„Santaka“ / „Esu iš mažo miestelio ir tai didžiausias mano privalumas“ / Kraštiečiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktorių MTZ-82L (1985 m., su lenkišku keturvagiu plūgu). Tel.: (8 342) 47 638, 8 680 76 998.
Galioja iki: 2022-08-22 11:26:27



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kraštiečiai

Dalinkitės:  


„Visi dalykai, kuriais gyvenau, suformavo mane tokią, kokia esu dabar, o tai tik privalumas“, – sako iš Vilkaviškio kilusi aktorė Aistė Diržiūtė.

Jono DIRSĖS nuotr.


„Esu iš mažo miestelio ir tai didžiausias mano privalumas“


Aktorė Aistė Diržiūtė labai šiltai prisimena savo vaikystę, praleistą Vilkaviškyje, ir visuomet pabrėžia, kad didžiuojasi savo miesteliu. Net ir Holivude jėgas išbandyti spėjusi vilkaviškietė pokalbio metu prisiminė mokyklos ir studijų laikus, atskleidė aktorės gyvenimo užkulisius.

– Pradėkime nuo dienų Vilkaviškyje. Kaip prisimenate savo mokyklą?

– Labai įdomu yra tai, kad galvodama apie mokyklą pirmiausia prisimenu, kaip keitėsi mano pomėgiai. Pirmose klasėse aš buvau pakankamai stipri matematikė: dalyvaudavau „Kengūros“ olimpiadose ir užimdavau vis aukštesnes vietas. O paskui perėjau į humanitarinį profilį. Mokykloje man įdomiausia buvo lietuvių kalba bei istorija. Labai nepatiko anglų kalba, bet tokia likimo ironija – didžiąją dalį dabartinių savo veiklų šiuo metu sieju būtent su šia kalba: nuo skaitymo bei informacijos rinkimo tinklalaidei iki vaidmenų kūrimo, gyvenimo Londone.

Iš mokyklos laikų pamenu labai daug smagumo, gražaus kūrybinio polėkio, kadangi paskutinėse klasėse pradėjome kurti konkursinius filmukus, pavyzdžiui, „Mokykla be uniformos“. Tai – ES konkursas, kuriame daug neįdomių pamokų paversdavome į vaizdo įrašus, kad į įvairias temas pažiūrėtume kūrybiškai. Esu labai dėkinga, kad mokiausi tokioje mokykloje, kurioje buvo leidžiama tai daryti. Apskritai mokykla yra nuostabi tuo, kad čia galima išbandyti viską.


– Ar vaidinote jau ir mokydamasi mokykloje?

– Iki vaidybos nuėjau daug kelių. Visų pirma, mano gyvenime buvo muzika, aš išmokau rašyti natas anksčiau nei žodžius. Mokiausi groti pianinu, man tai sekėsi, kadangi įdėdavau daug darbo, bet reikalingo polėkio tam aš neturėjau.

Paskui buvo blaškymosi metai, nežinojau, ką noriu daryti. Mokykloje pradėjau lankyti žurnalistikos būrelį, ėmiau rašyti, bet greitai suvokiau, kad man labiau patinka kalbėti, o ne rašyti. Supratau, kad noriu keisti pasaulį, tad pradėjau domėtis politika, dalyvauti istorijos olimpiadose. Po kurio laiko nusprendžiau, kad reikia grįžti į menus, tad pasirinkau džiazą, dainavimą. Metus važinėjau į Vilnių ruoštis džiazo egzaminams, galiausiai įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, bet po trijų dienų supratau, kad ji ne man, trūko laisvės. Grįžau į Vilkaviškį.

Man buvo šešiolika, kai gyvenime atsirado aktorystė. Vilkaviškyje veikė puiki aktorystės studija, vadovaujama Neringos Klišienės. Ten aš pirmą kartą užlipau ant scenos. Man pasakė „Ne“, kadangi buvau labai susikausčiusi. Pasiūlė atsisėsti ir pažiūrėti, kaip reikia vaidinti. Tai man tapo didele motyvacija, kuri paskatino toliau veikti. Prasidėjo skaitovų konkursai ir kiti su tuo susiję dalykai.


– Kaip į karjeros pasirinkimą reagavo tėvai? Ar jie palaikė?

– Visko buvo (juokiasi). Aš labai gerai mokiausi, tad galėjau rinktis visas humanitarines specialybes. Ir tada pasakiau, kad stoju į aktorystės studijas. Žinoma, tėvai jaudinosi, kadangi tai viena iš labiausiai neužtikrintų, sudėtingiausių profesijų. Visgi jie mane palaikė ir dabar visada palaiko.

– Vaidinote filme „Vyrai juodais drabužiais 4“. Kokį įspūdį ši patirtis paliko?

– Tai buvo nuostabi patirtis. Mane džiugino vien atranka į kultinį filmą. Visgi po jos buvau įsitikinusi, kad man nebepaskambins, maniau, kad labai blogai pasirodžiau. Tačiau po savaitės mano agentas pranešė, kad gavau vaidmenį. Nesitikėjau, kad taip gali būti!

Filmuodamasi susipažinau su didelio biudžeto filmo gamyba, sutikau daug nuostabių žmonių. Atmosfera buvo labai gera, procesai sustyguoti puikiai – apibrėžta, kada ir kur turi būti, kadangi kiekvienas pavėlavimas kainuoja milžiniškus pinigus. Taip pat buvau sužavėta, kad pagrindiniai aktoriai, tokie kaip Liam Neeson, Chris Hemsworth, yra labai paprasti, žemiški, fantastiški kūrėjai.

– Vedate LRT radijo laidą „Tai tiek“ apie populiariąją kultūrą. Tačiau nemažai žmonių popkultūrą vertina skeptiškai.


– Man atrodo, kad mūsų visuomenėje gajus stereotipinis įsivaizdavimas: populiarioji kultūra neva skirta tik tiems žmonėms, kurie į gyvenimą žvelgia paviršutiniškai, nesidomi menais. Tad noriu laužyti šį nusistatymą ir dekriminalizuoti popkultūrą. Siekiu į šią sąvoką pažvelgti kitu kampu.

– Būti lietuve aktore yra privalumas ar trūkumas?
Viso pokalbio su Aiste Diržiūte galima nemokamai pasiklausyti „Spotify“ platformoje (tinklalaidė „Po pamokų“).


– Dabar suprantu, kad visi dalykai, kuriais gyvenau, suformavo mane tokią, kokia esu dabar, o tai tik privalumas. Tačiau prieš dešimt metų į šį klausimą būčiau atsakiusi neigiamai: būti lietuve aktore yra tikrai sunku, praktiškai neįmanoma. Gal tai nuskambės paradoksaliai, bet man reikėjo gauti vieną svarbiausių Europos kino apdovanojimų („European Shooting Stars“), kad priimčiau tai, jog esu lietuvė iš mažo miestelio.

Nuo studijų metų man pradėjo trūkti erdvės Lietuvoje. Todėl išvykau į užsienį, pradėjau savo svajonių siekti svetur. Vis dėlto tas blaškymasis vėl sugrąžino mane į Vilkaviškį. Aš čia taip save „įsivietinau“, jog supratau, kad niekur daugiau pasaulyje nenorėčiau būti. Tai yra didžiausias mano turtas, mano išskirtinumas, mano charakteris.

Deja, kartais reikia padrąsinimo iš šono, kad pradėtum vertinti, kas tu esi. Aš supratau, jog lengva ką nors kaltinti, pavyzdžiui, lietuvybę, kad nevaidini Holivude, lengva piktintis, jog anglų kalba nėra tavo pirmoji kalba. Paprasčiausia kaltinti Lietuvą kaip mažą šalį dėl kažko, ko tu neturi. Bet iš tiesų viską galima pasiekti. Žinoma, vieni ar kiti dalykai kainuoja pastangų, bet tikrai nėra nieko neįmanomo. Kuo tu ilgiau neigsi ir žeminsi savo tautybę, kurios negali pakeisti, tuo blogiau tau.

Ir visgi aš vertinu lietuviškumą ne kaip privalumą ir ne kaip trūkumą – tai yra mūsų duotybė. Nereikia jos neigti.

– Esate gyvenusi Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, savaime suprantama, ir Lietuvoje. Kur gyventi mieliausia ir kodėl?

– Visi etapai buvo labai skirtingi, malonūs ir savitai įdomūs. Lietuvoje išgyvenau studijų metus, ieškojau savęs. Londone buvo be galo sunku dėl finansų, darbų, vienatvės. Vienas mano geras bičiulis britas, pirmo pasaulyje tapyto animacinio filmo „Mielas Vincentai“ režisierius ir prodiuseris, sako, kad Londone vos pramerkus akis kapsi pinigai – supranti, kad viskas kainuoja. Todėl kyla didžiulė įtampa. Bet taip pat Londone – nemokami muziejai, didžiausi pasaulio lobynai. Turi galimybę sutikti įvairiausių žmonių, pažinti įvairovę. Gyvenimas Londone buvo nuostabi patirtis, nors ir be galo sunki.


Ispanijoje visai kitoks temperamentas. Būtent ši šalis mane privertė labiau mylėti Lietuvą. Mačiau, kaip ispanai didžiuojasi savo šalimi, kaip jie vertina savo kultūrą. Mane tai privertė susimąstyti, dėl ko aš myliu Lietuvą ir kodėl aš taip nekalbu apie savo šalį.

– Ar galėtumėte įvardyti knygas, kurios paliko didžiausią įspūdį?

– Man labai patinka skaityti, tik aš dabar skaitau daug mažiau, nei norėčiau ar galėčiau. Užaugau su knygomis. Reikia išlaukti knygai tinkamo momento, tada knyga „susiskaito“ tobulai. Paauglystėje skaičiau daug Virdžinijos Vulf knygų, įveikiau viską, kas buvo išleista lietuvių kalba. Mane sužavėjo tai, kaip ji dėlioja mintis, artima buvo sąmonės srauto technika. Šios autorės „Savas kambarys“ atvėrė labai daug feministinių tiesų bei temų.

Kitas išlauktas rašytojas buvo Hermanas Hesė. Pirmasis jo perskaitytas kūrinys buvo „Demianas“. Paskutinė įsimintiniausia Hesės knyga, kurią skaičiau, buvo „Sidharta“, kurioje pasakojama apie esmines gyvenimo tiesas.

Mylimiausia paauglystės knyga buvo Chulijaus Kortasaro „Žaidžiame klases“, taip pat patiko Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Iš neseniai skaitytų kūrinių paminėčiau Tomo Mano „Užburtą kalną“.


– Sudarote labai pozityvaus žmogaus įspūdį. Ką patartumėte tiems, kurie nori neprarasti optimizmo?

– Labai smagu, kad sudarau tokį įspūdį, galiu užtikrinti, jog tai nėra tik įvaizdis (šypsosi). Praėjo daug laiko, kol pati galėjau sau pripažinti, jog esu žmogus, kuris pasirenka žvelgti į šviesiąją pusę. Turiu daugybę gyvenimo principų, kuriais stengiuosi vadovautis, tačiau dabar labiausiai tiktų šis: „Viskam yra savas laikas.“ Arba, kaip sakydavo mano kurso vadovas: „Kiekvienai daržovei yra savas laikas.“

Reikia suprasti, kad mums skirti dalykai niekur nepradings. Tai nereiškia, kad neturi pats siekti savo tikslų. Turi nuolat dirbti, stengtis, augti, ieškoti, bandyti. Bet nereikia jaudintis, kai neįvyksta tai, ko troškai. Reikia leisti sau būti čia ir dabar bei suprasti, kad viskas, kas turi būti tavo, ateityje ir bus tavo.



Miglė DUBAUSKAITĖ



Galerija: Aistė Diržiūtė




Publikuota: 2022-02-03 10:37:36

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Karvių augintojai pamažu keičia ūkininkavimo kryptį
* Vietoje nenustygstanti senjorė įgyvendina jaunystės svajones
* Žiūrovus kviečia naujomis spalvomis sužibusi muzikinė pasaka
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip elgiatės su pinigais per atostogas?
Išleidžiu tiek, kiek susiplanuoju.
Išlaidauju ir nesuku galvos dėl pinigų.
Stengiuosi išleisti kuo mažiau.
Atostogauju namie, be papildomų išlaidų.
Aš neatostogauju.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas