„Santaka“ / Protėvių buitis: su pirštais valgomas maistas / Įdomu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Įdomu

Dalinkitės:  


Iki XX a. vidurio baltiniams, audiniams lyginti, kočioti lietuvių buityje naudoti mediniai įrankiai – rintė ir kočėlas.

Kęstučio INKRATOS nuotr.


Protėvių buitis: su pirštais valgomas maistas


Mūsų protėvių buityje pirmą vietą užėmė mediniai, antrą – moliniai, trečią – metaliniai daiktai. XIX a. metalas buvo brangus dalykas, todėl praktiškai viskas gaminta iš medžio. Mediniai daiktai daugiausiai buvo skirti maisto produktams laikyti ir gaminti.



Visai išnykusia iš lietuvių gyvenimo galima laikyti piestą. Kartais tokį medinį reliktą dar galima užtikti ir dabar senose sodybose, tačiau jau tik kaip sutrūnijusį daiktą. Iki Pirmojo pasaulinio karo piestose grūsdavo miežių grucę. Verta pažymėti, kad piestos ir piestelės buvo skirtos išskirtinai tik kruopoms trinti.

Miltai buvo laikomi pintiniuose induose arba tiesiog „ant aukšto“. Tokie indai dažniausiai vadinti karbijomis. Tai iš šiaudų supintos pintinės. Be miltų, karbijose laikydavo ir grūdus.

Duonai kepti naudojo keletą skirtingų indų. Vieni jų buvo skirti tešlai maišyti, kiti – kepalui formuoti. Tešlą maišydavo skobtiniuose apvaliuose į viršų išplatėjusiuose kubiluose – duonkubiliuose. Jie buvo ąžuoliniai, kad tešla įgautų geresnį skonį.

Tešlą maišydavo medine į apačią kiek paplatinta mente, pabaigus darbą pridengdavo linine drobule. Kad tešla greičiau išrūgtų, duonkubilis buvo statomas prie krosnies ir apdengiamas kailiniais ar pagalve. Sūduvoje duonkubilį paprastai statydavo ant pasidaryto medinio trikojo.


Duonos kepalai buvo formuojami ant ližės. Paklodavo ajerų, džiovintų kopūstų lapų. Krosnyje buvusioms žarijoms pritraukti naudodavo kačergą.

XIX a. ne tik kibirai vandeniui nešti, bet ir melžtuvės buvo gaminamos iš medinių šulelių. Ir tik po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje plačiai paplito pirktiniai skardiniai kibirai. Pienui košti naudojo paprastą drobės gabalą – koštuvį.

Pienui laikyti bei rauginti buvo paplitusios molinės puodynės arba ąsočiai, dar vadinti uzbonais. Separatoriai grietinei iš pieno išskirti Lietuvoje pirmiausia pasirodė dvaruose ir tik XX a. pr. pasiekė stambesnių ūkininkų ūkius.

Visaip buvo vadinami įvairiausių formų prietaisai sūriams slėgti. Labiausiai paplitę buvo sūrspaudis ir slėgtuvas. Tai tiesiog dvi palaidos arba viename gale sujungtos lentelės. Varškė buvo supilama į pailgą trikampį drobinį krepšelį. Visa tai dėdavo ant suolo tarp dviejų minėtų medinių lentelių ir prislėgdavo sunkiu akmeniu. Sūrius džiovindavo krepšiuose, iš žilvičių pagamintuose narveliuose, lentynose, drobiniuose maišuose.

Sviestą mušdavo trijų tipų muštuvėse. Dažniausiai tai buvo cilindrinės formos muštuvis, kurį pasidėjusios tarp kojų ir viduje buvusį medinį kryžioką kilnodamos aukštyn, žemyn gaspadinės mušdavo sveistą. Vėliau Žemaitijoje ir Suvalkijoje paplito modernesnės sviestmušės – kalataukos. Darbas tapo šiek tiek lengvesnis, nes mušti jau nereikėjo – sukama rankena palengvino visą procesą.


Puodams į krosnį įdėti ir ištraukti buvo skirtas specialus prietaisas – šakės. Neapsieidavo virtuvėje be kibirų, kurie dažniausiai stovėdavo pilni vandens. Prie krosnies laikydavo druskines. Stambią druską grūsdavo pačių pasigaminta nedidele piestele.

Valgydami XIX a. mūsų protėviai naudojo medinius indus: dubenis, šaukštus, samčius. Juos padarydavo šeimos vyrai arba amatininkas iš klevo, beržo, liepos. Duonai pjaustyti peilių geležtes nukaldavo kaimo kalvis. Kriaunos tokiems peiliams buvo gaminamos taip pat iš medžio, kartais – iš avino ar jaučio rago. Šakutes naudojo tik ypač pasiturinčių ūkininkų šeimos, bet dažniausiai jas saugodavo svečiui.

Mėsą žmonės valgydavo su pirštais, ir tik XX a. pr. po truputį valstiečių buityje vietoj medinių atsirado aliuminiai šaukštai, šakutės ir pirktiniai stalo peiliai. Taip pat išnyko iki tol buvęs paprotys valgyti iš vieno dubens.

Dubenys dažniausiai buvo moliniai. Visi valgymui skirti indai buvo laikomi ant sienos kabančioje lentynoje, rečiau – spintose. Senosios indaujos buvo skobtinės su keliomis lentynomis ir plačiomis durimis. Indaujoje buvo laikomi dažniausiai vartojami produktai: lašiniai, rūkytos dešros ir kt.


XX a. pr. visi moliniai indai ir mediniai stalo įrankiai po truputį išnyko – juos išstūmė prekyboje pasirodę aliuminiai. Šeimos valgymo kultūroje atsirado šakutės ir peiliai.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2022-03-14 13:39:50

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai