|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Lietuvos Taryba, pasirašiusi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Aleksandros JURAŠAITYTĖS nuotr.
Tradicinė tautos ir valstybės atgimimo šventė vasario 16-oji laukiama ir kaskart kitaip pažymima. Ji skatina prisiminti XX a. pradžios sudėtingą laikmetį, sunkų tautos kelią į nepriklausomybę ir žmones, kūrusius mūsų valstybę. Vasario 15 d. vakare Paežerių dvaro oficinos languose nušvis instaliacija su Suvalkijos signatarų portretais. Signatarus pamatysime apšviestus ypatinga šviesa, kuri primins jų asmenybių visai Lietuvai skleistą spindesį.
Turtinga Suvalkija
Net 6 iš 20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų gimė Suvalkijoje: Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis ir Jonas Vailokaitis – Šakių rajone, Pranas Dovydaitis ir Petras Klimas – Marijampolės rajone. Vienintelis Jonas Basanavičius kilęs iš mūsų rajono. Visi jie – ūkininkų sūnūs, išsilavinimą įgiję carinės Rusijos aukštosiose mokyklose, bet nenutautėję, visą gyvenimą dirbę dėl Lietuvos gerovės. Su Suvalkija siejamas ir Donatas Malinauskas, kuris gimė Latvijoje, studijavo Lvove ir Tabore, gyveno Vilniuje, o vėliau nusipirko dvarą ir apsigyveno Alvite.
Signatarai buvo skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų ir pažiūrų, tačiau susivienijo vardan Lietuvos valstybės atkūrimo. Rizikuodami laisve 1918 m. vasario 16 d. jie pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, vėliau ieškojo būdų, kaip išsaugoti ir įtvirtinti valstybės nepriklausomybę, organizavo jos gynybą, ekonomikos ir kultūros kūrimo bei stiprinimo darbus.
Jonas BASANAVIČIUS (1851-11-23 – 1927-02-16).
Tai daugiausia Lietuvai nusipelnęs tautos atgimimo žadintojas, antropologas, tautosakos rinkėjas, pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ leidėjas. J. Basanavičius buvo labai gerbiamas, vadintas tautos patriarchu, kolegos visuomet atsižvelgdavo į jo nuomonę.
Baigęs Marijampolės gimnaziją ir medicinos studijas Maskvoje, J. Basanavičius negalėjo Lietuvoje gauti darbo. Todėl nenorėdamas gyventi carinėje Rusijoje išvyko į Bulgariją ir ten gyveno nuo 1880 m. iki 1905 m. Per 25-erius tame krašte praleistus metus jis daug nusipelnė bulgarų kultūrai ir sveikatos apsaugai.
1882 m. lankydamasis Čekijoje rašė straipsnius apie Lietuvos praeitį, rinko medžiagą lietuviškam laikraščiui. J. Basanavičiaus redaguotas pirmasis , , Aušros“ numeris išėjo 1883 m. kovą Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, 1884 m. išleido knygą , , Ožkabalių dainos“, sutvarkęs iš aktyvių tautosakos rinkėjų gautas pasakas jas išleido 1902–1903 m. Tai buvo pirmas lietuviškų pasakų rinkinys.
Grįžęs į Bulgariją J. Basanavičius parašė monografiją apie šios šalies sanitarinę būklę ir Vakarų Europoje pelnė rimto mokslininko vardą.
1905 m. J. Basanavičius grįžo į Lietuvą, aktyviai įsijungė į kultūrinį ir politinį visuomenės gyvenimą, suburdamas tuometinę inteligentiją. 1907 m. jis įkūrė Lietuvių mokslo draugiją ir iki mirties jai vadovavo.
Visą Pirmojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį J. Basanavičius praleido Vilniuje. 1917 m. jis pirmininkavo Lietuvių konferencijai ir buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu.
Visą gyvenimą tautos patriarchas domėjosi savo gimtojo krašto gyvenimu, archeologija, medicina, užrašuose žymėjosi valstiečių ligas, aprašydavo, kaip jas gydyti, rinko tautosaką. Surinktas liaudies medicinos žinias vėliau panaudojo knygoje , , Medžiaga mūsų tautiškai vaistininkystei“.
Dr. J. Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Jonas VAILOKAITIS (1886-06-25–1944-12-16)
Bankininkas, pramonės Lietuvoje pradininkas, mecenatas. Po studijų Peterburgo prekybos ir pramonės institute dirbo „Žagrės“ bendrovėje Marijampolėje, prisidėjo prie Suvalkijos žemės ūkio parodos organizavimo. Kartu su broliu Juozu įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją, kuri supirkdavo parceliuojamų dvarų žemę ir ją parduodavo lietuviams.
1917 m. J. Vailokaitis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, dirbo amnestijos, darbo sąlygų reglamentavimo, memorandumo Vokietijai dėl rekvizicijų panaikinimo parengimo, prekybos ir pramonės komisijose.
Atkūrus Lietuvos valstybę 1919 m. kartu su keliais partneriais įsteigė Lietuvos ūkio banką, dirbo jo pirmininku, rūpinosi Ūkininkų sąjungos kūrimu.
J. Vailokaitis 1920 m. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, vadovavo Seimo biudžeto ir finansų komisijai. Jis buvo Lietuvos bankininkystės, ekonominio savarankiškumo ir užsienio prekybos pradininkas – įkūrė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“, akcines bendroves „Maistas“, „Medis“, „Venta“, „Spėkos“, „Linas“. Kartu su broliu Juozu nusipirko brolių Šmidtų fabriką, kurį pavadino AB „Metalas“.
1925 m. buvo vienas iš Prekybos ir pramonės rūmų steigėjų, savo banko lėšomis finansavo Klaipėdos krašto sukilimą, savanorius aprūpino apranga ir maistu.
1938 m. J. Vailokaitis nusipirko Paežerių dvarą, o 1940 m. liepos 3 d. pasitraukė į Vokietiją, kur Blankenburgo mieste mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Jo palaikai 2007 m. perlaidoti Paštuvos kapinėse (Kauno r.) šalia brolio kun. Juozo Vailokaičio.
Petras KLIMAS (1891-02-23–1969-01-16)
Priklausė Mokslo draugijai, rūpinosi vadovėlių mokykloms leidyba, parengė ir išleido apie 50 įvairių mokymo leidinių. Būdamas „Lietuvos aido“ redaktoriumi išspausdino laikraštyje Nepriklausomybės Aktą, o kai vokiečiai numerį rekvizavo, išsaugojo kelis laikraščio egzempliorius, kurie dabar yra bibliografinė retenybė.
1919–1923 m. P. Klimas dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. Būdamas istorikas jis rūpinosi valstybės sienų nustatymu istoriškai pagrindžiant pretenzijas į pakraštines teritorijas.
P. Klimas buvo derybų su Sovietų Rusija delegacijoje tariantis dėl valstybės sienų, belaisvių ir žalos atlyginimo. Vėliau šis signataras perėjo į diplomatinę tarnybą, atstovavo Lietuvai Europoje, dirbdamas Paryžiuje sulaukė karo pradžios ir vokiečių buvo areštuotas bei uždarytas į koncentracijos stovyklą.
Baigiantis karui, 1944 m., jį pervežė į Lietuvą.
Tačiau ir Lietuvoje P. Klimas neišvengė represijų – 1945–1955 m. kalėjo sovietiniuose lageriuose. Ištvermingas žmogus iškentė visus kalinimus, sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Mirė 1969 m., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Pranas DOVYDAITIS (1886-12-02–1942-11-04)
Šis signataras buvo baigęs mokytojų seminariją Maskvos universitete. Po studijų jis redagavo kelis laikraščius, 1916–1922 m. vadovavo katalikiškai „Saulės“ gimnazijai Kaune.
Po valstybės atkūrimo P. Dovydaitis atsiribojo nuo politinės veiklos, susitelkė kultūriniam ir socialiniam darbui, dėstė Lietuvos universitete. Jis įkūrė ir vadovavo Darbo federacijai (profsąjungoms), katalikiškoms „Ateitininkų“ ir „Pavasarininkų“ organizacijoms.
Prasidėjus okupacijai P. Dovydaitis ramiai gyveno savo ūkyje netoli Ariogalos, bet buvo areštuotas, išvežtas į Rusiją ir sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Signataro amžinojo poilsio vieta nežinoma.
Justinas STAUGAITIS (1866-11-14–1943-07-08)
Pagal profesiją buvo kunigas, įkūręs kelias labdaros draugijas, senelių ir našlaičių prieglaudas, bibliotekas ir pradines mokyklas, dalyvavęs steigiant Marijampolėje „Žagrės“ draugiją, mergaičių progimnaziją.
Atkūrus Lietuvos valstybę J. Staugaitis rūpinosi santykiais su Vatikanu, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą ir kelias kadencijas jam vadovavo, o reikalui esant pavaduodavo net prezidentą.
1924 m. J. Staugaitis paskirtas Telšių vyskupu, ten įkūrė kunigų seminariją, organizavo katalikišką ir socialinę veiklą vyskupijoje. Mirė 1943 m., palaidotas Telšių katedroje.
Saliamonas BANAITIS (1866-07-15–1933-05-04)
Tai vienintelis signataras, neturėjęs aukštojo išsilavinimo, tačiau žinias kaupęs visą gyvenimą. Pajutęs žinių trūkumą, būdamas 61 metų, S. Banaitis įstojo į universitetą laisvu klausytoju.
Jaunystėje S. Banaitis padėjo knygnešiams, 1905 m. įsteigė spaustuvę Kaune, rūpinosi laikraščių ir knygų leidyba. Jis gerai pažinojo žemdirbių gyvenimą ir problemas, jų interesus gynė Steigiamajame Seime, rūpinosi žemės ūkio padėties gerinimu, visaip švietė valstiečius, skatino jų vienybę ir ūkininkavimo naujoves. Tuo tikslu S. Banaitis įsteigė Žemdirbių sąjungą. Kartu su J. Vailokaičiu rūpinosi garlaivių bendrove, įkūrė ir iki mirties vadovavo Kauno užmiesčio autobusų stočiai. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Donatas MALINAUSKAS (1869-03-07–1942-11-30 )
Agronomas, inteligentų draugijos „Dvylikos apaštalų draugija“ kūrėjas, kovotojas dėl lietuviškų bažnyčių Vilniuje.
1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje. 1917 m. gruodžio 11 d. pasirašė Lietuvos tarybos deklaraciją.
1918 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Čekoslovakijoje, vėliau – Estijoje. D. Malinauskas rūpinosi surasti ir deramai palaidoti LDK kunigaikščio Vytauto palaikus. Jo rūpesčiu buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai prie Vilniaus katedros.
1937 m. pradžioje D. Malinauskas atidavė valstybei savo žemę Trakų apskrityje parceliacijai, o pats nusipirko Alvito dvarą, kuriame gyveno iki 1941 m., kol birželio 15 d. jį, žmoną ir seserį – žilagalvius silpnos sveikatos senelius – sovietų valdžia išvežė į Sibirą. Bijske, Altajaus krašte, 1942 m. lapkričio 30 d. D. Malinauskas mirė. Jo palaikai 1993 m. perlaidoti Onuškyje.
Šie ir dar 13 Nepriklausomybės Akto signatarų iki šių dienų išliko kaip aukojimosi tėvynei, kūrybingo veikimo ir diplomatijos pavyzdys.
Elena RUPEIKIENĖ
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro- muziejaus istorikė
Tradicinė tautos ir valstybės atgimimo šventė vasario 16-oji laukiama ir kaskart kitaip pažymima. Ji skatina prisiminti XX a. pradžios sudėtingą laikmetį, sunkų tautos kelią į nepriklausomybę ir žmones, kūrusius mūsų valstybę. Vasario 15 d. vakare Paežerių dvaro oficinos languose nušvis instaliacija su Suvalkijos signatarų portretais. Signatarus pamatysime apšviestus ypatinga šviesa, kuri primins jų asmenybių visai Lietuvai skleistą spindesį. |
Net 6 iš 20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų gimė Suvalkijoje: Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis ir Jonas Vailokaitis – Šakių rajone, Pranas Dovydaitis ir Petras Klimas – Marijampolės rajone. Vienintelis Jonas Basanavičius kilęs iš mūsų rajono. Visi jie – ūkininkų sūnūs, išsilavinimą įgiję carinės Rusijos aukštosiose mokyklose, bet nenutautėję, visą gyvenimą dirbę dėl Lietuvos gerovės. Su Suvalkija siejamas ir Donatas Malinauskas, kuris gimė Latvijoje, studijavo Lvove ir Tabore, gyveno Vilniuje, o vėliau nusipirko dvarą ir apsigyveno Alvite.
Signatarai buvo skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų ir pažiūrų, tačiau susivienijo vardan Lietuvos valstybės atkūrimo. Rizikuodami laisve 1918 m. vasario 16 d. jie pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, vėliau ieškojo būdų, kaip išsaugoti ir įtvirtinti valstybės nepriklausomybę, organizavo jos gynybą, ekonomikos ir kultūros kūrimo bei stiprinimo darbus.
Tai daugiausia Lietuvai nusipelnęs tautos atgimimo žadintojas, antropologas, tautosakos rinkėjas, pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ leidėjas. J. Basanavičius buvo labai gerbiamas, vadintas tautos patriarchu, kolegos visuomet atsižvelgdavo į jo nuomonę.
Baigęs Marijampolės gimnaziją ir medicinos studijas Maskvoje, J. Basanavičius negalėjo Lietuvoje gauti darbo. Todėl nenorėdamas gyventi carinėje Rusijoje išvyko į Bulgariją ir ten gyveno nuo 1880 m. iki 1905 m. Per 25-erius tame krašte praleistus metus jis daug nusipelnė bulgarų kultūrai ir sveikatos apsaugai.
1882 m. lankydamasis Čekijoje rašė straipsnius apie Lietuvos praeitį, rinko medžiagą lietuviškam laikraščiui. J. Basanavičiaus redaguotas pirmasis , , Aušros“ numeris išėjo 1883 m. kovą Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, 1884 m. išleido knygą , , Ožkabalių dainos“, sutvarkęs iš aktyvių tautosakos rinkėjų gautas pasakas jas išleido 1902–1903 m. Tai buvo pirmas lietuviškų pasakų rinkinys.
Grįžęs į Bulgariją J. Basanavičius parašė monografiją apie šios šalies sanitarinę būklę ir Vakarų Europoje pelnė rimto mokslininko vardą.
1905 m. J. Basanavičius grįžo į Lietuvą, aktyviai įsijungė į kultūrinį ir politinį visuomenės gyvenimą, suburdamas tuometinę inteligentiją. 1907 m. jis įkūrė Lietuvių mokslo draugiją ir iki mirties jai vadovavo.
Visą Pirmojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį J. Basanavičius praleido Vilniuje. 1917 m. jis pirmininkavo Lietuvių konferencijai ir buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu.
Visą gyvenimą tautos patriarchas domėjosi savo gimtojo krašto gyvenimu, archeologija, medicina, užrašuose žymėjosi valstiečių ligas, aprašydavo, kaip jas gydyti, rinko tautosaką. Surinktas liaudies medicinos žinias vėliau panaudojo knygoje , , Medžiaga mūsų tautiškai vaistininkystei“.
Dr. J. Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Bankininkas, pramonės Lietuvoje pradininkas, mecenatas. Po studijų Peterburgo prekybos ir pramonės institute dirbo „Žagrės“ bendrovėje Marijampolėje, prisidėjo prie Suvalkijos žemės ūkio parodos organizavimo. Kartu su broliu Juozu įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją, kuri supirkdavo parceliuojamų dvarų žemę ir ją parduodavo lietuviams.
1917 m. J. Vailokaitis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, dirbo amnestijos, darbo sąlygų reglamentavimo, memorandumo Vokietijai dėl rekvizicijų panaikinimo parengimo, prekybos ir pramonės komisijose.
Atkūrus Lietuvos valstybę 1919 m. kartu su keliais partneriais įsteigė Lietuvos ūkio banką, dirbo jo pirmininku, rūpinosi Ūkininkų sąjungos kūrimu.
J. Vailokaitis 1920 m. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, vadovavo Seimo biudžeto ir finansų komisijai. Jis buvo Lietuvos bankininkystės, ekonominio savarankiškumo ir užsienio prekybos pradininkas – įkūrė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“, akcines bendroves „Maistas“, „Medis“, „Venta“, „Spėkos“, „Linas“. Kartu su broliu Juozu nusipirko brolių Šmidtų fabriką, kurį pavadino AB „Metalas“.
1925 m. buvo vienas iš Prekybos ir pramonės rūmų steigėjų, savo banko lėšomis finansavo Klaipėdos krašto sukilimą, savanorius aprūpino apranga ir maistu.
1938 m. J. Vailokaitis nusipirko Paežerių dvarą, o 1940 m. liepos 3 d. pasitraukė į Vokietiją, kur Blankenburgo mieste mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Jo palaikai 2007 m. perlaidoti Paštuvos kapinėse (Kauno r.) šalia brolio kun. Juozo Vailokaičio.
Priklausė Mokslo draugijai, rūpinosi vadovėlių mokykloms leidyba, parengė ir išleido apie 50 įvairių mokymo leidinių. Būdamas „Lietuvos aido“ redaktoriumi išspausdino laikraštyje Nepriklausomybės Aktą, o kai vokiečiai numerį rekvizavo, išsaugojo kelis laikraščio egzempliorius, kurie dabar yra bibliografinė retenybė.
1919–1923 m. P. Klimas dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. Būdamas istorikas jis rūpinosi valstybės sienų nustatymu istoriškai pagrindžiant pretenzijas į pakraštines teritorijas.
P. Klimas buvo derybų su Sovietų Rusija delegacijoje tariantis dėl valstybės sienų, belaisvių ir žalos atlyginimo. Vėliau šis signataras perėjo į diplomatinę tarnybą, atstovavo Lietuvai Europoje, dirbdamas Paryžiuje sulaukė karo pradžios ir vokiečių buvo areštuotas bei uždarytas į koncentracijos stovyklą.
Baigiantis karui, 1944 m., jį pervežė į Lietuvą.
Tačiau ir Lietuvoje P. Klimas neišvengė represijų – 1945–1955 m. kalėjo sovietiniuose lageriuose. Ištvermingas žmogus iškentė visus kalinimus, sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Mirė 1969 m., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Šis signataras buvo baigęs mokytojų seminariją Maskvos universitete. Po studijų jis redagavo kelis laikraščius, 1916–1922 m. vadovavo katalikiškai „Saulės“ gimnazijai Kaune.
Po valstybės atkūrimo P. Dovydaitis atsiribojo nuo politinės veiklos, susitelkė kultūriniam ir socialiniam darbui, dėstė Lietuvos universitete. Jis įkūrė ir vadovavo Darbo federacijai (profsąjungoms), katalikiškoms „Ateitininkų“ ir „Pavasarininkų“ organizacijoms.
Prasidėjus okupacijai P. Dovydaitis ramiai gyveno savo ūkyje netoli Ariogalos, bet buvo areštuotas, išvežtas į Rusiją ir sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Signataro amžinojo poilsio vieta nežinoma.
Pagal profesiją buvo kunigas, įkūręs kelias labdaros draugijas, senelių ir našlaičių prieglaudas, bibliotekas ir pradines mokyklas, dalyvavęs steigiant Marijampolėje „Žagrės“ draugiją, mergaičių progimnaziją.
Atkūrus Lietuvos valstybę J. Staugaitis rūpinosi santykiais su Vatikanu, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą ir kelias kadencijas jam vadovavo, o reikalui esant pavaduodavo net prezidentą.
1924 m. J. Staugaitis paskirtas Telšių vyskupu, ten įkūrė kunigų seminariją, organizavo katalikišką ir socialinę veiklą vyskupijoje. Mirė 1943 m., palaidotas Telšių katedroje.
Tai vienintelis signataras, neturėjęs aukštojo išsilavinimo, tačiau žinias kaupęs visą gyvenimą. Pajutęs žinių trūkumą, būdamas 61 metų, S. Banaitis įstojo į universitetą laisvu klausytoju.
Jaunystėje S. Banaitis padėjo knygnešiams, 1905 m. įsteigė spaustuvę Kaune, rūpinosi laikraščių ir knygų leidyba. Jis gerai pažinojo žemdirbių gyvenimą ir problemas, jų interesus gynė Steigiamajame Seime, rūpinosi žemės ūkio padėties gerinimu, visaip švietė valstiečius, skatino jų vienybę ir ūkininkavimo naujoves. Tuo tikslu S. Banaitis įsteigė Žemdirbių sąjungą. Kartu su J. Vailokaičiu rūpinosi garlaivių bendrove, įkūrė ir iki mirties vadovavo Kauno užmiesčio autobusų stočiai. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Agronomas, inteligentų draugijos „Dvylikos apaštalų draugija“ kūrėjas, kovotojas dėl lietuviškų bažnyčių Vilniuje.
1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje. 1917 m. gruodžio 11 d. pasirašė Lietuvos tarybos deklaraciją.
1918 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Čekoslovakijoje, vėliau – Estijoje. D. Malinauskas rūpinosi surasti ir deramai palaidoti LDK kunigaikščio Vytauto palaikus. Jo rūpesčiu buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai prie Vilniaus katedros.
1937 m. pradžioje D. Malinauskas atidavė valstybei savo žemę Trakų apskrityje parceliacijai, o pats nusipirko Alvito dvarą, kuriame gyveno iki 1941 m., kol birželio 15 d. jį, žmoną ir seserį – žilagalvius silpnos sveikatos senelius – sovietų valdžia išvežė į Sibirą. Bijske, Altajaus krašte, 1942 m. lapkričio 30 d. D. Malinauskas mirė. Jo palaikai 1993 m. perlaidoti Onuškyje.
Šie ir dar 13 Nepriklausomybės Akto signatarų iki šių dienų išliko kaip aukojimosi tėvynei, kūrybingo veikimo ir diplomatijos pavyzdys.
Elena RUPEIKIENĖ
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro- muziejaus istorikė
Publikuota: 2022-02-16 08:55:38
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|