Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-02-03 16:56

---

Gretos Inkrataitės auginami ugniniai Olandijos nykštukų veislės triušiai neseniai vienoje parodoje buvo pripažinti veislės čempionais.

Asmeninio albumo nuotr.

Iš Vilkaviškio kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti Greta Inkrataitė neseniai baigė dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo studijas. Nuo mažens kruopštumu išsiskyrusią merginą visada žavėjo galimybė senus daiktus prikelti naujam gyvenimui.

Naudoja autentiškas priemones

Šiandien G. Inkrataitę galima sutikti Vilniaus bažnytinio paveldo muziejuje, kuriame ji dirba įvairių bažnytinių reliktų, tokių, kaip kryžiai, paveikslai, įvairūs baldai ar kitos sakralinės vertybės, restauratore. Nors darbuojasi dar maždaug tik pusmetį, įgyta profesija vilkaviškietei labai patinka. Ji ir studijų specialybę rinkosi neatsitiktinai.

Labiausiai merginą restauratorės darbas sužavėjo kaip galimybė naujam gyvenimui prikelti įvairaus pobūdžio ir paskirties daiktus ar netgi statinius. Kol kas Greta dažniausiai dirba su mediniais daiktais, tačiau kartais jai tenka susidurti ir su kitokiais reliktais.

Vilkaviškietė teigė pastebėjusi, kad neretai žmonės patys bando restauruoti turimus sendaikčius, tačiau ne visada jiems tai pavyksta. Pasak G. Inkrataitės, tam reikia specifinių žinių, medžiagų ir netgi įrankių.

„Dažniausiai restauruojami daiktai būna ilgai stovėję palėpėse, rūsiuose ar sandėliuose. Prieš restauravimą būtina juos gerai nuvalyti specialiomis priemonėmis. Apskritai, stengiamės naudoti tik tas medžiagas, kurias turėjo daiktų amžininkai. Pavyzdžiui, dažniausiai ką nors klijuoti tenka gyvulinės kilmės klijais, padarytais iš galvijų odos, kaulų bei kremzlių. Dirbant su autentiškomis priemonėmis vėliau lengviau būna ištaisyti ir savo klaidas, jei tokių pasitaiko“, – šypsojosi vilkaviškietė.

Dažniausiai nepastebi

G. Inkrataitė pabrėžė, kad klaidos restauravimo procese gali kainuoti itin brangiai. O jų tikrai neišvengia nė vienas restauratorius! Tiesa, šios srities specialistai dažniausiai sugeba nesėkmes taip užmaskuoti, kad to nepastebi net patys akyliausieji.

„Kartais vien dėl daiktų amžiaus būna sunku dirbti – jie trupa, skyla, lūžta. Didžiausia atsakomybė tenka tiems, kas dirba su keramika ar panašiomis medžiagomis. Esu girdėjusi istorijų, kaip restauratoriai netyčia sudaužė vieną ar kitą brangų reliktą. Visgi net ir duženas galima suklijuoti taip, kad daugelis to net nepamatytų“, – teigė pašnekovė.

Kol kas sudėtingiausias darbas, kurį Gretai teko atlikti, buvo Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje saugotos Vilniaus universiteto muziejui priklausančios XVIII amžiuje pagamintos maždaug 164 cm aukščio angelo skulptūros dalinė restauracija bei konservavimas. Mergina susidūrė su daugybe problemų, mat minėta skulptūra buvo prastos būklės, jos pagrindas nuolat trupėjo. Vilkaviškietei teko išties nemažai pavargti, kol viskas buvo atlikta taip, kaip reikia.

Greta Inkrataitė teigė labiau mėgstanti restauruoti nedidelius daiktus. Tuomet nebūna tiek monotonijos, kiek dirbant su didesnės apimties projektais. Vis dėlto ji nespjauna ir į sudėtingesnių konstrukcijų reliktus, noriai ryžtasi juos prikelti naujam gyvenimui.

„Kartais mes, restauratoriai, tarpusavyje juokaujame, kad mūsų darbas kažkuo primena medikų specialybę. Skirtumas tik tas, kad mes gydome ne žmones, o daiktus. Juos restauruodami naudojame respiratorius, pincetus, švirkštus, stiklines kolbas, antiseptines servetėles, dezinfekcinius skysčius ir daugelį kitų priemonių, be kurių neįsivaizduojama ir medikų kasdienybė“, – šypsojosi vilkaviškietė.



Laimėjimas parodoje

Mūsų kraštietė G. Inkrataitė turi ir vieną unikalų pomėgį. Ji su savo auginamais ugniniais Olandijos nykštukų veislės triušiukais dalyvauja įvairiose šių ilgaausių parodose. Prieš pat Naujuosius metus du jos augintiniai Vilniuje vykusioje tarptautinėje veislinių triušių ir paukščių parodoje buvo pripažinti veislės čempionais ir apdovanoti nugalėtojų taure.

„Man tai buvo kiek netikėta, tačiau labai džiugi akimirka. Nugalėtojai gyvūnėliai renkami pagal daugybę kriterijų: kailio vientisumą, nosies, ausų būklę, netgi svorį. Pavyzdžiui, negalima triušių peršerti, nes tuomet jie neatitiks reikalavimų ir negaus reikiamų balų. Paprastai bent mėnesį prieš parodas triušių priežiūrai reikia skirti dar daugiau dėmesio nei įprastai“, – sakė pašnekovė.

Labiausiai šiais mielais ilgaausiais Greta susižavėjo prieš penketą metų, kuomet Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre vyko tarptautinė veislinių triušių paroda. Tuomet dar mokykloje besimokiusi mergina savanoriavo šiame renginyje, o po jo buvo pakviesta prisijungti prie Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos. Tapusi šios organizacijos nare vilkaviškietė reguliariai ėmė važinėti po ilgaausių parodas, vykstančias visoje šalyje.

„Kartais į panašaus pobūdžio renginius vykstu ir viena, be savo augintinių. Man įdomu pabendrauti su kitais šalies triušių augintojais, pasikonsultuoti, pasidalyti patirtimi. Kol pati neauginau triušių, nepastebėjau, kiek daug yra žmonių, laikančių šiuos gyvūnėlius. Galbūt gali kažkam pasirodyti keista, tačiau ilgaausiai – gyvūnėliai su charakteriu. Tikrai ne kiekvienas galėtų su jais susidraugauti ir ryžtis juos auginti. Džiaugiuosi, kad kasmet jų augintojų skaičiai tik didėja. Atsiranda ir vis daugiau triušiais besidominčio jaunimo“, – teigė Vilniuje gyvenanti vilkaviškietė.

Greta pamažu ruošiasi būsimoms ilgaausių parodoms. Artimiausias tokio pobūdžio renginys turėtų vykti jau pavasarį.

Galerija: restauravimas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---