„Santaka“ / Lietuvių gerumas – atsakas į karą ir žiaurumus / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Vilkaviškietė Dalė Paspirgėlienė ir jos namuose prieglobstį bei svetingumą radusi ukrainietė Irina Sokolova (dešinėje).

Autorės nuotr.


Lietuvių gerumas – atsakas į karą ir žiaurumus


„Buvau užsiminusi, kad norėčiau priimti ukrainiečius. Tai vieną naktį atbildėjo sūnus Nerijus, vežinas ketvertu nuo karo pabėgusių žmonių, puoliau visiems kloti lovas“, – taip pasakojimą apie ukrainiečių atsiradimą savo namuose pradėjo vilkaviškietė Dalė Paspirgėlienė, svetingai atvėrusi duris atvykėliams iš Ukrainos.



Dalijasi kaip su tikra šeima

Šiuo metu Dalės Paspirgėlienės namuose gyvena jau šeši šios šeimos nariai: Sergejus Rešetar su žmona Ana ir trimis vaikais – septyniolikmete Darja, keturiolikmečiu Michailu ir šešiamečiu Vania, o taip pat Sergejaus motina Irina Sokolova. Užleidusi kambarius ukrainiečiams Dalė persikraustė miegoti į nešildomą antrą namo aukštą. „Dalijamės viskuo kaip tikra šeima, todėl kartais tenka ir eilėje palaukti prie vonios, ir patyliukais vaikščioti pakirdus anksti ryte prieš darbą, kai kiti dar miega“, – nauja patirtimi dalijosi vilkaviškietė.

Vaikus užauginusi ir jau beveik devynerius metus po vyro mirties viena gyvenusi moteris sakė iš naujo besimokanti gyventi drauge su kitais. Ir nemanykite, kad tai tik menki nepatogumai. Šeimininkė patiria ir išlaidų: išaugo mokesčiai už elektrą, vandenį, o ir svečių kąsnių ji neskaičiuojanti. Vis dėlto, anot Dalės, visa tai niekis, palyginus su noru padėti tiems, kurie bėga nuo mirties ir karo siaubo.




Pasirinko Lietuvą

Namuose radau Iriną ir ukrainiečius vaikus. Sergejus su žmona buvo išvykę į reisą, mat šeimos galva jau keletą metų dirba vairuotoju vienoje iš Lietuvos transporto įmonių.

Irina papasakojo, kad kartu su sūnaus šeima ji atkeliavo iš Dnevropetrovsko srityje esančio Krivoj Rogo – metalurgijos pramonės ir kasybos miesto. Irina dabar jau pensijoje (ukrainietišką pensiją ji pasiima naudodamasi lietuvišku bankomatu), bet anksčiau yra dirbusi metalurgijos gamykloje elektromontuotoja.

Moteris sakė, jog prasidėjus karui mieste kilo ir kokias dvi savaites truko didelė panika, ypač po to, kai pasklido informacija, kad rusų kariuomenė supa iš visų pusių, kad miesto link juda rusų tankų kolona. Daug žmonių stengėsi kuo greičiau ištrūkti iš Krivoj Rogo, traukinių stotyje susidarė spūstys. Vėliau viskas aprimo. Irina ilgokai įkalbinėjo marčią išvežti vaikus, bet šie nenorėjo palikti namų, savos mokyklos ir draugų, ypač vyresnėliai. Po sunkių svarstymų ir dvejonių Ana vis dėlto nusprendė trauktis, o kadangi Sergejus jau dirbo lietuviškoje kompanijoje, tai ir prieglobsčio šeima nutarė ieškotis Lietuvoje.




Po sprogdinimų nusprendė palikti namus

Močiutė tuomet dar liko Ukrainoje. Tačiau nuolatos sekė informaciją apie tai, kas vyksta, per vietinę televiziją, internetu. Įstabu, kaip greitai žmonės prisitaiko prie aplinkybių: ukrainietė man parodė specialią programėlę, per kurią karo pabėgėliai suranda naujus globėjus savo augintiniams, nepalieka jų likimo valiai.

Nors pats Krivoj Rogas tuomet nebuvo tiesiogiai apšaudomas, Irina pasakojo, kad sirenos gaudė nuolatos, mat niekas tiksliai nežinojo, kur nukris raketos, todėl buvo perspėjami visi, kas gyveno jų skrydžių trajektorijose. „Savo akimis mačiau skriejančią raketą“, – tvirtino Irina.Tuo metu rusai apšaudė prie miesto esančią ukrainiečių tankų bazę, karinį oro uostą, sugriovė tiltą.

Sprendimą trauktis iš gimtinės Irina sakė priėmusi tada, kai įsibrovėliai susprogdino už maždaug 23 km nuo Krivoj Rogo esantį jau nebeveikusį Lozuvadkos civilinį oro uostą. „Namo sienos taip drebėjo, kad mane sukaustė siaubas. Užrakinau butą ir išvažiavau palikusi namus, nežinodama, ar juos dar kada nors iš viso rasiu“, – pasakojo Irina. Tačiau, anot moters, kai kurie žmonės yra tvirtai apsisprendę likti Ukrainoje – kas dėl kovojančių vyrų, kas dėl senų tėvų, o kas dėl to, kad prisijungtų prie teritorinės gynybos. Kiti apskritai nenori palikti savo namų.




Dėkinga už geranoriškumą ir pagalbą

Irina kartu su seserimi keliavo traukiniu – vien iki Lvivo 22 valandas. Paskui ją paėmė sūnus, o sesuo Nelė, radusi skelbimą, patraukė į Prancūziją, kur vietinei šeimai ji padės prižiūrėti vaikus mainais už prieglobstį.

Irina pasakojo, kad Ukrainoje visi kas kuo tik gali prisideda prie šalies gynybos. Ji sakė atidavusi visas maisto atsargas kariams.

„Kas nenori maitinti savo kariuomenės, maitins svetimą“, – pakartojo gerai žinomą patarlę Irina.

Ji tvirtino esanti iki ašarų sujaudinta lietuvių dėmesio: materialinės paramos ir moralinio palaikymo. Kai pasakiau, kad kai kurie lietuviai nepritaria viešam palaikymo demonstravimui (Ukrainos vėliavos spalvų simbolikai viešose erdvėse, girdi, tai dirbtina ir veidmainiška), Irina mane užtikrino, kad ji asmeniškai buvo sužavėta tų mažų visur matomų jautrumo ir palaikymo simbolių.

Moteris jaučiasi be galo dėkinga ir už tai, kad rado kur gyventi, gavo būtiniausių reikmenų ir maisto.

Anot Irinos, nuostabu, kad nepaisant to, jog Lietuva nėra viena turtingiausių Europos valstybių, tiek daug padeda ir šalies Vyriausybė, ir eiliniai žmonės. Irina patikino, kad nors lietuviškai ji nesupranta ir nemoka kalbėti, visur buvo sutikta geranoriškai. „Man pati pardavėja užpildė „Maximos“ kortelę, o vaistininkė padėjo, be žodžių supratusi, ko man reikia“, – susijaudinusi kalbėjo Irina.

Dėl ateities šeima dar nieko nenusprendusi. Vyresnieji anūkai mokosi nuotoliniu būdu savo mokykloje, tačiau trokšta grįžti namo į Ukrainą.

Mažajam Vaniai Lietuvoje labai patinka, jis sako norįs čia pasilikti. O vyresnėlis Miša jau pradėjo lankyti vietines kikbokso treniruotes – Ukrainoje jis buvo daugkartinis karatė varžybų nugalėtojas, todėl ir čia nori tęsti sportinę veiklą.



Tiki pergale

Irina tvirtino, kad nė vienas ukrainietis neabejoja savo šalies pergale. Net ir rusai, gyvenantys Ukrainoje, tuo tiki. Jie bando skambinti saviškiams į Rusiją, aiškinti, kas vyksta, deja, ne visi tai supranta. Net tarp Irinos giminaičių yra tokių, kurie, anksčiau palaikę ryšius su Ukrainoje gyvenančiais saviškiais, dabar bendrauti atsisako. „Mes visi jiems staiga iš brolių tapome priešais“, – stebėjosi moteris.

Abi svarstėme ir bandėme suvokti to aklo kietakaktiško priešiškumo priežastis. Kas aptemdė ir užnuodijo rusų protus ir sąžines? Kodėl suakmenėjo jų širdys? Kas pavertė rusų tautą nusikaltimų bendrininke, akla valios vykdytoja tų, kas ją pačią apgaudinėja ir apiplėšinėja?


To aklumo ir kurčnebylystės priežasčių sąrašas ilgas: daug metų visais įmanomais būdais kalama agresyvi propaganda, žiauraus susidorojimo baimė ir lėtinė didžiarusiško imperialistinio šovinizmo liga, kuria nuo neatmenamų laikų serga Rusijos visuomenė, abejingumas, nenoras išgirsti, įsigilinti ir suprasti bei pagunda plaukti pasroviui, pasyviai ir patogiai – nors ir kraujo upe.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



Publikuota: 2022-04-12 10:25:28

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Maudyklų vandens švara: vien tyrimais vadovautis nereikėtų
* „Vištyčio muzikos pakrantėje“ vasarą koncertuos kraštiečiai
* Šalies mokyklose planuojami pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar Jums svarbu vasarą nuvažiuoti į Lietuvos pajūrį?
Taip, man tai yra tradicija.
Nuvykęs (-usi) džiaugiuosi, o nenuvažiavęs (-usi) nenusimenu.
Lietuvos pajūris man tapo nepatrauklus.
Baltijos jūros aš dar nemačiau.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas