„Santaka“ / Savo jubiliejaus mokslininkė šiemet nebūtų šventusi / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktorių MTZ-82L (1985 m., su lenkišku keturvagiu plūgu). Tel.: (8 342) 47 638, 8 680 76 998.
Galioja iki: 2022-08-22 11:26:27



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Rymantei Kelpšaitei gamta buvo ir atgaiva, ir tyrinėjimo objektas.

Savo jubiliejaus mokslininkė šiemet nebūtų šventusi


Kiekvienam miesteliui reikalingi savi keistuoliai. Jeigu jų nebūtų, miestelis netektų spalvų, gal net gyvenimo dinamikos, o svarbiausia – prisiminimų. Viena iš tokių Kybartuose buvo Rymantė Kelpšaitė (1932-02-29–2010-03-30). Vieni matė tik jos organizuotas augalų parodas, antri ją prisimena kaip ryškią pedagogę, treti kartu dirbo ar net artimiau bendravo, o daugeliui – tai jau praėjusių laikų legenda. Šiemet, vasario pabaigoje, jai sueitų devyniasdešimt. Beveik dvylika metų ji ilsisi Virbalio kapinėse.



Gyva prisiminimuose

Visada žinojome, kad ji – mokslininkė. Tais laikais (o ir šiuo metu) ne per didžiausiems Kybartams buvo nemažas įvykis, kad čia gyveno biologijos mokslų kandidatė, dabar tai būtų mokslų daktarė.

Dar dirbant Vilkaviškyje, laikraščio redakcijoje, nepasitaikė progos pakalbinti R. Kelpšaitę. Ir vargu, ar mūsų pokalbis būtų pavykęs. Bet atsimenu jos organizuotas pražydintų augalų parodas Kybartų kultūros namuose. Kokį vasarį tai atrodydavo stebuklas, tuo labiau, kad žiemą gyvomis gėlėmis tikrai nebūdavome lepinami. O čia – ne rožės, tulpės, bet sužaliavusi ar jau žydinti ieva, netgi obels šakelė... Tiek tų prisiminimų... Tad mokslininkės jubiliejinės sukakties proga pakalbinau keletą esamų ar buvusių kybartiečių, kurie kur kas geriau pažinojo Rymantę Kelpšaitę.




Mokinių „žvaigždžių valandos“

„Kelpšaitė mums dėstė botaniką. Ji mus uždegė“, – pasakojo kybartietis mokytojas Leonas Zdancevičius, tuo metu mokęsis Kybartų mokykloje-internate. Jis prisiminė 1966 m. vykusią respublikinę jaunųjų biologų olimpiadą, kuriai R. Kelpšaitė paruošė grupelę šeštokų. „Į pirmąją olimpiadą Vilniuje mus lydėjo pati Rymantė. Ant Tauro kalno ji rodė visokias žoleles, sakė jų pavadinimus“, – kalbėjo tuomet prizinės vietos nelaimėjęs, bet gavęs pagyrimo raštą Leonas, kurį biologija tuo metu ir „užkabino“.

R. Kelpšaitė prie namų turėjo šiltnamį, kuriame augino gėles. Prie tų gėlių eidavo ir krapštydavosi ne tik Leonas, bet ir daugiau mokinių: Irena Ramanauskaitė, Virginija Pultinevičiūtė, Zigmas Žemaitis, Vidas Kriaučeliūnas, kiti jaunųjų gamtininkų būrelio nariai. 1967 m. Leonas sakė sulaukęs ir savo „žvaigždžių valandos“ – respublikinėje olimpiadoje laimėjo antrąją vietą. Pasak jo, bent vienas R. Kelpšaitės mokinys kasmet tapdavo respublikinės olimpiados prizininku.

L. Zdancevičius pasakojo, kad mokytojos galva visada buvo pilna idėjų, ypač nemažai jų parsivežė iš tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos ir „puolė daryti visokius įdomius dalykėlius“.


„Mokykla turėjo tokį sunkvežimį GAZ-51. Būdavo, susėdame į „būdą“, važiuojame į mišką ir ten viską renkame: įdomesnę šaką, kempinę, kelmelį ar kažkokią gamtos išdaigą. Parsivežę su mokytoja žiūrime, ką įdomaus galima padaryti. Atsimenu, iš susiraičiusios šakos buvo padaryta „Eglė žalčių karalienė“. Mes, jaunieji gamtininkai, dalyvaudavome ir gėlių parodose. Kartą Vilniuje laimėjome trečią vietą ir netgi gavome penkių dienų kelionę į Maskvą, į Liaudies ūkio pasiekimų parodą“, – prisiminė pašnekovas Leonas Zdancevičius.



Įtaka dėl studijų

Leonas Zdancevičius pasakojo, kad Kelpšaitė buvo be galo smalsi, mėgo naujoves, namuose turėjo sukaupusi didelę biblioteka, kurioje buvo knygų ir rusų bei vokiečių kalbomis, pati daug žinojo. Jos mokinių atsakymai olimpiadose būdavo platūs, išsamūs, užtai ir geras vietas jie užimdavo.

Leonas mena: „Mokytoja nusipirko moskvičiuką. Važiuoja, prisisodinusi mokinių, ir staiga – stabdo. Pasirodo, varlė kelyje šokuoja, ir vairuotoja nenori jos pervažiuoti.“

R. Kelpšaitė nepaprastai mylėjo gamtą, sodindavo gėles prie mokyklos, mieste, žiemą darydavo paukščiams lesyklėles. Meilę gamtai stengėsi įskiepyti ir savo mokiniams – mokyklos bandomuosiuose sklypuose jaunieji daržininkai augino daržoves.


Mokytoja padarė įtaką ir Leono pasirinkimui – jis tapo biologu, nors taip pat gerai jam sekėsi ir matematika, fizika. „Pabendravau su Kelpšaite ir nutariau, kad gamta traukia labiau“, – sakė Leonas, šiuo metu Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje dėstantis chemiją.

Kandidatinei disertacijai R. Kelpšaitė pasirinko augalų pražydinimo temą, Kybartuose atlikdavo bandymus, rašydama darbą bendravo su profesoriumi Albertu Petru Bluzmanu, kuris vėliau mikrobiologiją Vilniaus universitete dėstė ir L. Zdancevičiui.



Mokinės pasiekimai

Bene daugiausiai iš kybartiečių gamtininkų būrelio pasiekė dabar Vilniuje gyvenanti Irena Ramanauskaitė. 1968 m. būdama aštuntokė už gėlių auginimą ir dalyvavimą parodose ji gavo pirmąjį medalį, regis, bronzos. Ir tai įvyko Maskvoje.

„Iš R. Kelpšaitės mes išmokome kruopštumo. Ir augalus perrinkinėjome, ir parodose dalyvavome, ir laukuose gėles sėjome, jas auginome. Ir pirmieji lotyniški gėlių pavadinimai iš mokytojos. Ji išmokė pamatyti augalo grožį“, – prisiminė I. Ramanauskaitė.

Baigusi aštuonias klases kybartietė įstojo į Kauno I. Mičiurino žemės ūkio technikumą, vėliau aukštojoje mokykloje neakivaizdžiai baigė biologiją. Dalyvavo ne viename konkurse, aukščiausių įvertinimų pelnė tarptautinėse floristikos parodose. Šiuo metu I. Ramanauskaitė yra Lietuvos floristų asociacijos tarybos narė, dalijasi savo patirtimi, kartu su kolege organizuoja floristų mokymus.



Paskutinieji metai buvo sunkūs

I. Ramanauskaitė pasakojo, kad paskutinieji R. Kelpšaitės gyvenimo metai buvo tamsūs, kartu su Virginija Pultinevičiūte jos važiuodavo į mokytojos namus ir pasiraitojusios rankoves padirbėdavo.

„Ateina pas mane Kelpšaitė, suvargusi. Ar negalėčiau jai padėti? Savo name buvo pasistačiusi skystojo kuro katilą „Beržas“, tokį ir aš turėjau. Sako, nedega. O žiema, šąla. Bijo, kad neužšaltų radiatoriai. Nuėjau pas ją. Suodina, pridegusi pakura, išvaliau, iššveičiau. Virtuvės grindys išpuvusios, ten jos vištos, pasirodo, gyveno. Jai buvo gaila, kad paukščiai tvarte nesušaltų. Vaizdas toks, kad toms vištoms ir virtuvėje šalta. Tas vaizdas mane pribloškė. Matėsi, kad žmogus gyvena vienas...“ – kalbėjo Irena.



Buvo uždara, originali

„Esu kartą Kelpšaitę mačiusi Kybartų turguje, – pasakojo kybartietė biologijos mokytoja Violeta Maknavičiūtė. – Ji man paliko didelį įspūdį, nes jos apranga buvo išskirtinė, iš karto patraukė akį. Man atrodė, kad ji apsirengusi keistai ir originaliai. Buvo pasipuošusi puokštele gyvų gėlių. Atrodė ne taip, kaip visi. Gyveno Užgelžkelyje, Pievų gatvėje. Teko eiti pro tą senovišką namelį. Ten augo labai daug visokiausių augalų iki pat tvoros. Buvo toks šabakštynas. Bet buvo labai natūralu.“


Violeta atsimena ir R. Kelpšaitės organizuotas augalų parodas Kybartų kultūros namuose. „Dabartinėmis akimis žiūrint, tos gėlės ir puokštės gal nebuvo kažkokios įspūdingos, bet tai buvo pirmieji ikebanos pradmenys“, – sakė Violeta.

Kybartuose tuo metu buvo nemažai gėlininkų. R. Kelpšaitė mieste įkūrė gėlininkų draugiją, jos nariai važinėdavo į parodas, ekskursijas žiūrėti įvairių sodybų, augalų. V. Maknavičiūtė pamena, kaip savo veikla pagarsėję gėlininkai 1981-ųjų vasario 16-ąją (būtent tokią dieną!) važiavo į televiziją Vilniuje. Gražiai kybartiečius priėmė, jie ten suruošė parodą iš gėlių, kurias per 20 laipsnių šaltį sugebėjo atsivežti. Tą pačią dieną Kybartų gėlininkus televizija ir parodė.

R. Kelpšaitės vadovaujami gėlininkai Kybartuose gyvavo ilgai. Violetos šviesaus atminimo tėvelis Jonas Maknavičius nuo pat jaunystės labai mėgo gėles, jis buvo R. Kelpšaitės pagalbininkas, vėliau ir pats kurį laiką vadovavo Kybartų gėlininkų draugijai.

„R. Kelpšaitė gyveno labai uždarą asmeninį gyvenimą, ne visus žmones prisileisdavo. Mėgo megzti. Tuo laiku buvo reta, kad kas mezgimo mašiną turėtų. O ji turėjo. Drabužių nusimegzdavo. Jos apsirengimas buvo išskirtinis. Vėliau pradėjo domėtis parapsichologija“, – prisiminė V. Maknavičiūtė.




Švęsdavo tik vasario 29-ąją

Kybartietė Irena Vaičaitienė, buvusi geografijos mokytoja, dešimt metų kartu su R. Kelpšaite dirbo Kybartų mokykloje-internate. Prisimena, kad Rymantė savo gimtadienį švęsdavo tik kas ketverius metus, kai tikrai būdavo vasario 29-oji. Kitais metais savo gimtadienių nepripažino. Šiemet vasaris turi tik 28 dienas, taigi savo, nors ir 90-ojo, gimtadienio Rymantė tikriausiai nebūtų šventusi.

„Jai buvo labai sunku, bet mudvi kažkaip sutarėme, poroje gimtadienių ir aš pas ją esu buvusi. Daug kartų jos namelyje lankiausi, ten buvo labai apleista, bet kiekvienas žmogus gyvena pagal save“, – nesiėmė teisti pašnekovė. Gyvenimo gale R. Kelpšaitę kažkokie negeri žmonės išnaudojo, netgi dalį jos pensijos atimdavo.



Pasiskolintas rublis

Pasaulio kybartiečių draugija pernai pastatė paminkliuką prie R. Kelpšaitės ir jos mamos kapo. Prisidėjo kas galėjo, didžiausią sumą skyrė L. Zdancevičius.

„Jaučiausi skolingas, – prisiminė kybartietis. – Buvau jai neatidavęs skolos – vieno rublio. Ji mus, kelis jaunuosius gamtininkus, vežėsi į Kauną. Aišku, mama davė tų kapeikų, bet mes, vaikai, viską išleidome ledams. Grįžti namo mokytoja davė rublį. Mamai pasakiau, kad pritrūkau pinigų ir mokytoja paskolino. Mama, aišku, davė tą rublį, kad grąžinčiau R. Kelpšaitei. Ir ką galvoji? Dabar vaikai – be jokių kompleksų, o aš su tuo rubliu vaikščiojau kokį mėnesį ir nedrįsau paduoti mokytojai. Ta skola taip ir liko visam gyvenimui. Tai nors tokia proga, sakau, kompensuosiu.“


Tai tik keli epizodai iš Rymantės Kelpšaitės, pedagogės ir mokslininkės, įdomaus, sudėtingo ir sunkaus gyvenimo. Tačiau daugelis vyresnės kartos kybartiečių dar gerai mena šią keistuole vadintą moterį, savo gyvenimą pašventusiai gamtai, mokslui, vaikams.



Zita ZOKAITYTĖ



Galerija: Rymantė Kelpšaitė




Publikuota: 2022-03-01 10:01:48

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje įrengta dviračių remonto stotelė
* Artėja festivalio „Karvelėli mėlynasai“ uždarymas
* Dešimtoko pomėgis – ekstremalus sportas ir mažasis BMX dviratis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar labiau taupote elektrą jai pabrangus?
Pernelyg netaupau.
Taip, suvartoju mažiau.
Netaupau, nes pats (-i) už ją nemoku.
Ne, nes turiu saulės elektrinę.



Kalbos patarimai

Gulėti „ant saulės“ ar „saulėje“?
Metonimiškai vietai su būdo atspalviu reikšti geriau nevartoti prielinksnio ant ir kilmininko konstrukcijos. Negulėk ant saulės ( saulėje, prieš saulę ). Ant lietaus ( kai lyja, lietuje, lyjant ) neišdžiovinsi. Nestovėkime ant vėjo ( vėjyje, kur vėjas ). Padžioviau ant saulės ( saulėje, kur saulė ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas