|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
„Svarbiausias vyskupo tikslas – išleisti besikreipiantįjį, sužadinus jam viltį Dievo gailestingumu ir Jo meile“, – buvo įsitikinęs vyskupas Juozas Preikšas.
1984–1989 m. valdęs Vilkaviškio vyskupiją, vyskupas Juozas Preikšas yra tapęs ir Vilkaviškio dekanato bei parapijos istorijos dalimi. Kaip buvęs dekanas ir ilgametis klebonas, jis dalyvavo Vilkaviškio katedros pamatų pašventinimo iškilmėse, atvykdavo paminėti šventovės konsekracijos metinių. Tarnystės Vilkaviškyje periodas J. Preikšo biografijoje apibūdinamas kaip kelias į kunigystės pilnatvę.
Tarp geltonų avilių
Griškabūdžio bažnytiniame chore susipažino Vincas Preikša – kapsas, kilęs iš Virbalio, ir iš Griškabūdžio kilusi Marcelė Gerdžiūnaitė. Dar prieš vestuves klebonas sakė Marcelei: „Žiūrėk, kad pirmas sūnus būtų kunigas.“
1926 m. lapkričio 22 d. į pasaulį atėjo poros pirmagimis sūnus Juozas. Šakių ligoninės gydytoja akušerė lyg žinodama pranašavo gimdyvei: „Šis tavo sūnus greičiausiai bus kunigas.“
Iš karto po Juozo gimimo jaunoji šeima gyveno pas Marcelės tėvus, Gerdžiūnų sodyboje. Senelis buvo pamaldus, mokytas, bitininkas ir kaimo seniūnas. Dideliame sode dvejų metukų Juozukas sukosi tarp didelių geltonų avilių.
V. Preikša dar būdamas devyniolikos dalyvavo mūšiuose, buvo lenkų nelaisvėje, dėl to kaip Lietuvos savanoris gavo žemės sklypą. Jį pardavė ir Griškabūdyje nusipirko seną pieninę. Savo rankomis ją įrengė. Namuose tėvas turėjo staliaus dirbtuves. Vaikai jam pagelbėdavo, o kadangi Juozas buvo vyriausias, šiam tekdavo rimtesni darbai.
Tikėjimas ir muzika
Visa šeima buvo daininga. Vakarais namuose skambėdavo dainos, dažniausiai liaudiškos, senovinės. Taip pat neatsiejama buvo ir malda. Preikšų vaikai nuo mažens buvo išmokyti už skanesnį kąsnį padėkoti Dievui, vakarais šeima bendrai melsdavosi, o spalio mėnesį visi kalbėdavo rožinį. Namų sienos buvo nukabinėtos kryžiais ir šventais paveikslais.
Vaikai patarnaudavo šv. Mišiose, giedodavo bažnyčioje. Jonas Puidokas, ilgametis bažnyčios vargonininkas, ieškojo ir norėjo paruošti savo įpėdinį. Kadangi Preikšų vaikai nuolat lankė bažnyčią ir namuose buvo ragavę muzikos, jie buvo puikūs kandidatai. J. Puidokas ateidavo pas Preikšus į namus ir mokydavo vaikus groti instrumentais. Knygoje „Vyskupas Juozas Preikšas“ pats dvasininkas teigė: „Pas mus namuose buvo fisharmonija.“ Mokymai nenuėjo veltui – vėliau visi keturi Preikšų berniukai pabuvo vargonininkais.
Mokykloje ir seminarijoje
Juozas Preikšas pradėjo eiti į mokyklą jau mokėdamas skaityti. Griškabūdyje baigęs pradžios mokslus, 1940 m. padavė prašymą mokytis Šakių „Žiburio“ mokykloje. Gimnazijoje buvo aktyvus užklasinėse veiklose. Moksluose sekėsi gerai, labiausiai patiko istorija, geografija ir muzika. Kai gimnazija per karą sudegė, J. Preikšas nusprendė vykti į Kauną, į kunigų seminariją.
Nuvykęs įstojo į trečią prie seminarijos veikusio licėjaus kursą. Ten taisyklės buvo tokios pačios, kaip ir seminarijoje.
Baigęs licėjų J. Preikšas 1946 m. mokslą tęsė kunigų seminarijoje. Tarybų valdžia slopino jos veiklą. Kaip yra pasakojęs pats vyskupas, „kad ir buvo sunkumų, nepriteklių, nors ir rašalas nuo šalčio auditorijoje užšaldavo, vis tiek daugelis mūsų degė idealizmu, džiaugėmės, kad galime mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo.“
Seminarijoje Juozas mokėsi 5 metus, tiesa, su pertraukomis, nes sovietinė valdžia dusyk mažino klierikų skaičių ir braukė iš sąrašų tuos, kurie mokėsi geriausiai. 1949 m. sąraše buvo ir J. Preikšas.
Kaune susirasti darbą jam buvo sunku dėl įrašo apie mokslą seminarijoje. Nusprendė grįžti į Griškabūdį. Čia Juozui labai pravertė vaikystėje įgyti įgūdžiai. Vargonininkavo ir vadovavo Griškabūdžio bažnyčios chorui. Tai nebuvo sunku, nes mokydamasis seminarijoje skambino pianinu ir giedojo klierikų chore.
1950 m. J. Preikšui pavyko grįžti į kunigų seminariją. Ją baigė 1952 m. Tačiau į kunigus įšventintas buvo 1951 m. rugsėjo 23 d. Šis ankstyvas įšventinimas turėjo svarią priežastį: dėl esamos situacijos su sovietų valdžia buvo baiminamasi, kad vėl vyks šalinimas iš kunigų seminarijos. Dvasininko žodžiai teikė gražių vilčių ateičiai, skatino tikėti gėriu ir gyvenimu.
Religinis kelias
Po seminarijos J. Preikšui teko dirbti daugelyje Lietuvos vietų: Karmėlavoje ėjo vikaro pareigas, buvo Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) parapijos klebonas, Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų kurijų ekonomas. 1956–1969 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje.
1984 m. lapkričio 16 d. popiežius Jonas Paulius II J. Preikšą nominavo tituliariniu Egnacijos vyskupu. Gruodžio 2 d. jis buvo įšventintas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus pagalbininku.
Panevėžio vyskupas
1989 m. kovą vyskupas J. Preikšas paskirtas vadovauti Panevėžio vyskupijai. 1989–2002 m. vyskupaudamas Panevėžyje dvasininkas daug nuveikė. Jo užsidegimą lėmė nepriklausomybė ir reiklumas.
Panevėžyje buvo įkurti Katechetikos, Jaunimo, Šeimos, „Carito“ centrai. Panevėžio vyskupas J. Preikšas aktyviai dalyvavo ne tik šioje, bet ir kitose Lietuvos vyskupijose vykusiuose renginiuose, juos pagyvindavo savo daina.
J. Preikšas visais būdais siekė padėti žmonėms, kurie į jį kreipdavosi su savo problemomis, nes „svarbiausias vyskupo tikslas – išleisti besikreipiantįjį, sužadinus jam viltį Dievo gailestingumu ir Jo meile.“ Dvasininkas mokėjo pasakyti svarių ir reikšmingų minčių, kurios skatintų tikėjimą, darbą bei meilę sau, artimui ir savo kraštui. Jo žodžiai teikė gražių vilčių ateičiai, skatino tikėti gėriu ir gyvenimu.
„Esu zanavykas!“
2002 m. sausio 5 d. popiežius priėmė Panevėžio vyskupo J. Preikšo atsistatydinimą sulaukus 75-erių metų.
2003 m. pabaigoje vyskupas emeritas J. Preikšas persikėlė į Kauną, arčiau savo artimųjų bei likusių draugų ir parapijiečių. Jaunystėje daug metų praleidęs Kaune, šiame mieste jis jautėsi lyg namuose.
Kaip pats ganytojas yra sakęs duodamas interviu „XXI amžiui“, „Zanavykuose aš tik gimiau ir tame krašte prabėgo mano vaikystė, o mokinausi ir gyvenau daugiausia tarp aukštaičių, todėl su jais esu suaugęs. Aukštaičiai geri ir nuoširdūs žmonės. Bet aš kuo gimiau, tuo ir esu. Esu zanavykas!“
Kaune dvasininkas aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, dirbo sielovadinį darbą Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.
J. Preikšas mirė 2018 m. vasario 11 d. eidamas 92-uosius metus. Palaidotas Panevėžio katedros šventoriuje.
Ineta KAVALIAUSKAITĖ
Zanavykų muziejaus vyr. fondų saugotoja
1984–1989 m. valdęs Vilkaviškio vyskupiją, vyskupas Juozas Preikšas yra tapęs ir Vilkaviškio dekanato bei parapijos istorijos dalimi. Kaip buvęs dekanas ir ilgametis klebonas, jis dalyvavo Vilkaviškio katedros pamatų pašventinimo iškilmėse, atvykdavo paminėti šventovės konsekracijos metinių. Tarnystės Vilkaviškyje periodas J. Preikšo biografijoje apibūdinamas kaip kelias į kunigystės pilnatvę. |
Griškabūdžio bažnytiniame chore susipažino Vincas Preikša – kapsas, kilęs iš Virbalio, ir iš Griškabūdžio kilusi Marcelė Gerdžiūnaitė. Dar prieš vestuves klebonas sakė Marcelei: „Žiūrėk, kad pirmas sūnus būtų kunigas.“
1926 m. lapkričio 22 d. į pasaulį atėjo poros pirmagimis sūnus Juozas. Šakių ligoninės gydytoja akušerė lyg žinodama pranašavo gimdyvei: „Šis tavo sūnus greičiausiai bus kunigas.“
Iš karto po Juozo gimimo jaunoji šeima gyveno pas Marcelės tėvus, Gerdžiūnų sodyboje. Senelis buvo pamaldus, mokytas, bitininkas ir kaimo seniūnas. Dideliame sode dvejų metukų Juozukas sukosi tarp didelių geltonų avilių.
V. Preikša dar būdamas devyniolikos dalyvavo mūšiuose, buvo lenkų nelaisvėje, dėl to kaip Lietuvos savanoris gavo žemės sklypą. Jį pardavė ir Griškabūdyje nusipirko seną pieninę. Savo rankomis ją įrengė. Namuose tėvas turėjo staliaus dirbtuves. Vaikai jam pagelbėdavo, o kadangi Juozas buvo vyriausias, šiam tekdavo rimtesni darbai.
Visa šeima buvo daininga. Vakarais namuose skambėdavo dainos, dažniausiai liaudiškos, senovinės. Taip pat neatsiejama buvo ir malda. Preikšų vaikai nuo mažens buvo išmokyti už skanesnį kąsnį padėkoti Dievui, vakarais šeima bendrai melsdavosi, o spalio mėnesį visi kalbėdavo rožinį. Namų sienos buvo nukabinėtos kryžiais ir šventais paveikslais.
Vaikai patarnaudavo šv. Mišiose, giedodavo bažnyčioje. Jonas Puidokas, ilgametis bažnyčios vargonininkas, ieškojo ir norėjo paruošti savo įpėdinį. Kadangi Preikšų vaikai nuolat lankė bažnyčią ir namuose buvo ragavę muzikos, jie buvo puikūs kandidatai. J. Puidokas ateidavo pas Preikšus į namus ir mokydavo vaikus groti instrumentais. Knygoje „Vyskupas Juozas Preikšas“ pats dvasininkas teigė: „Pas mus namuose buvo fisharmonija.“ Mokymai nenuėjo veltui – vėliau visi keturi Preikšų berniukai pabuvo vargonininkais.
Juozas Preikšas pradėjo eiti į mokyklą jau mokėdamas skaityti. Griškabūdyje baigęs pradžios mokslus, 1940 m. padavė prašymą mokytis Šakių „Žiburio“ mokykloje. Gimnazijoje buvo aktyvus užklasinėse veiklose. Moksluose sekėsi gerai, labiausiai patiko istorija, geografija ir muzika. Kai gimnazija per karą sudegė, J. Preikšas nusprendė vykti į Kauną, į kunigų seminariją.
Nuvykęs įstojo į trečią prie seminarijos veikusio licėjaus kursą. Ten taisyklės buvo tokios pačios, kaip ir seminarijoje.
Baigęs licėjų J. Preikšas 1946 m. mokslą tęsė kunigų seminarijoje. Tarybų valdžia slopino jos veiklą. Kaip yra pasakojęs pats vyskupas, „kad ir buvo sunkumų, nepriteklių, nors ir rašalas nuo šalčio auditorijoje užšaldavo, vis tiek daugelis mūsų degė idealizmu, džiaugėmės, kad galime mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo.“
Seminarijoje Juozas mokėsi 5 metus, tiesa, su pertraukomis, nes sovietinė valdžia dusyk mažino klierikų skaičių ir braukė iš sąrašų tuos, kurie mokėsi geriausiai. 1949 m. sąraše buvo ir J. Preikšas.
Kaune susirasti darbą jam buvo sunku dėl įrašo apie mokslą seminarijoje. Nusprendė grįžti į Griškabūdį. Čia Juozui labai pravertė vaikystėje įgyti įgūdžiai. Vargonininkavo ir vadovavo Griškabūdžio bažnyčios chorui. Tai nebuvo sunku, nes mokydamasis seminarijoje skambino pianinu ir giedojo klierikų chore.
1950 m. J. Preikšui pavyko grįžti į kunigų seminariją. Ją baigė 1952 m. Tačiau į kunigus įšventintas buvo 1951 m. rugsėjo 23 d. Šis ankstyvas įšventinimas turėjo svarią priežastį: dėl esamos situacijos su sovietų valdžia buvo baiminamasi, kad vėl vyks šalinimas iš kunigų seminarijos.
Dvasininko žodžiai teikė gražių vilčių ateičiai, skatino tikėti gėriu ir gyvenimu.
Po seminarijos J. Preikšui teko dirbti daugelyje Lietuvos vietų: Karmėlavoje ėjo vikaro pareigas, buvo Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) parapijos klebonas, Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų kurijų ekonomas. 1956–1969 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje.
1984 m. lapkričio 16 d. popiežius Jonas Paulius II J. Preikšą nominavo tituliariniu Egnacijos vyskupu. Gruodžio 2 d. jis buvo įšventintas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus pagalbininku.
1989 m. kovą vyskupas J. Preikšas paskirtas vadovauti Panevėžio vyskupijai. 1989–2002 m. vyskupaudamas Panevėžyje dvasininkas daug nuveikė. Jo užsidegimą lėmė nepriklausomybė ir reiklumas.
Panevėžyje buvo įkurti Katechetikos, Jaunimo, Šeimos, „Carito“ centrai. Panevėžio vyskupas J. Preikšas aktyviai dalyvavo ne tik šioje, bet ir kitose Lietuvos vyskupijose vykusiuose renginiuose, juos pagyvindavo savo daina.
J. Preikšas visais būdais siekė padėti žmonėms, kurie į jį kreipdavosi su savo problemomis, nes „svarbiausias vyskupo tikslas – išleisti besikreipiantįjį, sužadinus jam viltį Dievo gailestingumu ir Jo meile.“ Dvasininkas mokėjo pasakyti svarių ir reikšmingų minčių, kurios skatintų tikėjimą, darbą bei meilę sau, artimui ir savo kraštui. Jo žodžiai teikė gražių vilčių ateičiai, skatino tikėti gėriu ir gyvenimu.
2002 m. sausio 5 d. popiežius priėmė Panevėžio vyskupo J. Preikšo atsistatydinimą sulaukus 75-erių metų.
2003 m. pabaigoje vyskupas emeritas J. Preikšas persikėlė į Kauną, arčiau savo artimųjų bei likusių draugų ir parapijiečių. Jaunystėje daug metų praleidęs Kaune, šiame mieste jis jautėsi lyg namuose.
Kaip pats ganytojas yra sakęs duodamas interviu „XXI amžiui“, „Zanavykuose aš tik gimiau ir tame krašte prabėgo mano vaikystė, o mokinausi ir gyvenau daugiausia tarp aukštaičių, todėl su jais esu suaugęs. Aukštaičiai geri ir nuoširdūs žmonės. Bet aš kuo gimiau, tuo ir esu. Esu zanavykas!“
Kaune dvasininkas aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, dirbo sielovadinį darbą Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.
J. Preikšas mirė 2018 m. vasario 11 d. eidamas 92-uosius metus. Palaidotas Panevėžio katedros šventoriuje.
Ineta KAVALIAUSKAITĖ
Zanavykų muziejaus vyr. fondų saugotoja
Publikuota: 2022-01-04 09:33:15
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|