„Santaka“ / S. Tamkevičius: Lietuvos padėtis sunkesnė nei prieš 30 metų / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Kardinolas Sigitas Tamkevičius tapo praeitą vasarą įregistruotos Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos dvasiniu vadovu.

Dianos KARVELIENĖS nuotr.


S. Tamkevičius: Lietuvos padėtis sunkesnė nei prieš 30 metų


Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo pirmojo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numerio pasirodymo. Kardinolas Sigitas Tamkevičius „Kroniką“ redagavo vienuolika metų ir beveik tiek pat laiko už šią savo veiklą praleido lageriuose ir kalėjimuose.



Per slapta leidžiamą ir platinamą leidinį į laisvąjį pasaulį sklido žinios apie tikinčiųjų persekiojimus: buvo viešinamos sovietų nužudytų dvasininkų pavardės, faktai apie dėl įsitikinimų iš darbų ar universitetų išmetamus žmones, žinios apie niokojamą krikščionišką paveldą.

Šiandien kardinolas S. Tamkevičius ne tik dalijasi prisiminimais apie ano meto persekiojimus, bet ir įspėja apie dabartines grėsmes sąžinės, žodžio ir tikėjimo laisvei.

– Šiuos metus Seimas paskelbė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metais. Ką Jums reiškia toks sprendimas?

– Šis Seimo įvertinimas yra svarbus ne tik man, ne tik tiems, kurie prie „Kronikos“ prisilietė, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Tai to laikotarpio dorų lietuvių katalikų pastangų išsikovoti laisvę ne tik sau, bet ir Lietuvai įvertinimas. Vienas „Kronikos“ redaktorius nieko nebūtų nuveikęs, jei šalia jo nebūtų daugybės kunigų, vienuolių, pasauliečių, kuriems rūpėjo ir Bažnyčia, ir Lietuva.


– Kai leidote „Kroniką“ ir joje rašėte apie tikinčiųjų persekiojimus, patys buvote persekiojami. Kas Jums teikė stiprybės bei vilties tada, kai nepriklausomybės aušra buvo dar toli?

– Kai pradėjome leisti „Kroniką“, tikrai nemąstėme, kad Lietuvoje po dvidešimties ar trisdešimties metų bus tokios permainos, kokios įvyko. Tikėjome, kad Lietuva bus laisva, bet viskas atrodė labai tolima perspektyva. O stiprybės teikė tikėjimas.

Ne tik aš, bet ir visi, kurie prisidėjo prie „Kronikos“ leidimo, platinimo, buvo tikėjimo žmonės. Jie ne tik Lietuvą mylėjo – jų širdyse buvo Dievas. Jeigu šitokio tikėjimo nebūtume turėję, daug ko nebūtų buvę – nei „Kronikos“, nei bet kokio svaresnio pasipriešinimo. Mūsų stiprybė buvo meilė Lietuvai. Ir buvo Dievas kaip pamatas, į kurį mes visi rėmėmės.

– Sovietmečiu tikintys žmonės buvo persekiojami, tremiami. Vyko ir arši ideologinė kova prieš tikinčiuosius. Kaip ji pasireikšdavo?

– Kai buvo nuslopintas ginkluotas pasipriešinimas, sovietinei valdžiai priešu numeris vienas tapo Bažnyčia. Manau, kad jie labai teisingai numatė, kad kol Bažnyčios įtaka bus apčiuopiama, tol jiems nepasiseks performuoti žmogaus į homo sovieticus. Todėl jie darė viską, kad Bažnyčios įtaka būtų minimalizuota. Tam naudojo labai konkrečias priemones.


Buvo sukurta Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Faktiškai tai buvo KGB padalinys, ten dirbo etatiniai sovietinio saugumo darbuotojai. Be tos tarybos žinios vyskupas negalėjo paskirti kunigo į parapiją, į seminariją nebuvo galima priimti seminaristo. Anuomet atrodė, kad nėra jokios galimybės pasipriešinti. Vienu metu Kauno kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog per metus galėjo priimti tik penkis kandidatus, kai kasmet mirdavo apie trisdešimt kunigų.

Kitas nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas. Jie verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. Manau, kad šie varžymai buvo svarbiausi.

Ideologinė kova ir propaganda, sakiusi, kad religija yra prietarai, vyko, bet nemanau, kad ji turėjo labai didelės įtakos, nebent tik tiems vaikams ir jaunimui, kurie neturėjo atramos šeimose. Tose šeimose, kur buvo tikėjimas, ta visa propaganda kaip vandens lašai nuo žąsies nutekėdavo.

Buvo svarbu, kad tikintys vaikai neliktų pavieniui. Būdami kartu jie vienas į kitą atsiremdavo ir labai gerai atlaikydavo visą prievartą, barimus, grasinimus.

– Šiandien vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai apie tam tikrus dalykus negalime kalbėti. Kai kurios šalys pradėjo taikyti vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą, remiantis juo ten prasidėjo krikščionių persekiojimas. Pavyzdžiui, suomių prokurorai teigia, kad krikščioniškas mokymas apie lytiškumą kursto neapykantą ir pažeidžia įstatymus, apsaugančius lytinės tapatybės grupes. Taigi Biblijos citavimas tam tikrais atvejais gali būti laikomas neapykantos kalba – vienam liuteronų vyskupui Suomijoje dėl to jau iškelta baudžiamoji byla. Kaip manote, ar tai pavieniai atvejai, ar tendencija?


– Iš tiesų ši tendencija yra labai grėsminga, tai nėra tik pavieniai reiškiniai. Mes šią tendenciją matome Šiaurės Amerikoje – Kanadoje, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybėse.

Genderistinė ideologija eina kaip buldozeris. Ir šiandien aš jau galiu palyginti tai, ką mačiau prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, ir tai, kas vyksta dabar. Visiškai panašu, kaip du vandens lašai.

Tada marksistinė ideologija kaip buldozeris ėjo per žmonių protus, žmonės buvo verčiami prisitaikyti prie tos ideologijos. Žmonės negalėjo viešai deklaruoti kai kurių savo įsitikinimų, turėjo juos laikyti savo širdyse. Tylėti.

Panašiai ir šiandien. Gali ką nori tikėti, bet išoriškai turi prisitaikyti prie naujos ideologijos, kuri faktiškai yra marksistinė ideologija ir ten liberalizmu net nekvepia. Nes liberalizmas leidžia kiekvienam žmogui – ir tikinčiajam taip pat – laisvai reikšti savo mintis. Tai, ką dabar matome Vakarų pasaulyje, yra tikrai gąsdinantys procesai. Žmonės, prieš garsiai ką nors pasakydami, turi pagalvoti, ar nebus apkaltinti dėl neapykantos kalbos. Tai apgailėtinas reiškinys, bet tai mūsų dienų tikrovė.

Kaip anuomet sovietinė valdžia reguliavo, taip dabar vyriausybės, kurios persismelkia šita genderistine ideologija, nurodo, kas galima kalbėti, kas negalima.

– Matyt, neatsitiktinai ir popiežiai reaguoja į tokias laikmečio tendencijas. Popiežius Benediktas XVI dar 2005 m. kalbėjo apie reliatyvizmo grėsmę Europai. Popiežius Pranciškus vartoja ideologinės kolonizacijos terminą. Jis aiškiai sako, kad tai yra grėsmė Europos Sąjungai ir ji gali sugriauti šitą bendriją. Ar popiežiai kalba apie tuos pačius reiškinius?

– Popiežius Benediktas XVI labai daug kalbėjo apie reliatyvizmo diktatūrą, kai nelieka aiškios tiesos, nelieka aiškios moralės, bet viskas atsiremia į „aš“. Kaip aš tikiu, kaip aš manau, kaip noriu, taip ir elgiuosi. Ir aš esu aukščiausia norma. Tada nelieka objektyvios tiesos.

O objektyvi tiesa visada remiasi į Dievą, į žmogaus prigimtį. Moralė remiasi Dekalogu. O kada pašalinamas Dievas, tuomet lieka tiktai žmogaus „aš“, ir tai labai pavojinga tendencija. Popiežius Benediktas XVI aiškiai tai įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą, kur aukščiausia norma ir įstatymas – kaip aš tikiu, kaip manau. Tai labai pavojinga visuomenei.


– Galbūt šios tendencijos labiau pavojingos Vakarų pasauliui? Mes, lietuviai, esame pripratę, kad nelaisvės ar priespaudos sąlygomis Bažnyčia tampa žmones telkiančiu autoritetu, moraliniu ramsčiu. Galbūt Vakaruose žmonės, nepatyrę religinės priespaudos, sunkiau gali atpažinti jos laisvei grasinančias tendencijas? Ir čia Bažnyčios vaidmuo tampa labai svarbus?

– Bažnyčios vaidmuo svarbus visoms valstybėms. Bet kodėl jos balsas negirdimas ar mažai girdimas – atskira ir plati tema. Žmogus šiandien yra užliūliuojamas. Jam įteigiama, kad pačios didžiausios vertybės – pinigai, malonumai, nauda, hedonizmas. Kai žmogus perima tokias netikras vertybes, tuomet Dievui, religijai, Bažnyčiai paliekama labai nedaug vietos. Ir nors Bažnyčios balsas skamba, bet jis nelabai girdimas, jo nenorima girdėti.

Žmogaus tokia jau prigimtis, kad ko jis nenori, to ir negirdi. Šį reiškinį matome ir Europoje, ir Amerikoje. Šitas reiškinys, deja, skverbiasi ir į Lietuvą. Ir su juo kovoti nėra paprasta, nes žmogų atitraukti nuo to, kas jam malonu, naudinga, ir nukreipti jo dėmesį į tai, kas tikra, yra pakankamai sunku.

– Kardinole, Jūs nepasidavėte sovietmečiu, nenuleidžiate rankų ir dabar. Lietuvoje susikūrė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga. Žmonės buriasi ginti savo teisių ne profesiniu, bet konfesiniu pasaulėžiūriniu pagrindu. Jūs tapote šios profesinės sąjungos dvasiniu vadovu ir taip visu savo autoritetu ją parėmėte. Kodėl?


– Man atrodo, kad ši profesinė sąjunga Lietuvoje kuriasi pačiu laiku. Į Lietuvą ideologinė kolonizacija dar tik ateina. Norėčiau, kad ši profesinė sąjunga augtų, stiprėtų. Šiandien dar atrodo, kad ji tarsi nelabai aktuali, nelabai ką reikia ginti, bet nė nepajusime, kai bus priimti tam tikri įstatymai, mes būsime diskriminuojami už garsiai pasakytą tiesos žodį, būsime kaltinami, jog kalbame neapykantos kalba.

Išgirdęs, kad kuriasi krikščioniška profesinė sąjunga, tikrai tam pritariau. Ir nesuabejojau, kai buvau pakviestas tapti dvasiniu vadovu. Prisiėmiau šį įpareigojimą. Galvoju, kad tokia profesinė sąjunga labai reikalinga ir aktuali. Linkiu, kad ji stiprėtų ir augtų. Manau, ateityje mes džiaugsimės, kad laiku ją įkūrėme.

– Pernai buvo dar vienas Lietuvos katalikams itin svarbus įvykis – paskelbta Šiluvos deklaracija. Kodėl jos reikėjo būtent dabar?

– Šiluvos deklaracija buvo paskelbta laiku. Matome, kaip visos marksistinės idėjos keliauja per pasaulį ir ateina į Lietuvą. Mąstantys dvasininkai ir pasauliečiai mato, kokios problemos atsiranda tokiais fundamentaliais klausimais – šeimos, gyvybės, lyties. Subrendo reikalas viską labai aiškiai įvardyti. Ir tai nėra joks klerikalizmas, kaip bando sakyti šiek tiek kairiuojantys katalikai, ar kad joje pasakyta per daug. Čia nėra per daug.


Evangelija yra pakankamai radikali ir Šiluvos deklaracija nėra nė kiek radikalesnė už Evangeliją. Deklaracijoje sudėti visi taškai, kaip mes turime žiūrėti į gyvybę, santuoką, žmogaus lytiškumą.

– Kardinole, kokią Lietuvos ateitį regite? Esame labai nepalankioje geopolitinėje padėtyje, susiskaldę, atakuojami naujų ideologijų... Kaip manote, ar mes galime išlikti?

– Jei neturėčiau tikėjimo, sakyčiau, kad Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška. Man atrodo, ji sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tada buvo išorinė didelė grėsmė, bet mes savo dvasia buvome pakankamai tvirti.

Ką šiandien matau Lietuvoje? Žmonių susipriešinimas, Lietuva nyksta fiziškai. Jei per dešimt metų valstybėje sumažėja gyventojų tiek, kiek gyvena Klaipėdoje, tai žvelgiant į priekį Lietuvos ateitis atrodo gana miglotai.

Bet. Tikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų. Taip, kaip anuomet: daug kas atrodė neaišku, kada pasibaigs prievarta, tačiau nenuleidome rankų. Ką sugebėjome, tą ir darėme. Kai žmogus pozityviai veikia, tada ir Dievas padeda.


Manau, kad ir šiandien, nepaisant, kokia sunki padėtis būtų, reikia išsaugoti Tikėjimą, išsaugoti Viltį ir daryti tai, kas atrodo reikalinga čia ir šiuo metu.



Regina STATKUVIENĖ



Galerija: Sąjunga




Publikuota: 2022-02-07 10:25:24

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Maudyklų vandens švara: vien tyrimais vadovautis nereikėtų
* „Vištyčio muzikos pakrantėje“ vasarą koncertuos kraštiečiai
* Šalies mokyklose planuojami pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar Jums svarbu vasarą nuvažiuoti į Lietuvos pajūrį?
Taip, man tai yra tradicija.
Nuvykęs (-usi) džiaugiuosi, o nenuvažiavęs (-usi) nenusimenu.
Lietuvos pajūris man tapo nepatrauklus.
Baltijos jūros aš dar nemačiau.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas