|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-03-28 17:09
|
|
|
Fotografuojantį barikadų saugomą Nepriklausomybės aikštę gynėjas šio straipsnio autorių palaikė diversantu.
Eldorado BUTRIMO nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22)
Bilietą į traukinį, vykstantį iš Lvivo į Kyjivą, galima nusipirkti net prieš pat išvykimą, mat norinčiųjų važiuoti į sostinę yra gerokai mažiau, nei kad bėgti iš ten.
Kelionė į sostinę
Visgi buvau gana nustebintas, pamatęs perone nemažą būrį žmonių, kurie susėdę užėmė beveik pusę traukinio. Apie tai paklausta vagono palydovė atsakė, kad joms uždrausta teikti bet kokią informaciją. Vis dėlto moteris pripažino, jog kelias pastarąsias dienas daugėja norinčiųjų grįžti į Kyjivą, ir spėjo, kad turbūt todėl, jog sostinėje kol kas nėra labai didelių bombardavimų.
Traukinys, turėjęs išvykti devintą valandą vakare, atvyko tik prieš vidurnaktį, bet į Kyjivą nuvyko per suplanuotas dešimt valandų. Bilietai į traukinį yra du tris kartus pigesni nei Lietuvoje. Tiesa, jų yra net trijų rūšių, ir už 470 kilometrų kelionę galima sumokėti nuo 6 iki 42 eurų. Mano kupė bilietas kainavo 15 eurų.
Grįžo kariauti
Traukinys buvo senas, jį šildė anglimi kūrenama krosnelė. Kupė buvo tikrai šilta, palydovė atnešė švarią patalynę, pasiūlė arbatos. Kartu važiavo du vyriškiai, išsitraukėme pasiimtą maistą, kartu pasivaišinome ir išsišnekėjome.
Pensininkas Olegas pasakė, kad nuvežė žmoną į Lvivą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute, nei bėgsiantis nuo maskolių. 25 metų Vasilijus Parchomenko irgi pasisakė į Lvivą nuvežęs aštuntą mėnesį nėščią žmoną. Vaikinas važiavo pasiryžęs įstoti į Teritorinės gynybos pajėgas ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių.
V. Parchomenko su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš šimtą kilometrų nuo sostinės link Baltarusijos nutolusio kaimelio Rozvažil. Ten vaikinas gimė, ten gyvena jo mama, o netoliese – ir sesers šeima. Tad pirmą rusų agresijos dieną jauna šeima ir nusprendė iš Kyjivo vykti į kaimą, nes manė, kad bus saugiau. Labai apsiriko, mat rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į Kyjivą, ir kaimo apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.
Kaimą užgrobė okupantai
Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo bazę, į kurią suvažiavo per pusšimtį tankų ir kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Černobylio atominės elektrinės nuo kaimo yra tik penkiasdešimt kilometrų, Vasilijus išsigando, jog per bombardavimus gali sprogti elektrinė.
Rusų kariai užimtose teritorijose pastatė savo postus ir ėmė vaikščioti po namus, tikrindami visų telefonus. Taip ieškojo ukrainiečių armijos šnipų. Jeigu kas į namus neįleido ar žmonės jau buvo pabėgę, išlauždavo duris, naršė po spintas, galimai ieškodami pinigų, vertybių. Kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų kariai sumušė kelis kaimiečius vyrus, nes šie esą nepagarbiai atsakinėjo.
Moterų neprievartavo, tačiau niekam neleido išvykti, taip turbūt norėdami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų jų atakuoti.
Kai vienas vyriškis paprašė rusų posto vado leidimo nuvažiuoti į kitą kaimą atsivežti ligotą mamą, tas leido, bet pasakė, jog jei už valandos negrįš, bus sušaudytas namuose likęs jo brolis.
Pavyko pasprukti
V. Parchomenkai visgi pavyko pabėgti, nes jų kaimą atkariavo ukrainiečių kariai, ir savanorių padedami visi, kas turėjo savo mašinas, galėjo sprukti. Šimtą kilometrų iki Kyjivo važiavo net penkias valandas, mat vyko miškų keliukais dideliu lanku, o kelią visą laiką rodė priekyje važiavęs ukrainiečių karys.
Vasilijus džiaugėsi su nėščia žmona pasprukęs, tačiau labai išgyveno dėl kaime likusios mamos bei kitame kaime gyvenančios sesers šeimos. Mama atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai.
Sesuo telefonu broliui pasakė, jog aplinkiniuose kaimuose jau žuvo keliolika civilių, kurių dalį pažinojo. Rusų kariai iš gyvenvietės į Kyjivą neleido išvykti net vienišai moteriai su trimis vaikais, kurių vienas rimtai serga.
Tarsi vaiduoklių miestas
Su kupė pakeleiviais ryte bičiuliškai apsikabinome ir kiekvienas patraukėme sava kryptimi. Tai, kad Kyjive yra žymiai rimtesnė situacija nei Lvive, pasijuto iš karto.
Vos išlipusius iš traukinio keleivius pasitiko policininkai. Patikrino dokumentus, daiktus ir įrašus telefone bei darytas nuotraukas. Tokiu būdu norima išsiaiškinti, ar į sostinę neatvyksta rusų diversantai, talkininkai.
Spėjus užsiregistruoti hostelyje, į duris pasibeldė šeši kiti policininkai, kurie irgi tikrino visų gyventojų dokumentus bei telefonus. Kaip vėliau paaiškėjo, hosteliuose ir viešbučiuose tai vyksta kas rytą.
Pasidėjęs daiktus patraukiau į pačiame sostinės centre esančią Nepriklausomybės aikštę. Eidamas pasijutau tarsi vaiduoklių mieste, nes beveik nesimatė praeivių, pravažiuodavo vos viena kita mašina. Nedirbo kavinės ir įstaigos. Sukoręs tris kilometrus mačiau tik dvi veikiančias parduotuves bei vieną vaistinę.
Nemaloni patirtis
Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę patyriau savotišką karo krikštą. Aikštėje tuo metu savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos ir gyvai transliavo naujienas.
Už keliolikos metrų nuo manęs viską stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, kad ant žemės padėtame fotoaparato dėkle palieku bombą, tad pribėgęs pasielgė taip, kaip būna tik kino filmuose. Visą laiką laikydamas į mane nutaikytą ginklą jis liepė labai lėtai ir ramiai paduoti dokumentus bei lėtai praskleisti paliktą dėklą. Vėliau vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, pagyrė Lietuvą už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.
Nutaikomo ir užtaisomo šautuvo vaizdas buvo vienas nemaloniausių gyvenime. Pagalvojau: karas, po velnių, čia vyksta tikras karas. Tai netrukus patvirtino ir pasigirdusi oro pavojaus sirena, kuri vėlesnėmis dienomis bei naktimis kartojosi kas keletą valandų.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Kyjivo
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22) |
Bilietą į traukinį, vykstantį iš Lvivo į Kyjivą, galima nusipirkti net prieš pat išvykimą, mat norinčiųjų važiuoti į sostinę yra gerokai mažiau, nei kad bėgti iš ten.
Visgi buvau gana nustebintas, pamatęs perone nemažą būrį žmonių, kurie susėdę užėmė beveik pusę traukinio. Apie tai paklausta vagono palydovė atsakė, kad joms uždrausta teikti bet kokią informaciją. Vis dėlto moteris pripažino, jog kelias pastarąsias dienas daugėja norinčiųjų grįžti į Kyjivą, ir spėjo, kad turbūt todėl, jog sostinėje kol kas nėra labai didelių bombardavimų.
Traukinys, turėjęs išvykti devintą valandą vakare, atvyko tik prieš vidurnaktį, bet į Kyjivą nuvyko per suplanuotas dešimt valandų. Bilietai į traukinį yra du tris kartus pigesni nei Lietuvoje. Tiesa, jų yra net trijų rūšių, ir už 470 kilometrų kelionę galima sumokėti nuo 6 iki 42 eurų. Mano kupė bilietas kainavo 15 eurų.
Traukinys buvo senas, jį šildė anglimi kūrenama krosnelė. Kupė buvo tikrai šilta, palydovė atnešė švarią patalynę, pasiūlė arbatos. Kartu važiavo du vyriškiai, išsitraukėme pasiimtą maistą, kartu pasivaišinome ir išsišnekėjome.
Pensininkas Olegas pasakė, kad nuvežė žmoną į Lvivą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute, nei bėgsiantis nuo maskolių. 25 metų Vasilijus Parchomenko irgi pasisakė į Lvivą nuvežęs aštuntą mėnesį nėščią žmoną. Vaikinas važiavo pasiryžęs įstoti į Teritorinės gynybos pajėgas ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių.
V. Parchomenko su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš šimtą kilometrų nuo sostinės link Baltarusijos nutolusio kaimelio Rozvažil. Ten vaikinas gimė, ten gyvena jo mama, o netoliese – ir sesers šeima. Tad pirmą rusų agresijos dieną jauna šeima ir nusprendė iš Kyjivo vykti į kaimą, nes manė, kad bus saugiau. Labai apsiriko, mat rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į Kyjivą, ir kaimo apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.
Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo bazę, į kurią suvažiavo per pusšimtį tankų ir kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Černobylio atominės elektrinės nuo kaimo yra tik penkiasdešimt kilometrų, Vasilijus išsigando, jog per bombardavimus gali sprogti elektrinė.
Rusų kariai užimtose teritorijose pastatė savo postus ir ėmė vaikščioti po namus, tikrindami visų telefonus. Taip ieškojo ukrainiečių armijos šnipų. Jeigu kas į namus neįleido ar žmonės jau buvo pabėgę, išlauždavo duris, naršė po spintas, galimai ieškodami pinigų, vertybių. Kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų kariai sumušė kelis kaimiečius vyrus, nes šie esą nepagarbiai atsakinėjo.
Moterų neprievartavo, tačiau niekam neleido išvykti, taip turbūt norėdami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų jų atakuoti.
Kai vienas vyriškis paprašė rusų posto vado leidimo nuvažiuoti į kitą kaimą atsivežti ligotą mamą, tas leido, bet pasakė, jog jei už valandos negrįš, bus sušaudytas namuose likęs jo brolis.
V. Parchomenkai visgi pavyko pabėgti, nes jų kaimą atkariavo ukrainiečių kariai, ir savanorių padedami visi, kas turėjo savo mašinas, galėjo sprukti. Šimtą kilometrų iki Kyjivo važiavo net penkias valandas, mat vyko miškų keliukais dideliu lanku, o kelią visą laiką rodė priekyje važiavęs ukrainiečių karys.
Vasilijus džiaugėsi su nėščia žmona pasprukęs, tačiau labai išgyveno dėl kaime likusios mamos bei kitame kaime gyvenančios sesers šeimos. Mama atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai.
Sesuo telefonu broliui pasakė, jog aplinkiniuose kaimuose jau žuvo keliolika civilių, kurių dalį pažinojo. Rusų kariai iš gyvenvietės į Kyjivą neleido išvykti net vienišai moteriai su trimis vaikais, kurių vienas rimtai serga.
Su kupė pakeleiviais ryte bičiuliškai apsikabinome ir kiekvienas patraukėme sava kryptimi. Tai, kad Kyjive yra žymiai rimtesnė situacija nei Lvive, pasijuto iš karto.
Vos išlipusius iš traukinio keleivius pasitiko policininkai. Patikrino dokumentus, daiktus ir įrašus telefone bei darytas nuotraukas. Tokiu būdu norima išsiaiškinti, ar į sostinę neatvyksta rusų diversantai, talkininkai.
Spėjus užsiregistruoti hostelyje, į duris pasibeldė šeši kiti policininkai, kurie irgi tikrino visų gyventojų dokumentus bei telefonus. Kaip vėliau paaiškėjo, hosteliuose ir viešbučiuose tai vyksta kas rytą.
Pasidėjęs daiktus patraukiau į pačiame sostinės centre esančią Nepriklausomybės aikštę. Eidamas pasijutau tarsi vaiduoklių mieste, nes beveik nesimatė praeivių, pravažiuodavo vos viena kita mašina. Nedirbo kavinės ir įstaigos. Sukoręs tris kilometrus mačiau tik dvi veikiančias parduotuves bei vieną vaistinę.
Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę patyriau savotišką karo krikštą. Aikštėje tuo metu savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos ir gyvai transliavo naujienas.
Už keliolikos metrų nuo manęs viską stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, kad ant žemės padėtame fotoaparato dėkle palieku bombą, tad pribėgęs pasielgė taip, kaip būna tik kino filmuose. Visą laiką laikydamas į mane nutaikytą ginklą jis liepė labai lėtai ir ramiai paduoti dokumentus bei lėtai praskleisti paliktą dėklą. Vėliau vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, pagyrė Lietuvą už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.
Nutaikomo ir užtaisomo šautuvo vaizdas buvo vienas nemaloniausių gyvenime. Pagalvojau: karas, po velnių, čia vyksta tikras karas. Tai netrukus patvirtino ir pasigirdusi oro pavojaus sirena, kuri vėlesnėmis dienomis bei naktimis kartojosi kas keletą valandų.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Kyjivo
(Bus daugiau)
Galerija: Kyjivas
Publikuota: 2022-03-28 17:09:25
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|