Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Leidinį „Nemuno vilnys“ išleido dr. Vinco Kudirkos amžininkas, nuo Vištyčio krašto kilęs knygnešys Petras Mikolainis.

Gruodžio 31 d. – Vinco Kudirkos, „Tautiškos giesmės“ autoriaus, gimimo diena. Ta proga publikuojame 1934 m. šaltiniuose surastus V. Kudirkos draugo, mokytojo ir daraktoriaus, zanavyko Jono Stalioraičio prisiminimus.

Lietuviškos spaudos draudimo laikais J. Stalioraitis gyveno Slavikuose ir platino lietuviškas knygas. Per jo rankas po visą Lietuvą pasklido ištisos draudžiamo lietuviško žodžio siuntos. Kadangi V. Kudirka buvo po didinamuoju žandarų stiklu, jo raštus spausdinti į Tilžę nešdavo J. Stalioraitis.

1934 m. J. Stalioraitis gyveno Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Senąjį knygnešį lankę svečiai pasakojo, kad tai buvo labai kuklus, bet didelės pagarbos vertas žmogus. Jis gyveno savo devynių hektarų ūkyje, kurį pats tvarkė bei prižiūrėjo, puoselėjo sodą ir bityną.

J. Stalioraitis daugiau nei penkiasdešimt metų dirbo mokytoju, o už ypatingus nuopelnus 1930 m. buvo apdovanotas Gedimino ordinu.

Pats knygnešys pasakojo, kad V. Kudirka buvo jo draugas nuo kunigų seminarijos laikų. J. Stalioraitis rašė: „1876 m. jis (V. Kudirka – aut. past.) atvyko į Seinų seminariją. Čia mudu susitikome ir bemaž pusantrų metų viename kambaryje gyvenome.

Kudirka pasižymėjo gera nuotaika ir nuoširdumu. Jo gabumai reiškėsi puikiai. Su filosofija darydavo tiesiog stebuklus. Turėjo puikią atmintį. Gavęs penketą padėdavo mokytis draugams. Visą laisvalaikį skirdavo literatūrai ir muzikai.

Smuiką palikdavo visada po lova. Daug dainuodavo arba grieždavo. Jau po pirmojo kurso tapęs klieriku Kudirka paskiriamas kunigų seminarijos Seinuose choro dirigentu.

Jo gabumus pastebėjo draugai ir seminarijos vyresnybė. Tačiau pačiam V. Kudirkai kunigų seminarijos atmosfera visiškai nepatiko. Jis neturėjo jokio kunigo pašaukimo. Apie tai kartą pareiškė ir rektoriui. Vienok rektorius nenorėjo paleisti gabaus klieriko ir patarė pasilikti bei galutinai apsispręsti.

Kartą į Seinus aplankyti sūnaus atvyko V. Kudirkos tėvas. Pastarasis buvo tvirto nusistatymo ir labai konservatyvus žmogus. Todėl sūnų vertė kunigu pasilikti. Nors Kudirka ir buvo labai gero būdo, tačiau geros širdies tėvui neturėjo ir nėjo jo pasitikti. Visa tai matė daug klierikų.

To apsilankymo metu Kudirka tėvui pareiškė, kad išstosiąs iš kunigų seminarijos. Kilo didelis triukšmas. Bet čia vėl draugų ir tėvo perkalbėtas dar kurį laiką pasiliko. Tačiau neilgam. Tėvas labai supyko ir išsižadėjo – žinokis, vaike.

Kudirka skurdo, vargo ir rūpesčių spaudžiamas mokėsi. Pinigų nebuvo, todėl tik aukos ir pamokos mokinant vaikus jį gelbėjo. Padėjo ir pažįstami. Dažnai bado verčiamas maisto ėjo prašyti į kareivines Marijampolėje. Tuo laiku stipriai pakenkė savo sveikatai. Dėl to vėliau pyko ant savo tėvo.

Vėliau ir aš mečiau kunigų seminariją Seinuose. Ir po daugelio metų su Kudirka vėl susitikome Šakiuose. Jis jau buvo baigęs medicinos mokslus ir apsigyvenęs Žydpilėje. Kaip pats sakydavo, kaipo gydytojas.

Čia aš jį dažnai lankydavau, nes tuomet gyvenau Slavikuose, kaipo mokytojas. Mudu kalbėdavova apie tautišką lietuvių atgimimą, spaudos platinimą, kovą su rusų režimu. Ypač aš labai gerai pamenu Kudirkos žodžius, kuriuos dažnai man kartodavo: „Ir tu kaipo mokytojas darbuokis tautos žadinimo ir apšvietos darbe, kiek pajėgos leidžia. Kelk vaikų širdyje tautišką supratimą, gimtosios kalbos meilę ir mokyk juose rašto. Tauta už tai bus dėkinga.“

Kaip vėliau paaiškėjo, J. Stalioraitis iš Seinų kunigų seminarijos savo noru neišėjo. Buvo pašalintas už patriotizmą ir meilę lietuvių kalbai. Vėliau dirbo mokytoju daraktoryne vadintoje Slavikų mokykloje.

Amžininkai J. Stalioraitį vadino V. Kudirkos įpėdiniu. Savo gyvenimą jis pašventė mokyti vaikus. Tai darė Vištytyje, Kudirkos Naumiestyje, Vižainyje.

1928 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Stalioraitis gavo Gedimino IV laipsnio ordiną. Vėliau išėjęs užtarnauto poilsio pradėjo ūkininkauti. Į dangų iškeliavo 1934 m. Palaidotas Kudirkos Naumiesčio kapinėse.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---