|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Verslas
|
|
|
Danguolė Jurgelaitienė su dukra Silvija šakočių receptūrą tobulino pačios.
Eglė MIČIULIENĖ
Nuo laikraščių nešiojimo – prie šakočių kepimo. Jei ne aplinkinių žmonių palaikymas ir paskatinimas, gižietė Danguolė Jurgelaitienė tokiems pokyčiams vargu ar būtų pasiryžusi.
Dirba su dukra
Gižų gyvenvietės Liepų gatvėje įkurtoje Jurgelaičių kepyklėlėje nuo pat ryto nosį kutena nuostabus kvapas. Taip gardžiai kvepia lentynoje išrikiuoti šviežutėliai šakočiai.
Po didžiųjų metų švenčių kepyklėlėje – šioks toks atokvėpis. O prieš Kalėdas čia teko smarkiai suktis!
„Būdavo sunku žmonėms atsakyti. Atvažiavę jie pamatydavo ant lentynos šakočius ir išprašydavo manęs, nors tie būdavo jau užsakyti. Tekdavo kepti naujų. Bet naktimis niekada nedirbau – juk visų pinigų neuždirbsi. Žinoma, prieš šventes kepdavome ir savaitgaliais, ir vakarais. Tačiau vyras man visuomet sako: skirk laiko ir savo poilsiui!“ – šypsojosi D. Jurgelaitienė.
Pailsėti mamai leidžia ir dvidešimtmetė dukra Silvija: ji studijuoja universitete, bet dėl mišriu būdu vykdomų paskaitų merginai puikiai sekasi derinti studijas su darbu namuose. Grįžusi ji padeda kepti šakočius, kartu su tėvais važiuoja į turgų, muges. Tuo metu mama gali atsipūsti arba imtis kitų darbų, nes dviese prie šakočių kepimo įrenginio, anot dukros, nėra ką veikti.
Raguolis be ragų
Prieš ketverius metus D. Jurgelaitienė dar dirbo laiškininke. Viena gižietės kolegė turėjo savadarbį šakočių kepimo prietaisą, kuriuo anksčiau kepdavo šiuos gardėsius sau bei artimiesiems.
„Išdrįsau jos paprašyti, kad parodytų, kaip šakočiai kepami. Parsivežėme aparatą namo ir abi pamėginome kepti. Tačiau ta moteris jau buvo senokai kepusi, tad nepavyko: skonis buvo geras, bet kepinys gavosi toks, kokį kepa vokiečiai – be ragelių“, – prisiminė Danguolė.
Moteris jau žinojo, kad Gižų pašto skyrių rengiamasi uždaryti, tad natūraliai svarstė, kokio darbo reikėtų imtis. Tyliai, niekam daug nepasakodama, mąstė ir apie raguolių kepimą, bet negalvojo, kad pavyks pasiekti to, ką turi šiandien.
„Išnešiodavau paštą, o grįžusi maišydavau tešlą ir vis iš naujo bandydavau kepti šakočius. Ir vėl neišeidavo, o kiek produktų buvo sugadinta!“ – pasakojo D. Jurgelaitienė.
Iš pradžių šeimininkė naudojosi receptu, gautu iš moters, kuri ir išmokė kepti raguolius. Vėliau jį truputį keitė, skystino tešlą, ir kuo toliau, tuo sekėsi geriau.
Nesijaučia konkurentė
Jau išmokusioms kepti su sena įranga Danguolei su dukra vėliau teko pratintis prie įsigyto naujo, našesnio įrenginio. Ir vėl prasidėjo bėdos.
„Nukrito mums tie šakočiai, ko nebūdavo dirbant su senu aparatu. O kitą dieną turėjome į turgų važiuoti, buvo užsakymų... Ką tada dariau? Verkiau! O paskui vėl iš naujo kepiau“, – juokdamasi pripažino moteris.
Dabar Jurgelaičių šakočiai – ne tik gardūs, bet ir dailūs, puikuojasi ilgais rageliais, kokius laužyti mėgsta dauguma smagurių.
D. Jurgelaitienė savo kepinių niekad nelygina su kitų krašto kepėjų gaminiais. Grįžusi maišydavau tešlą ir vis iš naujo bandydavau kepti šakočius.
„Skoniui draugų nėra. Ir mano vieni klientai nori tamsesnio, ilgiau pakepusio šakočio, kitiems skaniau šviesesnis. Kiekvienas renkasi pagal save, tad kažkas pirks pas mane, kažkas eis kitur. Nesijaučiu niekam konkurentė, nes esame maži, nedirbame pamainomis ir iškepame tiek, kiek pajėgiame“, – sakė pašnekovė.
Sulaukė padrąsinimo
Danguolė Jurgelaitienė pasakojo, kad raguolių kepimo verslui ją motyvavo Gižų kaimo šviesuolė ir aktyvistė Ona Maksvytienė. Moterys kartu išeidavo pasivaikščioti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis, ir išgirdusi apie Danguolės svajonę O. Maksvytienė ėmė ją įkalbinėti drąsiai imtis naujos veiklos.
„Aš labai bijojau. Juk Vilkaviškio rajone daug kas kepa šakočius. Na, kas juos iš manęs pirks? Bet Onutė neleido man taip galvoti ir nuolat skatino imtis kepimo“, – sakė D. Jurgelaitienė.
Žmonos idėją labai palaikė ir Liutauras Jurgelaitis. Nagingas Danguolės vyras išgriovė ir pertvarkė sodyboje buvusią kamarą: pats išvedžiojo elektrą, plytelėmis išklijavo sienas, sudėjo grindis.
„Atėjo metas, kai reikėjo tvarkytis visus reikalingus dokumentus. Nebežinojau, ko imtis, bet čia man labai padėjo vilkaviškietė Irma Maurienė. Ji mane kone už rankos visur vedžiojo, kartu važinėjo, patarinėjo – o aš tik stresavau. Nežinau, kaip be jos būčiau susitvarkiusi! Ir iki šiol iš Irmos bei Onutės pasisemiu drąsos – man jos yra pavyzdys žmonių, kurie moka nuteikti, patarti, palaikyti sunkiausiais momentais“, – šypsojosi kepyklėlės šeimininkė.
Gavo ES paramą
Kai šakočių kepimo darbai jau buvo įsibėgėję, Jurgelaičiai nutarė rašyti projektą ir pamėginti gauti ES paramą. Pirmieji du projektai nepasisekė, o štai trečias kartas nemelavo.
Sulaukę paramos gižiečiai pasistatė priestatą, įsigijo lentynas šakočiams, kondicionierių, nusipirko transportą produkcijai vežioti, palapinę prekiauti mugėse.
Bėda ta, kad prasidėjo pandemija. Vėl buvo streso: ką reikės daryti, kaip ir kur parduoti produkciją, kaip surasti klientų?
Bet žmonės apie gardumynus sužino vieni iš kitų ir susiranda gižiečių kepyklėlę. Jurgelaičiai prekiauja ir Vilkaviškio turguje. Kepa ne tik šakočius, bet ir grybukus, riešutus, iš šakočio gamina tinginio pyragą. Daro ir savo kepinių rinkinukus dėžutėse.
Visa Jurgelaičių produkcija pažymėta prekės ženklu „Pagaminta Vilkaviškyje“, kuriuo žymimi mūsų rajono verslininkų gaminiai.
Šakotis ant laužo
Dabar D. Jurgelaitienė džiaugiasi savo sprendimu imtis šakočių kepimo verslo.
„Esame patys sau šeimininkai. O darbas įdomus, nes niekada nežinai, kada kiek ir ko reikės. Vieną savaitę dirbi mažiau, ir, žiūrėk, užpuola žmonių. Kitą savaitę prisikepi, o pirkėjų jau mažiau. Žinoma, šakotis – toks produktas, kuris gali stovėti ilgiau ir nuo to – tik skanesnis, bet mes nekaupiame pilnų lentynų“, – pasakojo moteris.
Pernai Jurgelaičiai buvo pakviesti į šakočių kepimo čempionatą Kaišiadorių rajone. Čia aštuoniems kepėjams iš skirtingų Lietuvos kampelių šakočius teko kepti ant laužo!
„Ir vėl buvo baugu, ar sugebėsiu, nedrįsau važiuoti. Bet ir vėl atsirado, kas palaiko – mane labai padrąsino Kaišiadorių bendruomenės pirmininkė. Tad prisikrovėme pusę autobusiuko produkcijos, pasiėmiau Gižų bendruomenės liepų arbatos ir išvykome. Buvo tikrai labai įdomu ir smagu!“ – džiaugėsi šakočių kepėja.
Nuo laikraščių nešiojimo – prie šakočių kepimo. Jei ne aplinkinių žmonių palaikymas ir paskatinimas, gižietė Danguolė Jurgelaitienė tokiems pokyčiams vargu ar būtų pasiryžusi. |
Gižų gyvenvietės Liepų gatvėje įkurtoje Jurgelaičių kepyklėlėje nuo pat ryto nosį kutena nuostabus kvapas. Taip gardžiai kvepia lentynoje išrikiuoti šviežutėliai šakočiai.
Po didžiųjų metų švenčių kepyklėlėje – šioks toks atokvėpis. O prieš Kalėdas čia teko smarkiai suktis!
„Būdavo sunku žmonėms atsakyti. Atvažiavę jie pamatydavo ant lentynos šakočius ir išprašydavo manęs, nors tie būdavo jau užsakyti. Tekdavo kepti naujų. Bet naktimis niekada nedirbau – juk visų pinigų neuždirbsi. Žinoma, prieš šventes kepdavome ir savaitgaliais, ir vakarais. Tačiau vyras man visuomet sako: skirk laiko ir savo poilsiui!“ – šypsojosi D. Jurgelaitienė.
Pailsėti mamai leidžia ir dvidešimtmetė dukra Silvija: ji studijuoja universitete, bet dėl mišriu būdu vykdomų paskaitų merginai puikiai sekasi derinti studijas su darbu namuose. Grįžusi ji padeda kepti šakočius, kartu su tėvais važiuoja į turgų, muges. Tuo metu mama gali atsipūsti arba imtis kitų darbų, nes dviese prie šakočių kepimo įrenginio, anot dukros, nėra ką veikti.
Prieš ketverius metus D. Jurgelaitienė dar dirbo laiškininke. Viena gižietės kolegė turėjo savadarbį šakočių kepimo prietaisą, kuriuo anksčiau kepdavo šiuos gardėsius sau bei artimiesiems.
„Išdrįsau jos paprašyti, kad parodytų, kaip šakočiai kepami. Parsivežėme aparatą namo ir abi pamėginome kepti. Tačiau ta moteris jau buvo senokai kepusi, tad nepavyko: skonis buvo geras, bet kepinys gavosi toks, kokį kepa vokiečiai – be ragelių“, – prisiminė Danguolė.
Moteris jau žinojo, kad Gižų pašto skyrių rengiamasi uždaryti, tad natūraliai svarstė, kokio darbo reikėtų imtis. Tyliai, niekam daug nepasakodama, mąstė ir apie raguolių kepimą, bet negalvojo, kad pavyks pasiekti to, ką turi šiandien.
„Išnešiodavau paštą, o grįžusi maišydavau tešlą ir vis iš naujo bandydavau kepti šakočius. Ir vėl neišeidavo, o kiek produktų buvo sugadinta!“ – pasakojo D. Jurgelaitienė.
Iš pradžių šeimininkė naudojosi receptu, gautu iš moters, kuri ir išmokė kepti raguolius. Vėliau jį truputį keitė, skystino tešlą, ir kuo toliau, tuo sekėsi geriau.
Jau išmokusioms kepti su sena įranga Danguolei su dukra vėliau teko pratintis prie įsigyto naujo, našesnio įrenginio. Ir vėl prasidėjo bėdos.
„Nukrito mums tie šakočiai, ko nebūdavo dirbant su senu aparatu. O kitą dieną turėjome į turgų važiuoti, buvo užsakymų... Ką tada dariau? Verkiau! O paskui vėl iš naujo kepiau“, – juokdamasi pripažino moteris.
Dabar Jurgelaičių šakočiai – ne tik gardūs, bet ir dailūs, puikuojasi ilgais rageliais, kokius laužyti mėgsta dauguma smagurių.
D. Jurgelaitienė savo kepinių niekad nelygina su kitų krašto kepėjų gaminiais.
Grįžusi maišydavau tešlą ir vis iš naujo bandydavau kepti šakočius.
„Skoniui draugų nėra. Ir mano vieni klientai nori tamsesnio, ilgiau pakepusio šakočio, kitiems skaniau šviesesnis. Kiekvienas renkasi pagal save, tad kažkas pirks pas mane, kažkas eis kitur. Nesijaučiu niekam konkurentė, nes esame maži, nedirbame pamainomis ir iškepame tiek, kiek pajėgiame“, – sakė pašnekovė.
Danguolė Jurgelaitienė pasakojo, kad raguolių kepimo verslui ją motyvavo Gižų kaimo šviesuolė ir aktyvistė Ona Maksvytienė. Moterys kartu išeidavo pasivaikščioti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis, ir išgirdusi apie Danguolės svajonę O. Maksvytienė ėmė ją įkalbinėti drąsiai imtis naujos veiklos.
„Aš labai bijojau. Juk Vilkaviškio rajone daug kas kepa šakočius. Na, kas juos iš manęs pirks? Bet Onutė neleido man taip galvoti ir nuolat skatino imtis kepimo“, – sakė D. Jurgelaitienė.
Žmonos idėją labai palaikė ir Liutauras Jurgelaitis. Nagingas Danguolės vyras išgriovė ir pertvarkė sodyboje buvusią kamarą: pats išvedžiojo elektrą, plytelėmis išklijavo sienas, sudėjo grindis.
„Atėjo metas, kai reikėjo tvarkytis visus reikalingus dokumentus. Nebežinojau, ko imtis, bet čia man labai padėjo vilkaviškietė Irma Maurienė. Ji mane kone už rankos visur vedžiojo, kartu važinėjo, patarinėjo – o aš tik stresavau. Nežinau, kaip be jos būčiau susitvarkiusi! Ir iki šiol iš Irmos bei Onutės pasisemiu drąsos – man jos yra pavyzdys žmonių, kurie moka nuteikti, patarti, palaikyti sunkiausiais momentais“, – šypsojosi kepyklėlės šeimininkė.
Kai šakočių kepimo darbai jau buvo įsibėgėję, Jurgelaičiai nutarė rašyti projektą ir pamėginti gauti ES paramą. Pirmieji du projektai nepasisekė, o štai trečias kartas nemelavo.
Sulaukę paramos gižiečiai pasistatė priestatą, įsigijo lentynas šakočiams, kondicionierių, nusipirko transportą produkcijai vežioti, palapinę prekiauti mugėse.
Bėda ta, kad prasidėjo pandemija. Vėl buvo streso: ką reikės daryti, kaip ir kur parduoti produkciją, kaip surasti klientų?
Bet žmonės apie gardumynus sužino vieni iš kitų ir susiranda gižiečių kepyklėlę. Jurgelaičiai prekiauja ir Vilkaviškio turguje. Kepa ne tik šakočius, bet ir grybukus, riešutus, iš šakočio gamina tinginio pyragą. Daro ir savo kepinių rinkinukus dėžutėse.
Visa Jurgelaičių produkcija pažymėta prekės ženklu „Pagaminta Vilkaviškyje“, kuriuo žymimi mūsų rajono verslininkų gaminiai.
Dabar D. Jurgelaitienė džiaugiasi savo sprendimu imtis šakočių kepimo verslo.
„Esame patys sau šeimininkai. O darbas įdomus, nes niekada nežinai, kada kiek ir ko reikės. Vieną savaitę dirbi mažiau, ir, žiūrėk, užpuola žmonių. Kitą savaitę prisikepi, o pirkėjų jau mažiau. Žinoma, šakotis – toks produktas, kuris gali stovėti ilgiau ir nuo to – tik skanesnis, bet mes nekaupiame pilnų lentynų“, – pasakojo moteris.
Pernai Jurgelaičiai buvo pakviesti į šakočių kepimo čempionatą Kaišiadorių rajone. Čia aštuoniems kepėjams iš skirtingų Lietuvos kampelių šakočius teko kepti ant laužo!
„Ir vėl buvo baugu, ar sugebėsiu, nedrįsau važiuoti. Bet ir vėl atsirado, kas palaiko – mane labai padrąsino Kaišiadorių bendruomenės pirmininkė. Tad prisikrovėme pusę autobusiuko produkcijos, pasiėmiau Gižų bendruomenės liepų arbatos ir išvykome. Buvo tikrai labai įdomu ir smagu!“ – džiaugėsi šakočių kepėja.
Galerija: Šakotis
Publikuota: 2022-02-04 08:01:41
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|