Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Senuose šaltiniuose radau pasakojimą apie tai, kokį įspūdį kaimo žmonėms sukėlė pirmasis lietuviškas laikraščio numeris. Spaudos draudimo laikotarpiu 1883 m. Jono Basanavičiaus išleista „Aušra“ paskatino lietuvius didžiuotis savo kalba ir tautybe.

Vienas tų dienų įvykių liudininkas savo prisiminimuose užrašė: „Eidamas šeštus metus, motinos padedamas, atmintinai išmokau visus poterius ir priėjau pirmosios išpažinties. Jokių lietuviškų knygų mūsų namuose nebuvo. Tiesa, tėvas savo skrynutėje slėpė knygutę apie ligas. O motina turėjo didelę maldaknygę.

Šeštadieniais mūsų troboje susirinkdavo keletas kaimynų. Mama mane sodindavo už stalo. Paduodavo maldaknygę ir liepdavo garsiai skaityti. Tokie skaitymai buvo mūsų nedidelio kaimo pagrindinis dvasios maistas.

1883 metų pavasaris buvo labai šlapias. Vieną dieną tėvas pakinkė porą arklių, įsodino mane į ratus ir išvažiavom į Panevėžį pirkti sėmenų sėklai. Aš pasilikau saugoti vežimo. Tėvas nuėjo pasidairyti po turgų.

Sugrįžo gal po valandos. Buvo labai susijaudinęs, pasimetęs. Pribėgo prie vežimo ir su atsargumu apsidairė. Iš „skverno“ ištraukė kokį popiergalį ir saugiai paslėpė po sėdyne. Kai paklausiau, ką pirkai, tėvas piktai primerkė vieną akį. Tai reiškė, kad aš turėčiau tuoj pat nutilti.

Vėliau pasišaukė mane į šalį ir prisakė, kad ir kas atsitiktų, nieko neprileisk prie vežimo. Ir nekišk nosies po sėdyne. Pamatys žandarai, abu būsime žuvę.

Netrukus nuėjo pirkti sėmenų. Tačiau jo primerktos akys nepaleido manęs iš akiračio.

Smalsumas nugalėjo ir nutaikęs progą pasižiūrėjau. Ištraukiau keletą popierių. Vienas – laikraštis. Lietuviškos raidės – „Auszra“. Lietuviškas laikraštis.

Tai buvo niekur negirdėta ir nematyta. Žinojau, kad yra rusiški laikraščiai. Buvau matęs žydiškų ir vieną lenkišką. Bet lietuviškas? To ne tik aš, bet niekas iš visos apylinkės nebuvo matęs.

Nesupratau, kam tėvas slepia daiktą, kuriuo galima didžiuotis. Juk galima išgarsėti visame kaime. Juk namuose stovinčią maldaknygę aš jau buvau perskaitęs keletą kartų. Kai kurias vietas mokėjau atmintinai. Supratau, kad man jau nebereiks skaityti nuobodžių „dangiškų ganyklų“.

Staiga iš tolo pamačiau, kaip greitais žingsniais artinasi tėvas. Sugriebė laikraštį ir įsidėjo į kišenę. Apsuko arklius ir išvažiavo. Ir tik po kelių kilometrų jis prakalbėjo: vaike, esi berniokas, bet vis dėlto durnas. Būtų tą laikraštį pamatęs „stražnikas“, tai iš karto būtum išvarytas į Sibirą.

Vėliau sutikome žandarą. Kraujas mano gyslose užvirė. Bet tėvas buvo ramus. Pasitraukė arčiau medinį „branktą“. Užsidegė pypkę. Žandaras į tėvo pasveikinimą kažką sumurmėjo ir nujojo.

Tą patį vakarą mūsų troba buvo pilna žmonių. Net iš kito kaimo atėjo. Kai visi nutilo, aš pradėjau skaityti. Nuo pradžios iki galo. Kai ką turėjau net pakartoti.

Susiglaudę lietuviai kaimiečiai, vienas šalia kito klausėsi jų širdžiai artimų žodžių. Stebėjosi tų rašytojų „mokytumu“ ir viską dėjosi į galvą. Kai perskaičiau, laikraštis ėjo iš rankų į rankas. Kiekvienas norėjo jį paliesti savo rankomis.

Gal du mėnesius skaičiau tą pirmąjį „Aušros“ numerį. Vasarą tėvas parsivežė antrą ir trečią. Iš kur jis juos gaudavo, niekam nesakydavo.

Visa apylinkė pradėjo apie tai šnekėti. Rodos, 1883 metų rudenį į mūsų kiemą įlėkė žandaras. Namie buvusi jaunesnioji sesuo, neturėdama, ką veikti, vartė tą patį lietuvišką laikraštį.

Tėvą išsivarė į Pasvalį. Bet po trijų dienų sugrįžo. Dargi parsinešė žandaro paimtus laikraščius. Pasakė motinai, jog dvidešimt penki rubliai užkišo tam šunsnukiui gerklę.

Vėliau „Aušrą“ gaudavo ir kiti kaimynai. Reikėjo itin didelio atsargumo.

Tėvas jau seniai mirė. O tie pirmieji „Aušros“ numeriai prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo rasti griaunant tvartus. Ant vieno iš numerių buvo tėvo ranka užrašyti žodžiai: „Ir aš tave platinau.“

Kontrabandos būdu gabentų lietuviškų knygų slapstymo ir platinimo epocha 2004 m. buvo pripažinta visame pasaulyje. Toks mūsų protėvių pasipriešinimas Rusijos imperijai įtrauktas į UNESCO organizacijos paveldą.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---