamas seneliu, alksnėniškis stengiasi to paties mokyti ir savo anūkus, nuolat jiems akcentuodamas, kad iš gyvenimo reikia ne tik imti, bet ir duoti.
„Padėdavau ir mokykloms, kuriose mokėsi dukros. Visų turtų su savimi į kapus nenusineši, o to. ką jau esu sukaupęs, man visiškai pakanka. Galima kartais pasidalyti ir su kitais. Apie renkamas lėšas Vilkaviškio laikrodžiui perskaičiau „Santakos“ laikraštyje. Pasitaręs su dukromis ir gavęs jų pritarimą nusprendžiau prisidėti. Mane labiausiai sužavėjo vieta, kurioje šis laikrodis dabar jau stovi. Su šia erdve susiję daug smagių jaunystės atsiminimų. Buvusiame parkelyje su draugais kartais tekdavo ir vyno slapta paragauti, ir pasimatymai ten vykdavo“, – šypsojosi ūkininkas.
S. Žilinskas iš kitų žemdirbių išsiskiria optimizmu ir tikėjimu, kad sunkiu darbu galima visko pasiekti. Vyro teigimu, galutiniams stiprių ūkių rezultatams gamtos sąlygos ar valdininkų sprendimai neturėtų daryti įtakos. Jis neslėpė, kad per beveik tris ūkininkavimo dešimtmečius buvę labai sunkių metų, tačiau viskas anksčiau ar vėliau vis tiek stodavo į įprastas vėžes. Būtent dėl to alksnėniškis niekada nebuvo linkęs ką nors kaltinti ar dėl ko nors skųstis. Priešingai, vyras kartais net pasvarsto, kad visko, ką turi sukaupęs, jam yra net per daug. Pašnekovo teigimu, sunkiausia tiems žemdirbiams, kurie nežino, kada reikia sustoti.
1992 m. ūkininkauti pradėjęs Sigitas Žilinskas nuo pat pradžių suprato, kad reikia plėsti dirbamus žemės plotus. Iki tol kolūkio vyriausiuoju agronomu dirbęs vyras nestokojo nei žinių, nei patirties. Jis prisiminė, kad nepriklausomybės pradžioje buvo nemažai skeptikų, kurie garsiai abejojo ūkininkavimo perspektyvomis, tačiau pats Sigitas niekada nenuleido rankų ir tvirtai siekė užsibrėžtų tikslų.
„Man net tėtis sakydavo, kad ūkininkaudamas badu numarinsiu savo vaikus. Aišku, aš ir pats niekada netikėjau, kad sukursiu tokį ūkį, tačiau visada buvau tikras, kad dirbdamas žemę turėsiu tvirtą pagrindą po kojomis“, – pasakojo pašnekovas.
Apie Vilkaviškio laikrodžiui renkamas lėšas perskaičiau „Santakoje“ ir pasitaręs su dukromis nusprendžiau paremti.
Šiandien S. Žilinskas dirba maždaug 450 ha, nors dar prieš penkerius metus jo valdos buvo bent dvigubai didesnės. Net ir dabartinis žemės kiekis, ūkininko teigimu, jam yra šiek tiek per didelis.
„Geriausi rezultatai buvo, kai dirbau 350-400 ha. Tuo metu visi laukai buvo gražūs, tvarkingi. Augant plotams pamažu ėmė kentėti derliaus kokybė, tapo sunku viską suspėti. Teko plėsti technikos parką, ieškoti daugiau darbininkų. O jų rasti šiais laikais ne taip ir lengva“, – teigė ūkininkas.
Jis visą laiką vertėsi vien augalininkyste, gyvulių niekada neaugino. Anksčiau daugeliui buvo nesuvokiama, kaip kaime gyvenantis žmogus gali nelaikyti karvių ar kiaulių, tačiau pats Sigitas nuo pat pradžių suprato, kad geriau koncentruotis į vieną ūkio sritį. Dabar vyras augina javus, rapsus ir pupas, tačiau dar prieš porą metų jis kasmet sėdavo nemažą plotą cukrinių runkelių. Kadaise jis buvo didžiausias šių šakniavaisių augintojas rajone – jų plotai siekdavo net 200 ha.
„Cukriniai runkeliai visada viliojo dėl gerų supirkimo kainų. Aišku, būdavo nesutarimų dėl atsiskaitymų su Marijampolės cukraus fabriku, tačiau anksčiau ar vėliau skolą vis tiek atgaudavau. Pamenu, tik vienais metais vietoje pinigų gavau produkcijos. Tuomet cukraus maišais užkroviau visą garažą. Dalį pardaviau, dalį išdalijau. Pastaraisiais metais grūdų ir runkelių kainos tapo panašios. Supratau, kad jau nenoriu žiemą klampoti per purvyną ir rūpintis šių šakniavaisių nuėmimu bei realizacija“, – pasakojo žemdirbys.
Per beveik tris dešimtmečius S. Žilinskas sukūrė ne tik tvirtą pavyzdinį ūkį, bet ir jaukius bei išskirtinius namus. Buvusios Alksnėnų kolūkio pirties vietoje stovintis didžiulis žemdirbio namas ir šalimais besidriekianti maždaug hektaro ploto aplinka tikrai nesunkiai galėtų pretenduoti į gražiausios rajono sodybos titulą.
Didžiulis tvenkinys su čiurlenančiu kriokliu, savotiškas parkelis su gausybe daugiamečių augalų, medinių bei akmeninių skulptūrų – tai tik nedidelė dalis šios sodybos akcentų. Pasak paties šeimininko, gražiausi vaizdai čia atsiveria vasaros naktimis, kai teritorijoje įjungiamas apšvietimas.
Pats Sigitas namų aplinkoje labai mėgsta leisti laisvalaikį. Vyras dažnai atsisėda ant vieno iš sodyboje esančių suolelių, įsijungia muziką ir tiesiog mėgaujasi ramybe.
Jam patinka klausytis ne tik muzikos, bet ir gamtos garsų. Pro pat jo namus teka Alksnės upelis, prie kurio nuolat renkasi būriai sparnuotų giesmininkų.
S. Žilinskas dievina ne tik paukščių draugiją. Jis gėrisi ir prie namų įrengtame aptvare besiganančiu daugiau nei pusšimčiu elnių. Vyras pasakojo, kad keletą šių raguočių dėl grožio įsigijo maždaug prieš trejetą metų. Pirmieji elniai vienu metu net buvo pabėgę iš aptvaro ir daugiau nei mėnesį negrįžo. Tuomet ūkininkas vietoje jų įsigijo dar kelis šiuos gyvūnus, o netrukus namo parpėdino „pabėgėliai“. Taip raguočių banda pamažu ir plėtėsi.
Maždaug tuo pačiu metu, kai prie namų apsigyveno elniai, S. Žilinskas prie kūdros pasistatė ir nemažą pastatą su pirtimi bei laisvalaikio erdve. Čia vyras su namiškiais bei draugais labai mėgsta leisti laiką.
Apskritai, pirties teikiamus malonumus šeimininkas stengiasi išbandyti kiekvieną savaitę. Dar vieną pirtį alksnėniškis turi įsirengęs gyvenamajame name, tad jei nebūna didelės kompanijos, pasikaitinti į ją ūkininkas dažniausiai eina vienas. Po pirties jis mėgsta paplaukioti name įrengtame šildomame baseine. Vyro teigimu, šios procedūros itin padeda sveikatai.
Galerija: Sodyba
Publikuota: 2021-12-29 08:20:59
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|