|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Verslas
|
|
|
Rokas ir Remigijus Naujokaičiai stengiasi puošti ir įmonės teritoriją: čia vis daugėja įvairių verslo kryptį atitinkančių dekoro elementų.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Šalia magistralinio kelio netoli Gižų įsikūrusią „Provincijos mėsos“ parduotuvę puikiai žino ne tik Marijampolės ir Vilkaviškio gyventojai – čia užsuka ir kaimišką produkciją pamėgę žmonės iš kitų miestų.
Apie geležinį kumpį
„Papasakok, kaip užlipęs ant kalno užmigai ir susapnavai geležinį kumpį...“ – savo tėčiui Remigijui Naujokaičiui sako jo sūnus Rokas, kai „Provincijos mėsos“ savininkų paprašau papasakoti apie jų verslo pradžią.
Tačiau Rokas tik juokauja: iš tiesų nebuvo nei kalno, nei geležinio kumpio. Bet buvo toks dėdė Juozukas, kuris mokėjo fantastiškai skaniai pagaminti kaimišką dešrą ir lašinukus.
Tad maždaug prieš 12 metų, po 2009 m. ekonominės krizės, R. Naujokaičiui kilo mintis Juozuko kulinarinius gabumus išnaudoti efektyviau. Iš pradžių kaimiškų gaminių šeimyna gaminosi sau, vėliau tokiais pat pamėgino prekiauti turguje. O matydami, kad produkcija paklausi, šalia kelio Marijampolė–Vilkaviškis atidarė nedidelę mėsos gamybos įmonę.
„Žmonės pradėjo klausinėti, kada mėsos gaminių bus galima nusipirkti vietoje. Vieną vasarą prie gamybinio pastato pastatėme autoparduotuvę ir pabandėme prekiauti iš jos – žiūrim, kad nebespėjame gaminių nešti. Tad visai netrukus įsirengėme parduotuvę“, – pasakojo Remigijus, bendrovės reikalais besirūpinantis kartu su įmonei vadovaujančiu vyriausiuoju sūnumi Roku.
Visada švieži
Iš pradžių visa „Provincijos mėsos“ produkcija tebuvo lašiniai ir poros rūšių dešra. Po truputį gaminių daugėjo. Prie asortimento didinimo prisidėjo visi: tiek Naujokaičių šeimyna, tiek nuo pirmos dienos įmonėje dirbantis Juozukas, tiek nuolat didėjantis įmonės kolektyvas.
„Jei produktas pasiteisina, jo receptūros nebekeičiame – nepiginame, neprastiname, gaminame lygiai taip pat. Jeigu klientas ieško kitokio skonio – kuriame kitą gaminį. Pagaminome kumpinę dešrą, bet pardavėjos perdavė, kad žmonės norėtų mažiau lašinukų. Ėmėme gaminti ir tokią. Pirkėjai tai vertina“, – pasakojo įmonės direktorius Rokas.
Pavyzdžiui, į įmonės gaminamų kibinų receptūrą įeina sviestas. Margarinas būtų pigiau, bet ne taip skanu, todėl savininkams nekyla jokių minčių apie tai, kad jis galėtų pakeisti sviestą. Tokia logika pasiteisina: į darbo dienos pabaigą kapotų kiaulienos kibinų retai berasite, jie bus išpirkti.
„Tai dėl to, kad mūsų gaminiai visuomet švieži, tos pačios dienos. Daug neprisigaminame“, – sakė R. Naujokaitis.
Darbuotojais džiaugiasi
Naujokaičiai labai vertina savo darbuotojus, jų įmonėje yra apie 40. Didžioji dalis žmonių bendrovėje dirba seniai, kai kurie laiką kartu leidžia ir po darbo.
„Užtrunka tik rasti naują darbuotoją, o vėliau jis prigyja ilgam. Beje, mes neieškome vien specialistų, visus galime išmokyti dirbti, svarbu, kad žmogus to norėtų pats“, – kalbėjo jaunasis įmonės vadovas.
Darbuotojų paprastai padaugėja vasaros sezono metu, nes tada būna didžiausia ne tik šašlykų, bet ir įvairių kitų mėsos gaminių paklausa.
„Vasarą priimi naujų žmonių, o rudenį jų atleisti nebenori, tai galvoji, kuo visus užimti. Taip ir tuos pačius kibinus pradėjome kepti... Bet kitą vasarą žmonių vėl pritrūksta, ir vėl priimi naujų...“ – pasakojo Remigijus Naujokaitis.
Sunkus laikas įmonei atėjo prasidėjus karantinui, kai gyventojai negalėjo važinėti iš vienos savivaldybės į kitą. Tuo metu smarkiai sumažėjo keptų gaminių paklausa. Kad nereikėtų atleisti darbuotojų ir pavyktų išvengti prastovų, būdavo kuriami nauji receptai. Per karantiną sugalvota daryti ir šaldytus gaminius, pavyzdžiui – cepelinus.
Beje, šaldyta produkcija neužsistovi – cepelinai gali būti pagaminti prieš dieną ar dvi, bet tikrai neužsiguli mėnesiais, kaip pasitaiko dažnos šeimininkės šaldytuve.
Technologų nesamdo
Prieš pradėdami prekiauti kokiu nors produktu, Naujokaičiai su įmonės darbuotojais jį pirmiausiai ragauja patys.
„Visi turi savo žodį. Gal kažkam atrodo per daug druskos, kažkam pipiro trūksta. Nuolat vyksta ne tik naujų, bet ir nuo seniau gaminamų produktų degustacijos, o didžiausi ekspertai – mūsų darbuotojai. Taip nuolat ragaudami ir patys save kontroliuojame“, – sakė R. Naujokaitis.
Įmonė perka tik Lietuvoje užaugintas kiaules. Skerdiena neperkama gabalais (kad mėsa nebūtų šaldyta), Naujokaičiai įsigyja visą kiaulę ir stengiasi viską sunaudoti. Be abejo, taip tvarkytis sunkiau – ne veltui yra liaudiškas priežodis „Reikalų – kaip kiaulę pasipjovus...“ Bet užtai čia gali nusipirkti ne tik lašinių, kumpio ar šoninės, bet ir senoviškai (be želatinos) iš galvos ir kojų virtos šaltienos, kalmarą primenančios skrandžių užkandėlės, kiaulių kojų, ausų, kepeninės ar rūkytų šnipų.
Kaimiškai – tai kaimiškai
Įmonės savininkai iš platintojų ne kartą sulaukė pasiūlymų pirkti įvairių maisto priedų.
„Iš mūsų juokiasi, kad šašlykams raugti naudojame svogūnus, atseit, trumpas tokio produkto galiojimas. Sako, duosim tokios pastos, įmaišysit, ilgiau laikysis ir nei kvapo, nei skonio nesijaus!.. O man keista: tai juk svogūnas turi ir kvapą, ir skonį, kam mums ta jų pasta, – juokėsi Rokas. – Žinoma, stabilizatorius ar kiti priedai paslėptų prastos mėsos skonį. Kai jų nededi, iškart pasijunta produkto kokybė.“
Įdėjus stabilizatoriaus dešra iškart sutvirtėja, o be priedų pagamintą, natūraliai rūkytą dešrą tenka brandinti ir džiovinti porą savaičių. Tiesa, natūraliai bedžiūdama ji „pames“ ir svorio, ko nenutiktų dedant specialių maisto priedų.
„Natūralūs lašiniai bus pilkesni, su priedais atrodytų raudonesni, gražesni. Bet ir natūrali lašiša nebūna tokia raudona. Reikia rinktis, ko nori – gero skonio ar ryškios spalvos“, – traukė pečiais Remigijus.
Naujokaičiai renkasi kokybę. Kaimiškai, natūraliai – tai principai, kurių laikomasi nuo pat įmonės įkūrimo pradžios, ir tai padeda sėkmingai išsilaikyti rinkoje.
„Niekad nebandome kliento apgauti, stengiamės, kad mumis neabejotų. Tą patį šašlyką darome tik iš sprando arba iš šoninės (kuri visuomet įvardyta), bet niekada nedarome iš nugarinės ar mentės. Jeigu pritrūksta sprando, geriau iš viso nedarome, negu darysime tokį produktą, kurio paskui žmogui bus neįmanoma sukramtyti“, – dėstė pašnekovai.
Naujokaičiai stebisi, kai išgirsta, kad kelios jų rūkyklos stovi tik „dėl vaizdo“, o dešra ir lašiniai esą mirkomi chemikaluose. „Tai juk važiuojate pro šalį, dūmai rūksta, kvepia. Vien rūkyklos malkų kasmet perkame po keletą miškovežių. Visas rūkymas vyksta su malkomis ir pjuvenomis, jokių elektrinių rūkyklų neturime“, – sakė Remigijus Naujokaitis.
Galvoja apie Vilkaviškį
Bet kaip tik dėl to, kad mėsa gaminama senoviniais būdais, įmonė išsaugo nuolatinius klientus ir pritraukia naujų. Įsibėgėjus gamybai „Provincijos mėsos“ gaminiais prekiaujama dviejose firminėse parduotuvėse (jau minėtoje Rūdos kaime ir Marijampolėje). Produkcijos atvyksta ir pardavėjai iš Šakių, Zapyškio, Varėnos, Klaipėdos.
Nors Naujokaičių šeima gyvena Marijampolėje, pats Remigijus yra kilęs iš mūsų rajono: iki 18 metų jis gyveno Virbalyje. Vėliau atitarnavęs armijoje apsistojo Suvalkijos sostinėje, ten su žmona Jūrate sukūrė šeimą ir liko gyventi.
Tačiau Naujokaičiai gana aktyviai dalyvauja Vilkaviškio gyvenime. Pats Remigijus priklauso Vilkaviškio „Rotary“ klubui, o „Provincijos mėsos“ įmonė nuolat remia įvairius mūsų rajono renginius.
Ne kartą šeima svarstė Vilkaviškyje atidaryti ir parduotuvę. Bet kokybę vertinantys gamintojai sakė kol kas tiek produkcijos neprigaminantys, tad vilkaviškiečiams dar teks palūkėti – tikėkimės, ne taip jau ilgai.
Jauku viduje ir kieme
„Provincijos mėsos“ savininkai palaiko ir kitus nedidelius gamintojus. Parduotuvėje prekiaujama produkcija, kurios taip pat nerasite prekybos centruose: mažoje Vilkaviškio kepyklėlėje keptos naminės duonos, raguolio, šimtalapio, varškės ir obuolių sūrių bei kitų vietinės gamybos produktų.
Prieš didžiąsias metų šventes įmonė ėmė siūlyti ir kalėdinius rinkinius. Į dovanų dėžutę įdedama ne tik „Provincijos mėsos“ gaminių, bet ir įmonės partnerių produkcijos: vietinio sūrio, Vilkaviškyje skrudintos kavos, kepinių ar kitų gardėsių.
„Kažkada seniai esu sakęs, jog norėčiau įkurti kitokią parduotuvę, kokių matydavau užsienyje: kad joje būtų prekiaujama vietiniais, natūraliais produktais. Ir interjerą stengiamės padaryti ne standartinį, su baltomis sienomis ir dviem šaldikliais, o šiltesnį, jaukaus provincijos stiliaus. Pardavėjos pas mus – nuoširdžios, pabendrauja su klientais kaip su draugais ir dažnai jau žino, ką kuris pirkėjas mėgsta. Joms klientai atneša net gėlių ir saldainių!“ – darbuotojomis džiaugėsi Remigijus Naujokaitis.
Puošiamas ne tik parduotuvės vidus, bet ir įmonės teritorija. Atrodo, dar taip neseniai kieme atsirado viena iš metalo suvirinta kiaulaitė, o dabar jau stovi trys. Yra ir didžiulės metalinės svarstyklės, karka su kirviu, kitų mažesnių dekoratyvinių elementų. Ko gero, trūksta tik to ant kalno nesusapnuoto geležinio kumpio...
Šalia magistralinio kelio netoli Gižų įsikūrusią „Provincijos mėsos“ parduotuvę puikiai žino ne tik Marijampolės ir Vilkaviškio gyventojai – čia užsuka ir kaimišką produkciją pamėgę žmonės iš kitų miestų. |
„Papasakok, kaip užlipęs ant kalno užmigai ir susapnavai geležinį kumpį...“ – savo tėčiui Remigijui Naujokaičiui sako jo sūnus Rokas, kai „Provincijos mėsos“ savininkų paprašau papasakoti apie jų verslo pradžią.
Tačiau Rokas tik juokauja: iš tiesų nebuvo nei kalno, nei geležinio kumpio. Bet buvo toks dėdė Juozukas, kuris mokėjo fantastiškai skaniai pagaminti kaimišką dešrą ir lašinukus.
Tad maždaug prieš 12 metų, po 2009 m. ekonominės krizės, R. Naujokaičiui kilo mintis Juozuko kulinarinius gabumus išnaudoti efektyviau. Iš pradžių kaimiškų gaminių šeimyna gaminosi sau, vėliau tokiais pat pamėgino prekiauti turguje. O matydami, kad produkcija paklausi, šalia kelio Marijampolė–Vilkaviškis atidarė nedidelę mėsos gamybos įmonę.
„Žmonės pradėjo klausinėti, kada mėsos gaminių bus galima nusipirkti vietoje. Vieną vasarą prie gamybinio pastato pastatėme autoparduotuvę ir pabandėme prekiauti iš jos – žiūrim, kad nebespėjame gaminių nešti. Tad visai netrukus įsirengėme parduotuvę“, – pasakojo Remigijus, bendrovės reikalais besirūpinantis kartu su įmonei vadovaujančiu vyriausiuoju sūnumi Roku.
Iš pradžių visa „Provincijos mėsos“ produkcija tebuvo lašiniai ir poros rūšių dešra. Po truputį gaminių daugėjo. Prie asortimento didinimo prisidėjo visi: tiek Naujokaičių šeimyna, tiek nuo pirmos dienos įmonėje dirbantis Juozukas, tiek nuolat didėjantis įmonės kolektyvas.
„Jei produktas pasiteisina, jo receptūros nebekeičiame – nepiginame, neprastiname, gaminame lygiai taip pat. Jeigu klientas ieško kitokio skonio – kuriame kitą gaminį. Pagaminome kumpinę dešrą, bet pardavėjos perdavė, kad žmonės norėtų mažiau lašinukų. Ėmėme gaminti ir tokią. Pirkėjai tai vertina“, – pasakojo įmonės direktorius Rokas.
Pavyzdžiui, į įmonės gaminamų kibinų receptūrą įeina sviestas. Margarinas būtų pigiau, bet ne taip skanu, todėl savininkams nekyla jokių minčių apie tai, kad jis galėtų pakeisti sviestą. Tokia logika pasiteisina: į darbo dienos pabaigą kapotų kiaulienos kibinų retai berasite, jie bus išpirkti.
„Tai dėl to, kad mūsų gaminiai visuomet švieži, tos pačios dienos. Daug neprisigaminame“, – sakė R. Naujokaitis.
Naujokaičiai labai vertina savo darbuotojus, jų įmonėje yra apie 40. Didžioji dalis žmonių bendrovėje dirba seniai, kai kurie laiką kartu leidžia ir po darbo.
„Užtrunka tik rasti naują darbuotoją, o vėliau jis prigyja ilgam. Beje, mes neieškome vien specialistų, visus galime išmokyti dirbti, svarbu, kad žmogus to norėtų pats“, – kalbėjo jaunasis įmonės vadovas.
Darbuotojų paprastai padaugėja vasaros sezono metu, nes tada būna didžiausia ne tik šašlykų, bet ir įvairių kitų mėsos gaminių paklausa.
„Vasarą priimi naujų žmonių, o rudenį jų atleisti nebenori, tai galvoji, kuo visus užimti. Taip ir tuos pačius kibinus pradėjome kepti... Bet kitą vasarą žmonių vėl pritrūksta, ir vėl priimi naujų...“ – pasakojo Remigijus Naujokaitis.
Sunkus laikas įmonei atėjo prasidėjus karantinui, kai gyventojai negalėjo važinėti iš vienos savivaldybės į kitą. Tuo metu smarkiai sumažėjo keptų gaminių paklausa. Kad nereikėtų atleisti darbuotojų ir pavyktų išvengti prastovų, būdavo kuriami nauji receptai. Per karantiną sugalvota daryti ir šaldytus gaminius, pavyzdžiui – cepelinus.
Beje, šaldyta produkcija neužsistovi – cepelinai gali būti pagaminti prieš dieną ar dvi, bet tikrai neužsiguli mėnesiais, kaip pasitaiko dažnos šeimininkės šaldytuve.
Prieš pradėdami prekiauti kokiu nors produktu, Naujokaičiai su įmonės darbuotojais jį pirmiausiai ragauja patys.
„Visi turi savo žodį. Gal kažkam atrodo per daug druskos, kažkam pipiro trūksta. Nuolat vyksta ne tik naujų, bet ir nuo seniau gaminamų produktų degustacijos, o didžiausi ekspertai – mūsų darbuotojai. Taip nuolat ragaudami ir patys save kontroliuojame“, – sakė R. Naujokaitis.
Įmonė perka tik Lietuvoje užaugintas kiaules. Skerdiena neperkama gabalais (kad mėsa nebūtų šaldyta), Naujokaičiai įsigyja visą kiaulę ir stengiasi viską sunaudoti. Be abejo, taip tvarkytis sunkiau – ne veltui yra liaudiškas priežodis „Reikalų – kaip kiaulę pasipjovus...“ Bet užtai čia gali nusipirkti ne tik lašinių, kumpio ar šoninės, bet ir senoviškai (be želatinos) iš galvos ir kojų virtos šaltienos, kalmarą primenančios skrandžių užkandėlės, kiaulių kojų, ausų, kepeninės ar rūkytų šnipų.
Įmonės savininkai iš platintojų ne kartą sulaukė pasiūlymų pirkti įvairių maisto priedų.
„Iš mūsų juokiasi, kad šašlykams raugti naudojame svogūnus, atseit, trumpas tokio produkto galiojimas. Sako, duosim tokios pastos, įmaišysit, ilgiau laikysis ir nei kvapo, nei skonio nesijaus!.. O man keista: tai juk svogūnas turi ir kvapą, ir skonį, kam mums ta jų pasta, – juokėsi Rokas. – Žinoma, stabilizatorius ar kiti priedai paslėptų prastos mėsos skonį. Kai jų nededi, iškart pasijunta produkto kokybė.“
Įdėjus stabilizatoriaus dešra iškart sutvirtėja, o be priedų pagamintą, natūraliai rūkytą dešrą tenka brandinti ir džiovinti porą savaičių. Tiesa, natūraliai bedžiūdama ji „pames“ ir svorio, ko nenutiktų dedant specialių maisto priedų.
„Natūralūs lašiniai bus pilkesni, su priedais atrodytų raudonesni, gražesni. Bet ir natūrali lašiša nebūna tokia raudona. Reikia rinktis, ko nori – gero skonio ar ryškios spalvos“, – traukė pečiais Remigijus.
Naujokaičiai renkasi kokybę. Kaimiškai, natūraliai – tai principai, kurių laikomasi nuo pat įmonės įkūrimo pradžios, ir tai padeda sėkmingai išsilaikyti rinkoje.
„Niekad nebandome kliento apgauti, stengiamės, kad mumis neabejotų. Tą patį šašlyką darome tik iš sprando arba iš šoninės (kuri visuomet įvardyta), bet niekada nedarome iš nugarinės ar mentės. Jeigu pritrūksta sprando, geriau iš viso nedarome, negu darysime tokį produktą, kurio paskui žmogui bus neįmanoma sukramtyti“, – dėstė pašnekovai.
Naujokaičiai stebisi, kai išgirsta, kad kelios jų rūkyklos stovi tik „dėl vaizdo“, o dešra ir lašiniai esą mirkomi chemikaluose. „Tai juk važiuojate pro šalį, dūmai rūksta, kvepia. Vien rūkyklos malkų kasmet perkame po keletą miškovežių. Visas rūkymas vyksta su malkomis ir pjuvenomis, jokių elektrinių rūkyklų neturime“, – sakė Remigijus Naujokaitis.
Bet kaip tik dėl to, kad mėsa gaminama senoviniais būdais, įmonė išsaugo nuolatinius klientus ir pritraukia naujų. Įsibėgėjus gamybai „Provincijos mėsos“ gaminiais prekiaujama dviejose firminėse parduotuvėse (jau minėtoje Rūdos kaime ir Marijampolėje). Produkcijos atvyksta ir pardavėjai iš Šakių, Zapyškio, Varėnos, Klaipėdos.
Nors Naujokaičių šeima gyvena Marijampolėje, pats Remigijus yra kilęs iš mūsų rajono: iki 18 metų jis gyveno Virbalyje. Vėliau atitarnavęs armijoje apsistojo Suvalkijos sostinėje, ten su žmona Jūrate sukūrė šeimą ir liko gyventi.
Tačiau Naujokaičiai gana aktyviai dalyvauja Vilkaviškio gyvenime. Pats Remigijus priklauso Vilkaviškio „Rotary“ klubui, o „Provincijos mėsos“ įmonė nuolat remia įvairius mūsų rajono renginius.
Ne kartą šeima svarstė Vilkaviškyje atidaryti ir parduotuvę. Bet kokybę vertinantys gamintojai sakė kol kas tiek produkcijos neprigaminantys, tad vilkaviškiečiams dar teks palūkėti – tikėkimės, ne taip jau ilgai.
„Provincijos mėsos“ savininkai palaiko ir kitus nedidelius gamintojus. Parduotuvėje prekiaujama produkcija, kurios taip pat nerasite prekybos centruose: mažoje Vilkaviškio kepyklėlėje keptos naminės duonos, raguolio, šimtalapio, varškės ir obuolių sūrių bei kitų vietinės gamybos produktų.
Prieš didžiąsias metų šventes įmonė ėmė siūlyti ir kalėdinius rinkinius. Į dovanų dėžutę įdedama ne tik „Provincijos mėsos“ gaminių, bet ir įmonės partnerių produkcijos: vietinio sūrio, Vilkaviškyje skrudintos kavos, kepinių ar kitų gardėsių.
„Kažkada seniai esu sakęs, jog norėčiau įkurti kitokią parduotuvę, kokių matydavau užsienyje: kad joje būtų prekiaujama vietiniais, natūraliais produktais. Ir interjerą stengiamės padaryti ne standartinį, su baltomis sienomis ir dviem šaldikliais, o šiltesnį, jaukaus provincijos stiliaus. Pardavėjos pas mus – nuoširdžios, pabendrauja su klientais kaip su draugais ir dažnai jau žino, ką kuris pirkėjas mėgsta. Joms klientai atneša net gėlių ir saldainių!“ – darbuotojomis džiaugėsi Remigijus Naujokaitis.
Puošiamas ne tik parduotuvės vidus, bet ir įmonės teritorija. Atrodo, dar taip neseniai kieme atsirado viena iš metalo suvirinta kiaulaitė, o dabar jau stovi trys. Yra ir didžiulės metalinės svarstyklės, karka su kirviu, kitų mažesnių dekoratyvinių elementų. Ko gero, trūksta tik to ant kalno nesusapnuoto geležinio kumpio...
Galerija: Parduotuvė
Publikuota: 2021-12-30 08:18:36
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|