Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Natalijos Oginskytės-Gauronskienės mama Marija buvo tikra gražuolė.

Veisiejų regioninio parko archyvo nuotr.

Keliaudamas grafų Gauronskių keliais aplankiau Veisiejus. Šio Dzūkijos miestelio bažnyčios požemių kriptoje palaidoti Paežerių dvaro savininkės Natalijos Oginskytės-Gauronskienės tėvai – kunigaikštis Tadas Antanas Oginskis ir jo žmona Marija.

Byloja legendos

Paežerių dvaro savininkas Zigizmundas (Zigmantas) Gauronskis vedęs Nataliją Oginskytę susigiminiavo su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų gimine. Natalijos tėvas Tadas Antanas su žmona Marija turėjo dar dvi dukras – Ameliją, gimusią 1835 m. ir mirusią 35-erių, bei Gabrielę Mariją, gimusią 1830 m. ir mirusią vos 25-erių metų.

T. A. Oginskis (politiko ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnus) Veisiejų dvarą palikimu gavo iš bevaikės Viktorijos Oginskytės-Žynevienės, kuri prieš mirtį jį užrašė testamentu. Būdamas 39-erių, 1844 m. T. A. Oginskis Veisiejuose mirė. Čia ir buvo palaidotas.

Užrašyta legenda apie T. A. Oginskį byloja, kad jaunystėje jis buvęs paprastas Veisiejų žvejys. Kartą prie jo trobelės atšuoliavęs raitelis ir prašęs Tadą paslėpti, nes vejasi priešai. Tadas paslėpęs raitelį šulinyje, o žirgą – pašiūrėje. Priešai bėglio nerado. Pasirodė, kad tai buvo ne eilinis raitelis, o pats kunigaikštis Oginskis. Jis išsivežęs Tadą į Volynės pilį. Iš ten Tadas į Veisiejus jau grįžęs ne kaip baudžiauninkas, o kaip kunigaikštis, tapęs vienu iš Veisiejų dvaro savininkų, pastatęs mokyklą ir pradėjęs statyti bažnyčią. Tačiau bažnyčios statyti taip ir neužbaigęs, nes nukritęs nuo pastolių ir miręs. Prieš mirtį spėjęs bažnyčios sienoje užmūryti lobius. Naktimis jis atšuoliuojąs per Ančios ežerą ant žirgo patikrinti, ar tebėra paslėpti turtai... Legenda užrašyta Antano Pupienio knygoje „Po Dzūkijos dangumi“, 1994 m. išleistoje Vilniuje, Valstybiniame leidybos centre.

Matyt, panašaus turinio legendos anais laikais tarp žmonių buvo paplitusios. Panašią, tik apie Gauronskius, esu užrašęs iš alvitietės S. Stumbrienės, tarnavusios Paežerių dvare, lūpų. Pasak jos pasakojimo, Gauronskiai neturėjo vaikų ir į dvaro pakajus priėmė liokajuką, našlaitį, dvaro vežėjo sūnelį. Užaugusį išleido į mokslus Varšuvoje. Po 1914–1918 m. karo buvęs liokajus grįžo į Alvitą aptekęs turtais.



Garsėjo grožiu

Gaila, bet Natalijos Gauronskienės portreto iki šių laikų nėra išlikusio. Tikėtina, kad ji išvaizda nenusileido savo motinai Marijai, apie kurios grožį sklandė legendos.

Stanislovo Moravskio knygoje „Iš visur po truputį. Atsiskyrėlio gavenda.“ (Vilnius, 2009 m.) rašoma: „Labai ankstyvoje jaunystėje gyveno galbūt pati gražiausia visoje Lietuvoje ir Lenkijoje moteris. Tokia visų apie ją buvo nuomonė. Kas gi išdrįs moters žavesį paliesti? Kas gali aprašyti tikrąjį kūno grožį, ryškiu taurios sielos spindesiu atgaivintą, dorovingumu garbingos moters kuklumu apgobtą. Kadaise mačiau ją – ištekėjusią moterį, mergiško drovumo nutviekstą, baugščią kaip ryto gazelė, virpančią kaip gegužės lapelis ar mažutė ant silpno kotelio pakabinta gėlelė, kai į aukštuomenės balius eiti turėdavo, kai esant vienodai tiek vyrų, tiek moterų nuostabai, tik pagrįstos pagarbos tikėtis galėjo. Toji ponia, tapusi našle, vėliau iš meilės ištekėjo už kunigaikščio Tado Oginskio, Lasockytės sūnaus. Pasaulis jam tų vedybų pagrįstai pavydėjo, nes juk labai retai kada didelis moters grožis ir dora vaikšto kartu.“

Paežerių dvaro savininkas Z. Gauronskis 1850 m. įsigijo Aštriosios Kirsnos dvarą. Čia vystė ūkį, valdydamas 1 850 margų žemės, pastatė plytinę, spirito gamyklą, malkinę, malūną, lentpjūvę.

Šiais laikais, 2001 m., Aštriosios Kirsnos dvarą įsigijo Naglis ir Nerijus Narauskai, kurie noriai priima turistus. Iš 18 dvaro pastatų 4 atstatyti ir naudojami, atkuriamas istorinis parkas – dvaras pritaikomas turizmo, žirginio sporto, konferencijų veikloms.

Mūsų rajono gyventojus kviesčiau pakeliauti Oginskių ir Gauronskių keliais po Suvalkiją ir Dzūkiją maršrutu Paežeriai–Rudamina–Leipalingis–Veisiejai–Kapčiamiestis. Susipažinsite su mūsų kraštą liečiančia istorija ir patirsite smagių įspūdžių.



Antanas ŽILINSKAS

Istorikas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---