„Santaka“ / Vaikystės prisiminimuose – tarpukario prekyba Vilkaviškio krašte / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Tarpukaryje beveik visos parduotuvės Vilkaviškyje priklausė žydų tautybės žmonėms.

Vaikystės prisiminimuose – tarpukario prekyba Vilkaviškio krašte

Eglė KVIESULAITIENĖ


Įdomias istorijas iš tarpukario laikų „Santakos“ skaitytojams pasakojantis 92-ejų metų Žaliosios kaimo (Klausučių sen.) gyventojas Modestas VIZGIRDA šįkart prisiminė apie tai, kaip anais laikais vyko prekyba.



Vykdavo derybos

– Tokiuose dideliuose miestuose, kaip Vilkaviškis, tarpukaryje visa prekyba buvo žydų rankose – jie buvo parduotuvių savininkai, – prisiminimais dalijosi M. Vizgirda. – Į Vilkaviškį apsipirkti atvykdavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Skirtingai nei dabartinėse parduotuvėse, tarp pardavėjo ir pirkėjo vykdavo derybos. Pardavėjas sakydavo savo kainą, o pirkėjas siūlydavo savo. Nesiderėjus mokėti prašomą sumą būtų buvę labai kvaila.

Anot M. Vizgirdos, problema buvo ta, kad pirkėjai nelabai išmanė, kokia tikroji prekės vertė, todėl nenumanė, kokią kainą siūlyti, kad nepermokėtų. Tad dažniausiai pirkėjai siūlydavo pusę prašomos kainos. Suprantama, žydas pardavėjas su siūloma suma nesutikdavo ir nuleisdavo tik litą kitą. Pirkėjas irgi šiek tiek pakeldavo siūlomą kainą, kol abu pradėdavo karščiuotis. Tada pirkėjas apsisukdavo ir eidavo iš parduotuvės, tačiau žydas verslininkas nenorėdavo taip lengvai paleisti pelno, tad vydavosi, kad pirkėjas sugrįžtų. Tuomet toliau vykdavo derybos.



Kartais žydų prekybininkai patys važiuodavo į kaimus, užeidavo į namus ir siūlydavo prekes. Atveždavo šaukštų, įvairių indų, muilo, skalbimo miltelių ir kitų prekių.

– Mes, vaikai, labai laukdavome atvažiuojančių žydų, nes jie ne tik atveždavo prekių, bet ir jas supirkdavo, – pasakojo M. Vizgirda. – Žydus domindavo metalai, tad mes pririnkdavome laukuose sprogmenų, likusių nuo Pirmojo pasaulinio karo, gilzių, sulūžusių pasagų, kitokio laužo.

Žydai pirkdavo ne tik metalus, bet ir kitką, ką būdavo galima perdirbti ar perparduoti miestiečiams. Tad vaikai jau žinojo, kas domina prekeivius. Jie iš anksto pagrioviuose pririnkdavo kmynų, surišdavo į ryšulius, išdžiovindavo ir laukdavo, kol kaime pasirodys prekeiviai. Žydai mokėdavo labai mažai, bet vaikui ir 5 centai tais laikais buvo dideli pinigai.



Virė arbatinukyje

M. Vizgirda prisimena, kai kartą, vėlų rudenį, nenorėdamas tamsoje trenktis dumblinais keliais, jo tėvų namuose prekeivis liko nakvoti. Kadangi nebuvo daug vietos, svečiui paklojo patalą virtuvėje ant suolo.

– Mums, vaikams, buvo labai įdomu stebėti, kaip žydas prieš miegą atsivertė storą knygą nutrupėjusiais kampais, pasiraitojo rankoves ir vyniodamas ant rankos diržą balsu skaitė tekstą hebrajų kalba, – pasakojo M. Vizgirda. – Mes tada supratome, kad žydai, ne taip kaip mūsiškiai, turi melstis tik iš rašto ir balsu.
Iš pradžių žmonės sunkiai priprato prie naujos tvarkos, nes pirkti nesiderėjus jiems buvo labai keista.



Vakarienei svečias įsimetė kelias bulves į krosnį ir išsikepė, o su pusryčiais buvo kiek kebliau, mat panoro išsivirti kiaušinį. Tačiau pagal judaizmo tikėjimą, inde, kuriame kada nors buvo virta kiauliena, žydai nieko negali virti ir iš jo valgyti – net kiaušinio. Todėl teko ieškoti indo, kuriame niekada nebuvo virta kiauliena. Pagaliau svečią pavyko įtikinti, kad bent jau arbatinuke lietuviai kiaulienos tikrai neverda, tad prekeivis neliko alkanas.



Kermošiai ir jomarkai

Tarpukaryje prekiaudavo ne tik žydai, bet ir lietuviai. Kai vykdavo garsieji Alvito atlaidai, prie bažnyčios atvažiuodavo smulkūs prekiautojai, tais laikais vadinti karabelnykais. Jie iš vakaro pasistatydavo palapines ir jose per atlaidus prekiaudavo maldaknygėmis, rožiniais, turėdavo vaikiškų žaislų, moteriškų skarelių ir kt. Vykdavo tikras kermošius.

Jomarkuose dažniausiai prekiaudavo gyvuliais ir paukščiais – karvėmis, arkliais, žąsimis, antimis.

Arklius paprastai pardavinėdavo romų tautybės vyrai, kuriuos lietuviai vadino čigonais. Kaimiečiai gyvulį rinkdavosi labai atsargiai, mat jomarkuose prekeiviai dažnai apgaudinėdavo – galėjai nusipirkti seną ar luošą gyvulį.



Kartais makleriai specialiai samdydavo čigonus, nes šie turėjo gerą iškalbą, daug išmanė apie arklius, tad mokėdavo juos įsiūlyti pirkėjui. Patys romų tautybės žmonės taip pat vertėsi arklių prekyba – gyvulius vienur pirkdavo, kitur parduodavo.



Kooperatyvų gimimas

Tarpukariu žmonės, ypač ūkininkai, vienijosi į prekybinius kooperatyvus. Susivienijusi grupė žmonių galėjo savo nariams nupirkti prekių pigiau arba pagamintus produktus parduoti brangiau nei veikdami pavieniui.

Todėl jie sudarė stiprią konkurenciją žydų krautuvėlėms. Kooperatyvuose prekiavo samdyti žmonės, juose buvo nurodytos konkrečios kainos, tad negalėjai derėtis. Net užrašai parduotuvėse skelbdavo: „Kasos kainos – be derybų.“

Iš pradžių žmonės sunkiai priprato prie naujos tvarkos, nes pirkti nesiderėjus jiems buvo labai keista. Kooperatyvų buvo visuose aplinkiniuose miestuose: Marijampolėje garsėjo kooperatyvas „Žagrė“, Vilkaviškyje – „Žiedas“, Alvite – „Parama“. Vėliau kooperatyvai ne tik prekiavo, bet ir teikė kitas paslaugas – steigė skerdyklas, malūnus, pirtis. Tokia buvo kolektyvinės nuosavybės pradžia.



Publikuota: 2022-01-19 10:47:34

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje – pažangi naujovė: konteineriai panaudotam aliejui
* Seni verslininkų nesutarimai pasiekė kulminaciją
* Braškių augintojų mintyse – uogų perdirbimas ir kitos verslo galimybės
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kuris vasaros mėnuo atostogauti Jums geriausias?
Birželis.
Liepa.
Rugpjūtis.
Nematau skirtumo.
Vasarą neatostogauju.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai