|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2022-01-27 17:20
1996 m. birželį Rumokuose buvo atidengtas paminklas partizanams.
Pokario partizanų kovos – vienas tragiškiausių ir herojiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Kraštas prarado dalį savo gyventojų – aktyviausių, labiausiai apsišvietusių, darbščiausių žmonių. 1944–1953 m. keli šimtai tūkstančių asmenų buvo suimti ir išvežti iš Lietuvos. Gyventojams buvo brukama svetima ideologija, niekinamos ir iš viešojo gyvenimo stumiamos tradicinės tautinės ir religinės vertybės. Ginkluotas pasipriešinimas sovietiniams okupantams tapo lietuvių tautos kova dėl laisvės, valstybės nepriklausomybės ir demokratinės santvarkos. Lietuvos gyventojai turėjo pasirinkti vieną iš trijų galimų kelių: kolaboruoti su okupacine valdžia, nerizikuoti ir niekur nesikišti, kol išsivaduoti padės Vakarai, arba aktyviai priešintis okupacinės valdžios vykdomai politikai. Ginkluoto pasipriešinimo svarbiausi uždaviniai – sutrukdyti okupacinės valdžios politikos įgyvendinimą, valdžios struktūrų kūrimą, skatinti gyventojus nepripažinti sovietinio režimo ir nebendradarbiauti su juo. Pokario partizanai – įvairaus amžiaus, išsilavinimo, skirtingų socialinių sluoksnių žmonės, kuriuos vienijo noras priešintis okupantams ir matyti savo kraštą laisvą. Palikę namus, mokyklas, artimuosius, mylimi ir mylintys, jie gražiausius savo metus praleido tamsiose ir drėgnose žeminėse, šaltyje, pavojinguose žygiuose, kur kiekvieną akimirką tykojo mirtis nuo okupanto ar išdaviko paleistos kulkos. Apie 30 tūkstančių partizanų žuvo nelygioje kovoje, o jų palaikai buvo niekinami, užkasami duobėse, užverčiami šuliniuose. Partizanas – pats garbingiausias kovotojo už laisvę įvardijimas. Tai žmonės, kurie atsisakė savo asmeninio gyvenimo vardan Tėvynės laisvės, pasirinko žūtbūtinę kovą iki mirties. Partizaninis judėjimas Vilkaviškio krašte vyko 1944–1952 m. Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai atsirado 1944-ųjų vasarą vykstant mūšiams tarp fašistinės Vokietijos ir Raudonosios armijos. Miškuose susitelkusios partizanų grupelės iš pradžių veikė chaotiškai, paskui įgijo kovinės patirties, sustiprėjo, jungėsi į didesnius organizacinius vienetus, užmezgė ryšių su kitų regionų partizanais. Kūrėsi vieninga politinė ir karinė ginkluoto pasipriešinimo vadovybė. Šių procesų iniciatoriai buvo ir Suvalkijos partizanai, susitelkę į Tauro apygardą, įkurtą 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupių klebonijoje vykusiame štabo narių ir partizanų grupių atstovų susirinkime. Jame buvo nustatytos Tauro apygardos ribos: Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Lazdijų apskritys, dalis Alytaus bei Kauno (iki Nemuno) apskričių, taip pat struktūra: apygarda, rinktinės, kuopos, būriai, sudaryta padalinių vadovybė. Vytauto rinktinė sudaryta 1945 m. rugpjūčio 22 d. Jos veikimo teritorija – Vilkaviškio apskritis nuo Kalvarijos, Vištyčio, Kudirkos Naumiesčio iki Šešupės ir Marijampolės. Rinktinės vadu 1945 m. rugpjūčio mėn. paskirtas Vytautas Vitalius Gavėnas, turėjęs Vampyro ir Granito slapyvardžius. 1950 m. vasario 9 d. žuvus Granitui, iki vasario 22 d. vado pareigas ėjo Algimantas Matusevičius-Neptūnas, o jam žuvus beveik metus, iki 1952 m. sausio 12 d., vadovavo Antanas Grikietis-Slapukas, dar žinomas ir Vidmanto slapyvardžiu. Vytauto rinktinė turėjo ne tik mobilizuoti, bet ir saugoti gyvąją jėgą, rinkti ginklus, karinę medžiagą, aktyviai kovoti su bolševikais, žadinti tautos troškimą siekti laisvės ir nepriklausomybės, trukdyti trėmimams, ardyti per Vilkaviškio apskritį einančius geležinkelius, plentus, vieškelius. Vilkaviškio rajono teritorijoje daugiausiai partizanų glaudėsi ten, kur buvo tinkamos gamtinės sąlygos – miškai, pelkės, daubos. Tam palankiausios buvo Vištyčio, Bartninkų, Keturvalakių, Žaliosios, Gižų apylinkės. Šiose vietovėse buvo įrengta daugiausiai slėptuvių, iš jų vykdytos įvairios operacijos: stribelnyčių ir valsčių centrų puolimai, komunistų ir jų rėmėjų baudžiamosios operacijos. Partizanai vengė kaimų, esančių arčiau pasienio, nes tas teritorijas kontroliavo rusų pasieniečiai. Pamiškių kaimuose šeimininkavo partizanai. Per 8 kovų metus Vytauto rinktinės partizanai surengė daugybę smulkių ir apie 10 stambesnių operacijų. Net 5 kartus buvo užpulta Gižų stribelnyčia, MTS-as, pieninė ir kooperatyvas, 1947 m. pavasarį ir vasarą buvo užpultos Pajevonio, Žaliosios, Gižų, Atanavo, Keturvalakių stribų būstinės. Partizanai turėjo savo slėptuves Vištytgiryje, Drausgirio, Podvarko, Žaliosios miškuose, prie Svirkalnio, Šilsodžio kaime (Kirvaičio žemėje, daubos skardyje), Juodupėnų kaime (Daubarų ir Kulbokų sodybose). Gražiškių valsčiuje, Uršulės Belevičienės sodyboje, buvo didelė slėptuvė, kurioje slėpdavosi po kelis partizanus, dažniausiai Petras Brokas-Plienas, Edvardas Plečkaitis-Trimitas, Kastantas Vingilis-Iešmas, Bronius Bobina-Patrimpas. Virtuvėje, po duonkepe krosnimi, buvo gerai įrengta slėptuvė, kurios niekam nepavyko rasti. Ji buvo užversta tik naikinant sodybą per melioraciją 1986 m. Girkantų kaime, Minsevičių sodybos tvarte, buvo Vyčio kuopos partizanų slėptuvė. 1952 m. sausio 1 d. šioje slėptuvėje buvo apsupti ir žuvo du partizanai, šeimininkai buvo areštuoti ir išvežti į lagerius. Slėptuvės buvo įrengtos pas Žališkevičius prie Gražiškių kaimo, Kriaučeliūnienės troboje, ertmėje tarp sienų. Ši slėptuvė buvo išaiškinta, o Kriaučeliūnienė areštuota ir nuteista 10 metų kalėti. Daugelyje nuošalesnių sodybų, esančių arčiau miškelių, buvo įrengtos partizanų slėptuvės. Sodybų šeimininkai, rizikuodami savo bei savo šeimų narių laisve ir gyvybe, globojo bei saugojo kovotojus, dalijosi su jais paskutiniu duonos kąsniu. Partizanai dažnai dienodavo nuošalesnėse ūkininkų sodybose, vasarą – miškuose ir daubose. Žmonės partizanus pažinojo, nes jie buvo giminių ar kaimynų sūnūs, todėl visaip padėdavo, maitindavo, slėpdavo, neišduodavo okupantams ar jų talkininkams. Moterys ir merginos jiems ruošdavo maistą, apskalbdavo. Skardupių kaimo siuvėjas Venclova, Pijus Datkūnas iš Puodiškių kaimo (Žaliosios vlsč.), Veronika Inkratienė iš Kybartų siuvo ir taisė rūbus, Užbaliuose (Pajevonio vlsč.) gyvenęs neįgalus Juozas Želvys taisė batus, aprūpindavo ginklais ir šaudmenimis, kurių po karo buvo daug prisirinkęs kaimo laukuose. Sužeistus partizanus Opšrūtuose gydė Vilkaviškio ligoninės gydytoja Anelė Dušmanienė (g. 1912 m.). Vytauto rinktinės Vyčio, Šturmo, Klajūno, Robinzono būriuose 1944–1952 m. kovojo apie 260 partizanų. Jiems talkino per 200 ryšininkų ir rėmėjų. Dauguma partizanų žuvo susirėmimuose su okupantais, o jų pagalbininkai atsidūrė Sibire. Žymiausi Vilkaviškio krašto partizanai buvo Klemensas Rušinskas-Genys, Jonas Brazys-Klajūnas, Juozas Žaldaris-Savanoris, Algirdas Leonavičius-Vytis, broliai Vincas Kučinskas-Apynys ir Pranas Kučinskas-Robinzonas, broliai Jurgis ir Vincas Plečkaičiai, Bronius Janušaitis-Linas-Jaunius, Alfonsas Pumeris-Uošvis, Vitas Gražulis-Savanoris, Algis Murauskas-Uosis, Antanas Ambrulevičius-Vėjas, Klemensas Rušinskas-Genys. Partizanų didvyriškumą savo eilėraščiuose apdainavo Anelė Dereškevičiūtė, Liuda Gelgotaitė (Puniškienė)-Vosilka. Senosios kartos žmonės ypač gerai prisiminė Vytį, Robinzoną, Jaunių, Klajūną, kurie buvo pavyzdys kitiems kovotojams ir laikyti tikrais didvyriais. Vytauto rinktinė leido laikraštį „Laisvės šauklys“, rinktinę pasiekdavo apygardos „Laisvės žvalgas“. Atsišaukimus, vadų nurodymus ir įsakymus perspausdindavo Juozas Rimša (1907–1996) savo tėviškėje (Naudžių kaime), elektrinėje ir malūne įkurtoje slaptoje spaustuvėlėje. Šios spaustuvės per visą partizaninių kovų laikotarpį saugumiečiams taip ir nepavyko atskleisti. Vykstant partizaniniam pasipriešinimui, miestų ir kaimų jaunimas, moksleiviai neliko abejingi stebėtojai. Vilkaviškyje, Pilviškiuose ir Gražiškiuose susikūrė jaunimo pogrindinės organizacijos. 1946 m. išaiškinta Pilviškių gimnazistų pogrindinė organizacija, kurioje buvo 11 narių: Vytautas Grupkaitis (g. 1930 m.), Jonas Kačergis (g. 1928 m.), Antanas Kasperavičius (g. 1929 m.), Juozas Mauruča (g. 1930 m.), Vytautas Raibikis (g. 1929 m.), Kostas Staneika (g. 1930 m.), Julija Stančikaitė (g. 1930 m.), Genė Simonaitytė (g. 1929 m.), Vytautas Šulskis (g. 1930 m.), Vitas Žemaitis (g. 1929 m.) ir organizacijai vadovavęs Albinas Pasiliauskas (g. 1930 m.). 1947 m. KGB atskleistoje Vilkaviškio partizanų rėmimo organizacijoje buvo 13 narių: Ignas Kviesulaitis (g. 1927 m.), Jonas Brazys (g. 1924 m.), Alfonsas Burba (g. 1929 m.), Aldona Jundulaitė (g. 1928 m.), Eugenija Kamarauskaitė (g. 1929 m.), Leonas Pališkis (g. 1929 m.), Zenonas Petraitis (g. 1928 m.), Bronius Gustaitis (g. 1929 m.), Antanas Danilevičius (g. 1928 m.), Leonas Mačys (g. 1928 m.), Gedas Rušinskas (g. 1930 m.), Romanas Stančikas (g. 1930 m.) ir organizacijai vadovavęs Leonas Kviesulaitis (g. 1928 m.). Tik vienam G. Rušinskui pavyko pasislėpti, kiti buvo areštuoti ir nuteisti. Gražiškių progimnazijoje 1949 m. susikūrė partizanų rėmimo būrys. Jam priklausė mokytojai Vincas Kasparaitis, Petras Barkauskas, Sigitas Babinskas, Liuda Gelgotaitė, mokiniai Vitolis (Vitalius) Kasparaitis, Sigitas Žališkevičius, Algimantas Kazlauskas ir Jonas Kalinauskas (tuo metu jau studijavęs Vilniaus pedagoginiame institute). Daugiausiai susidūrimų su okupacinio režimo tarnais vyko 1946 m. ir 1947 m., vėliau puolimai retėjo, partizanai daugiau slėpėsi ir gynėsi, negu puolė. Jų jėgas silpnino nesibaigiantys persekiojimai, nuolatinė grėsmė, o ypač išdavikų veikla. Vykstant partizaniniam karui su okupantais, kaip ir visuose karuose, žuvo daug kaltų ir nekaltų žmonių: okupacinės valdžios pareigūnų, kareivių, stribų, kolaborantų ir taikių gyventojų, aukomis tapusių atsitiktinai, dėl keršto ar antipatijos. Kaimų gyventojus gąsdino niekuo nekaltų, taikių žmonių žudynės, prasidėję areštai, trėmimai. Paprastiems žmonėms buvo sunku suprasti sudėtingą laikmetį ir situaciją. Ypač nelengva buvo išlikti, kai kaimuose dienomis siautė milicijos ir stribų būriai, o naktimis lankydavosi partizanai. Paprastiems kaimiečiams kartais būdavo keblu atskirti, kas yra kas. Dažnai gyventojus šiurpindavo partizanais apsimetantys specialiai saugumiečių sudaryti būriai, kurie plėšikavo kaimuose ir diskreditavo partizanų vardą gyventojų akyse. 1952 m. pradžioje susidūrimų padaugėjo, deja, tai buvo okupantų pasalos, slėptuvių puolimai ir partizanų žūtys. Nuo 1945 m. partizanavęs Albinas Bieliūnas-Kabelis buvo patyręs partizanas, bet 1952 m. sausio 3 d. jis pateko priešui į rankas ir jau po pirmųjų saugumiečių kankinimų pradėjo išdavinėti savo bendražygius. Per kelis mėnesius buvo išžudyti arba apsuptyje patys nusižudė visi tuo metu būriuose dar buvę Vilkaviškio krašto partizanai. A. Bieliūnas išdavė partizanų rėmėjus ir ryšininkus, kurių daugumą sovietai areštavo ir išvežė į Rusijos lagerius. Gyventojai buvo pakraupę nuo žiauraus susidorojimo. Slenkant laikui gyvenimas nusistovėjo, tačiau žmonės apie partizaninę kovą garsiai kalbėti negalėjo. Visgi atminimas niekur nedingo, jis buvo perduodamas iš kartos į kartą. Dabar, praslinkus 70 metų, A. Bieliūno išdavystė verčia susimąstyti: kaip pasielgtų kiekvienas iš mūsų patekęs į žiauraus priešo rankas? Ar ištvertume kankinimus ir taptume didvyriais kankiniais, ar palūžtume? Rezistencinių kovų prisiminimai, dokumentai, nuotraukos saugomi Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus archyvuose, partizanų atminimas įamžintas paminkluose Pajevonyje, Gižuose, Gražiškiuose, Vilkaviškyje, Keturvalakiuose, A. Baltūsio-Žvejo žūties vietoje Gulbiniškių k., Rumokuose, Vištytgirio miške, Serdokų, Patilčių, Šukių kaimuose ir kt. Paminklai primena didvyriškas partizanų kovas, moko ateinančias kartas, kaip reikia mylėti Tėvynę ir aukotis vardan jos laisvės. Elena RUPEIKIENĖ Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė
Galerija: paminklas
Publikuota: 2022-01-27 17:20:22 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kompensacijos bus mokamos tik įrodžius patirtus nuostolius * Folkloro ansamblis savo kelionę tęsia trisdešimt penkerius metus * Rudas vanduo: kada bus išspręsta problema? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|