Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Kauno Soboras apie 1935 metus.

Vokiečių generolas Liudendorfas Pirmojo pasaulinio karo metu kurį laiką praleido Kaune. Organizavo vokiečių okupacinės valdžios administraciją, savo nuožiūra tvarkė naujai okupuotas lietuvių žemes.

Vokiečiai vadino Rusijos miestu

Generolo prisiminimuose teigiama, kad vokiečių štabo būstinė 1915 m. spalio pabaigoje buvo perkelta į Kauną: „Fronto vadas, štabo karininkai ir aš apsigyvenome dviejose vilose, kurios priklausė ponui Tilmansui, turėjusiam gerą vardą tarp Rusijos vokiečių. Pas mus ateidavo vakarieniauti patys žymiausi štabo karininkai. Kaune praleistas laikas ilgam užsiliko mano atmintyje.“

Vokiečių štabo kanceliarija įsikūrė buvusio rusų gubernatoriaus rūmuose, dabartinės istorinės prezidentūros patalpose. Rūmeliai buvo įvardyti kaip labai erdvūs ir tiko visam vokiečių štabui. Generolui patiko, kad krosnys žiemos metu teikė didžiulę kaitrą. Visos kambarių sienos buvo nukabinėtos dvidešimties kapeikų vertės caro ir carienės portretais.

„Kaunas, – savo atsiminimuose 1915 metais rašė Liudendorfas, – yra tipiškas Rusijos miestas su mažais, žemais namukais ir tokiomis pat gatvėmis. Nuo kalnų, kurie supa šį miestą, atsiveria graži panorama į Nemuno ir Neries santaką.“

Istorinėje prezidentūroje įsikūręs vokiečių štabas buvo aprūpintas kiekviename kambaryje stovėjusiais telefono aparatais. Baldai buvo atvežti iš kauniečių apleistų gyvenamųjų namų. Generolas skundėsi, kad rusai traukdamiesi iš Kauno visus kelius sunaikino. Tiltai per Nemuną buvo susprogdinti, didesni pastatai sudeginti, išardytos telefono ir telegrafo linijos, sugadintas vandentiekis.

Svarbiausiu savo uždaviniu vokiečiai laikė atstatyti Kauno geležinkelio tiltą. Ilgą laiką tai buvo vienintelis kelias, per kurį buvo aprūpinama visa vokiečių kariuomenė. Per naujai iškilusius geležinkelio bėgius iš vakarų kasdien dundėdavo garvežiai. Visą Lietuvos kraštą Liudendorfas įvardijo kaip didelį Vokietijos skolininką.



Linksmybių metai cariniame Kaune

Pirmojo pasaulinio karo audrose didelė dalis kauniečių pasitraukė į rytus kartu su rusais. Kiti buvo prievarta paimti ir išvežti dirbti į Vokietiją, dar kiti ilgai slapstėsi miškuose. Jau pirmomis karo dienomis tiek Vilniuje, tiek Kaune pradėjo trūkti maisto.

Ten, kur buvo įsikūręs „Lietuvos“ viešbutis ir garsusis „Metropolio“ restoranas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo viešbutis pavadinimu „Metropol“. Abu namai priklausė žydui Volkoviškiui. Čia apsistodavo aukšto lygio valdininkai, atvykę iš Sankt Peterburgo ir Maskvos.

Laisvės alėjos ir Vasario 16-osios gatvės kampe, buvusiame „Versal“ viešbutyje, apsistodavo turtingi lenkų dvarininkai ir žydai. Kitoje gatvės pusėje iš toli buvo matoma reklama su Rusijos viešbučio vardu. Čia buvo prabangiausias restoranas Kaune.

Teigiama, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą visame Kaune buvo beveik šimtas gatvių ir skersgatvių. Laisvės alėja turėjo skambų „Nikolajevski prospekt“ pavadinimą, K. Donelaičio gatvė vadinosi Puškino vardu. Į carinį Kauną nuolat atvykdavo svečių, ypač prekybininkų. Visiems pagal luomą ir kišenę Kaunas galėjo pasiūlyti apie dvidešimt viešbučių.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kauno muzikinio teatro rūmuose skambėjo muzika ir šokiai. Čia skambėjo kabaretas ir dainos – tai buvo vienintelis išskirtinai pasilinksminimams skirtas restoranas mieste. Į F. F. Vestfalio vardu vadintus linksmybės namus atvykdavo šokėjos iš Sankt Peterburgo. Jos šokdavo kankaną, skambėdavo čigonų romansai. Į restoraną įleisdavo beveik kiekvieną, kuris buvo apsirėdęs pagal 1900-ųjų madas ir galėjo sau leisti apmokėti sąskaitą.

Tuo metu Kaune buvo labai daug rusų valdininkų, kas antras – vienišas. Moterys, ištekėjusios už caro kariuomenės karininkų, tam tikra prasme taip pat buvo laisvos, nes jų vyrai dažnai tarnaudavo toli nuo namų. Taigi restoranų pelnas niekuo nenusileisdavo viešbučių verslui. Rusų valdininkai į Kauną atvykdavo iš Rygos ir Vilniaus.

Juozo Gruodžio konservatorijos rūmelyje buvo įsikūrusi „Kauno prakilniųjų ponų užeiga“. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą turėjo „Kovienskoe blogorodnoje sobranije“ pavadinimą. Tai buvo miesto gubernatoriaus, teisėjų, prokurorų, žandarų viršininkų susirinkimų vieta. Šiuose namuose tuometinio Kauno elito atstovai per naktį pralošdavo dideles sumas pinigų. Buvo daug biliardo ir kortų stalų. Čia gubernatorius ir komendantas priiminėdavo svečius. Piliečiams, neturintiems jokio statuso, patekti į šią vietą buvo neįmanoma.

Didelė naujiena cariniame Kaune buvo kino teatrų atsiradimas. Beveik vienu metu atsidarė du kino teatrai: „Oaza“ ir „Bovi“. Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampe stovinčiame pastate anuomet buvo rodomi „nebylūs, mirgantys paveiksliukai“. Tai buvo pats didžiausias kino teatras Kaune. Susirinkdavo visas caro gubernijos miesto elitas.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---