„Santaka“ / Suvalkietės širdį džiugina darbas su jūros gyvūnais / Gyvenimo būdas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

Dalinkitės:  


Nežinia, ką savo trenerei Eglei Laukaitytei į ausį mėgina pasakyti Vėjas (dešinėje), bet akivaizdu, kad mergina jau įgavo visišką delfinų pasitikėjimą.

Asmeninio albumo nuotr.


Suvalkietės širdį džiugina darbas su jūros gyvūnais

Eglė MIČIULIENĖ


„Gyvūnai visuomet buvo mano gyvenimo dalis. Lankiau žirgynus, niekada ramiai nepraeidavau pro šuniukus“, – pripažįsta Eglė Laukaitytė. Tačiau mergina net nesvajojo, kad vieną dieną pradės treniruoti vandens gyvūnus – delfinus ir jūrų liūtus.



Tapo trenere

Vilkaviškietė E. Laukaitytė nuo mažens žinojo, kad rinksis su gyvūnais susijusį darbą. Tad įstojusi į Vilniaus kolegiją ir sėkmingai baigusi veterinarijos studijas įsidarbino gyvūnų klinikoje Vilniuje. Vėliau keletą metų teko padirbėti užsienyje.

„Per daug myliu Lietuvą, tad grįžau ir kurį laiką dirbau gyvūnų prekių parduotuvėje. Prasidėjus pandemijai parvažiavau į Vilkaviškį. O maždaug prieš metus radau skelbimą, kad reikia darbuotojų Lietuvos jūrų muziejuje. Tiesa, iš pradžių reikėjo dvi savaites pabūti savanore“, – pasakojo Eglė.

Klaipėdoje mergina beveik nieko nepažinojo, bet susirado, kur gyventi, ir viską metusi išlėkė į uostamiestį. Apsisprendimas pasiteisino – vilkaviškietė tapo gyvūnų trenere.

Dvi savanorystės savaites E. Laukaitytei reikėjo gerokai pasistengti. Delfinai į naują žmogų žiūrėjo abejingai, paprašius atlikti pratimą, nekreipė jokio dėmesio.


„Reikia laiko, kad su delfinais užmegztum ryšį ir jie tavimi pasitikėtų. Juo labiau kad jie visi skirtingi, su savo charakteriais: vienas nori daugiau švelnaus dėmesio, paglostymų, kitam patinka išdykauti, o kai kurie apskritai ignoruoja, kol įgauni jų pasitikėjimą“, – šypsojosi pašnekovė.



Užsiėmimai – įvairūs

Diena delfinariume prasideda nuo trenerių pasitarimo, vėliau, pagal sudarytą dienotvarkę, vyksta treniruotės, maitinimai. Per pirmąją gyvūnai apžiūrimi po nakties – tai vadinama medicininiu treniravimu. Delfinai bei jūrų liūtai mokomi be streso, savanoriškai duoti tyrimams kraujo, iškvėpto oro ir šlapimo. Profilaktika ir medicininė apžiūra labai svarbi, norint išvengti susirgimų.

Vėliau vyksta treniruotės, pasirodymai, terapijos su neįgaliaisiais, specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis.

Eglė iškart pabrėžė, jog jūrų gyvūnai ne dresuojami, o treniruojami. Treniravimas vyksta visiškai savanoriškai, organizuojamas taip, kad gyvūnui taip pat būtų smagu dalyvauti. Mokoma atlikti tokius elementus, kurie būdingi natūraliai gyvūnų elgsenai.


Jūrų muziejuje yra 15 delfinų – Juodosios jūros afalinų. Paprastai kiekvienas treneris turi gyvūnus, su kuriais praleidžia daugiau laiko.

„Su jais reikia susibendrauti, nes delfinai labai gerai atskiria žmones, jaučia jų emocijas, reaguoja į elgesį. Treniruojant gyvūnus labai svarbus paskatinimas, motyvavimas: tai gali būti ir žuvis, bet nebūtinai. Ne mažiau veiksmingi būdai – tai trenerio dėmesys, žaisliukai, paglostymai, pakasymai, laikas, skirtas konkrečiam gyvūnui“, – pasakojo E. Laukaitytė.

Pasitaiko dienų, kai gyvūnas neturi ūpo pasirodymams, – ir nieko čia nepadarysi. Treneriai tai priima, stengiasi suprasti, vertina priežastis. Įvairiose veiklose gyvūnai dalyvauja rotuodami, savanoriškai. Dažnai pastebima, kad, pavyzdžiui, delfinų terapijos užsiėmimuose konkretus delfinas „pasirenka“ konkretų vaiką ar suaugusįjį, o su kitais nerodo intereso bendrauti.

Delfino išraiška ne be reikalo primena šypseną. Tai – smalsūs ir žaismingi gyvūnai. Eglė juokėsi, kad delfinams smagu aptėkšti šalia baseino einantį žmogų. Jiems patinka stebėti žmogaus reakciją, kai šis, nesitikėjęs tokio veiksmo, atšoka: gyvūnas paneria po vandeniu, pasigroži savo išdaigos pasekmėmis, o paskui išniręs dar „pakleketuoja“ tarsi juoktųsi. Taip, delfinai – tikri išdaigininkai, šitaip jie kviečia pabendrauti, atkreipia į save dėmesį.




Gavo treniruoti Vėją

Delfinui, kurį treniruoja E. Laukaitytė, dabar aštuoneri. Jei lygintume su žmogumi, tai etapas, kai iš paauglio tampama jaunuoliu.

„Vėjas turi savo charakterį, jis tikras velniūkštis. Kai sužinojau, kad gausiu treniruoti Vėją, išsigandau: taigi šitas delfinas iš viso mane ignoravo! Vos pradėjus man dirbti jis buvo tas, kuris labiausiai su manimi nesiskaitė!“ – juokėsi jaunoji trenerė.

Įgyti Vėjo pasitikėjimą jai prireikė pusės metų.

Eglė pasakojo, jog treneriai su delfinais bendrauja judesiais, gestais bei švilpuko pagalba. Švilpimas delfinams – geras ženklas, jis parodo, kad pratimas atliktas puikiai. Jei švilpuko garso nėra, vadinasi, reikia daugiau pasistengti.

„O mano Vėjas, atlikdamas paprašytą elementą ir neišgirdęs puikaus įvertinimo švilpuku, apiplaukia didžiausią ratą aplink baseiną arba priplaukęs krenta šonu į vandenį, kad mane aptaškytų!..“ – kvatojo E. Laukaitytė.



Mėgsta dūkti

Tačiau susidraugavus ir įgijus tokio aikštingo gyvūno pasitikėjimą būna ypač smagu.

Eglė pasakojo, jog vykstant delfinų piešimo užsiėmimams su Vėju visuomet kildavo problemų. Gyvūnas pačiupdavo teptuką ir, anot E. Laukaitytės, nešdavo kudašių tolyn.

„Turėdavai maldauti atiduoti, o jis žaisdavo. Jaunikliai mėgsta taip dūkti: jie paima teptuką ar kamuoliuką ir neatiduoda. Arba erzina: atplaukę atkiša paimtą daiktą, bet kai tiesi ranką paimti – apsisuka ir nuplaukia į šoną. Vėjui tai ypač patikdavo. Bet jei tik treneriui to daikto nebereikia, delfinas jį irgi numes. Kitaip tariant, jam reikia dūkti, kaip naminiam gyvūnėliui, reikia dėmesio ir bendravimo“, – pasakojo mergina.

Todėl grįžusiai po atostogų į darbą Eglei buvo labai smagu išgirsti, kad kantrus darbas davė rezultatų: jos Vėjas išgelbėjo pasirodymą. Mat kai kiti delfinai nerodė jokio noro piešti, priplaukė Vėjas. Treneriai sunerimo, kad šis ir vėl nukniauks teptuką, bet šįkart gyvūnas buvo nusiteikęs draugiškai ir darbą atliko puikiai.

Treneriai tvirtina, kad delfinai jaučia, kada vyksta treniruotės, o kada – pasirodymai žmonėms: galima sakyti, kad jie turi savotišką pareigos jausmą parodyti lankytojams, ką sugeba.




Socialūs gyvūnai

Eglė neabejoja, kad delfinų intelektas labai aukštas. Nors jų mąstysena nėra iki galo ištirta, bet tai yra draugiški sutvėrimai – kitaip gyvūnai nesiartintų prie trenerio laisvu laiku, kai šis neturi nei žaisliuko, nei žuvies. Bet delfinai priplaukia, bendrauja, nes jiems tai patinka.

„Yra nemažai aprašytų atvejų, kaip jūroje delfinai padėjo žmonėms ar kitiems gyvūnams, apgynė nuo ryklių. Delfinai veikia labai bendruomeniškai, o „susikalba“ naudodamiesi echolokacija. Delfinai, kaip ir žmonės, padeda vieni kitiems reikalui esant, pykstasi, visaip kaip aiškinasi santykius. Jie labai socialūs gyvūnai“, – pasakojo trenerė.

Mergina tvirtino, kad bendrauti mėgstantys delfinai per pasirodymus neabejingi ir žiūrovų reakcijai. Kai žmonių salėje daug, tuomet atrodo, kad gyvūnai labiau stengiasi atlikti elementus. Visai kas kita, kai žiūrovų mažai, jie ploja vangiai – tada ir delfinai pratimus atlieka be azarto.

„Gal jiems atrodo, kad tai eilinė treniruotė?“ – svarstė mergina.

Treneriai dirba ir su Kalifornijos jūrų liūtais.

„Tai – irgi labai linksmi gyvūnai! Žinoma, su jais tikrai reikia labai gerai susipažinti. Jūrų liūto fiziologija leidžia daug plačiau pristatyti gyvūnus, nes jie puikiai jaučiasi tiek sausumoje, tiek vandenyje. Tiesa, patinai sveria apie 300 kg, tad su jais iš pradžių tikrai būna nejauku. Bet kai susipažįsti, pamatai, kad tai – mielas gyvūnas, nors ir nebendrauja taip, kaip delfinas“, – pasakojo trenerė.




Reikia fizinio pasirengimo

Matant, kaip per pasirodymus treneris glosto jūrų liūtą, pabučiuoja delfiną, gali susidaryti įspūdis, jog toks darbas – be galo malonus ir smagus.

Tačiau Eglė šypteli: dirbti jūros gyvūnų treneriu nėra labai lengva.

Laisvu laiku treneriai patys gyvūnams ruošia žuvis, kurios būna užšaldytos luituose po 20–25 kg. „Pietus“ tenka iškelti iš šaldiklių ir atšildyti iki reikiamos temperatūros, tuomet atskyrus susidėti į sunkius metalinius kibirėlius ir neštis pas delfinus bei jūrų liūtus. Per dieną tokie maisto daviniai ruošiami po tris kartus.

„Fizinio pasiruošimo tikrai reikia, kitaip čia nepadirbsi. Kūno tvirtumo reikalauja ir darbas su gyvūnais vandenyje. Po pirmų kartų baseine pajutau tokių raumenukų, kokių, atrodo, niekada neturėjau!“ – juokėsi E. Laukaitytė.

Be abejo, reikia mokėti ir plaukti, panerti į 5 m gylį, sulaikyti kvėpavimą ir t. t. Be to, tenka nuolat būti drėgmėje. Imuninė sistema suvalkietę šiek tiek nuvylė – net ir mums kalbantis ji buvo prikimusi. Bet Eglė iš labiau patyrusių kolegų girdėjo, jog sunkiausi visiems būna pirmieji metai, kai dar neturi įgūdžių per treniruotes išlikti sausas, nepasisaugai išėjęs į lauką. Tuomet laisvadieniais atgauni jėgas.


Vis dėlto mergina nė kiek nesigaili įsidarbinusi delfinariume.

„Esu išbandžiusi ne vieną darbo kryptį, bet kad taip patiktų – dar nebuvo. Čia puiki atmosfera, smagus jaunatviškas kolektyvas, o kai dirbti su gyvūnais, tai net fiziniai iššūkiai neatrodo tokie baisūs. Priešingai – norisi dar labiau pagerinti savo fizinę būseną, kad labiau pasitemptum per pasirodymą. Todėl visiems, kas myli gyvūnus, kam trūksta gerų emocijų ir kas gali sau tai leisti, siūlyčiau pabandyti bent pasavanoriauti delfinariume. Aš pati po dviejų savanorystės savaičių važiavau iš Klaipėdos į Vilkaviškį kupina emocijų ir galvojau: jei ir nepriims į darbą, būsiu bent praleidusi gražaus laiko su delfinais ir jūrų liūtais. Tačiau man pavyko! Kol kas save matau tik čia ir nebeįsivaizduoju, kaip dabar be šių nuostabių gyvūnų galėčiau gyventi“, – šypsojosi Eglė.



Galerija: Jūrų liūtas




Publikuota: 2022-01-03 08:25:55

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Pasėlius deklaruojantiems ūkininkams neramu dėl ateities
* Žmonių iš globos namų poreikiai – kaip ir visų mūsų
* Aikštelių bėdos: tai ne vietoje, tai per didelė, tai privačioje žemėje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reikėtų pavadinti mūsų etnografinį regioną?
Suvalkija.
Sūduva.
Užnemune.
Dar neturiu nuomonės.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas