„Santaka“ / Griškabūdžio bažnyčia buvo laikoma puošniausia medine šventove Lietuvoje / Įdomu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Įdomu

Dalinkitės:  


Griškabūdžio bažnyčia – tai vienintelis išlikęs daugiakampės klasicistinės medinės bažnyčios Lietuvoje pavyzdys.

Griškabūdžio bažnyčia buvo laikoma puošniausia medine šventove Lietuvoje


Tarpukariu Griškabūdis buvo vadinamas bažnytkaimiu. Pasak legendos, vietovėje kadaise buvo bekraštės girios. Čia stovėjo medinė būdelė, kurioje laiką leido vienišas senelis. Dažnai pro šalį keliaujantieji nesikuklindavo jo paklausti tolimesnio kelio.



Anot legendos, kartą miškingose vietose pasiklydo žmogus. Sutikęs grybautoją jis ir klausia, kur jam eiti. Pastarasis atsako: „Grįžk į būdą.“ Dėl tokio sugrįžimo paklydėliui teko daryti penkių mylių lanką. Supykęs paklydėlis važiuodamas piktai kartojo: „Grįžk į būdą, grįžk į būdą...“ Nuo to laiko vietovę pradėjo vadinti Griškabūdžiu.

Anot istoriko prof. Jono Totoraičio, beje, gimusio Griškabūdžio valsčiuje, vos už poros kilometrų nuo bažnytkaimio, Griškabūdžio parapija anksčiau priklausė Naumiesčiui. Tuo metu Naumiestyje pirmąją bažnyčią prieš daugiau nei tris šimtmečius pastatė Lenkijos karalienė Cecilija. Prie tos bažnyčios buvo įkurtas karmelitų vienuolynas. Kuomet padidėjo Naumiesčio parapijos gyventojų skaičius, kunigaikštis netoli esančiame Griškabūdyje pastatė pirmą medinę šventovę. Ją 1743 m. žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius pašventino. To pašventinimo paminėjimas buvo lotyniškai užrašytas ant lentos. Tarpukariu ši lenta, papuošta vyskupo herbais, buvo saugoma Griškabūdžio bažnyčios zakristijoje.


Šiek tiek vėliau vienuoliai karmelitai iš Naumiesčio atsikėlė į Griškabūdį. Čia įkūrė nedidelį vienuolyną.

Po penkių dešimtmečių gyventojų skaičius Griškabūdyje dar labiau išaugo. Sena medinė bažnytėlė tapo per ankšta. Todėl vienuolyno vyrai 1792–1796 m. pastatė naują, dar ir dabar miestelyje egzistuojančią Kristaus Atsimainymo šventovę.

Miško medžiagos statyboms davė Jurbarko seniūnas Ignacijus Patockis, dalis medžių atgabenta iš šalia buvusio Bažnyčgirio kaimo miškų. 1800 m. naujuosius maldos namus pašventino Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius.

Prof. J. Totoraitis Griškabūdžio bažnyčią apibūdino kaip aštuonių kampų statinį su žemu pailginimu iš priekio. Priekyje buvo vadinamasis bobinčius, o kitoje pusėje – didysis altorius ir zakristija. Iš abiejų bažnyčios šonų pastatyti priestatai vadinti mažomis koplytėlėmis. Aštuonkampės šventovės sienos buvo dviejų aukštų. Dideli langai į patalpas praleisdavo gausybę saulės spindulių. Anot profesoriaus, vidaus skliautus laikė keturi labai aukšti pilioriai. Švelniai nudailintus altorius puošdavo brangūs paveikslai. Iš visų Lietuvoje buvusių medinių bažnyčių Griškabūdžio maldos namai atrodė puošniausiai. Jų statytojas – karmelitų kunigas Vasiliauskas.


Anot kraštotyrininko Broniaus Kviklio, XIX–XX amžių sandūroje 36 metus Griškabūdžio klebonu buvo kanauninkas Juozapas Marma. Kaip įmanydamas jis kėlė lietuvišką dvasią, ragino vietinius leisti vaikus į mokslus. Griškabūdžio parapijoje nebuvo tokio kaimo, iš kurio nebūtų išėjęs mokytesnis žmogus. Kanauninkas pats asmeniškai rėmė besimokančiuosius. 1913 m. kun. J. Marmos laidotuvėse dalyvavo šimtai jį mylėjusių žmonių.

Pasak senos tarpukario publikacijos, „įvažiuojant į Griškabūdį iš Barzdų pusės, pirmiausia puola akin bažnyčia. Tik pravažiavus pro kapus, kurie įvažiuojant į miestelį esti iš kairės pusės, matyti erdvus, gražus, žydros spalvos, bizantiško stiliaus namas su prierašu prieangyje „Namai mano, namai maldos“. Tai Griškabūdžio šventovė.

Toliau toje pat pusėje – klebonija ir sodas. O kitoje aikštės pusėje – mokykla, Blaivybės draugijos arbatinė ir visa eilė krautuvių. Pati miestelio aikštė labai erdvi.

Griškabūdžio bažnyčia iškilo 1796 metais. Nuo tada ne kartą buvo remontuota. Kaip ir statybos, taip ir remontas atliktas gana lengvu būdu.


Tėvų tėvai pasakodavo, kad kai buvo nutarta statyti bažnyčią, Griškabūdžio parapijoje gyvenę žmonės labai „bėdavojo“ ir pergyveno. Jie teigė, kad jų vežimai vežiojant medieną bažnyčiai pabirs į šipulius, o arkliai galutinai nudvės.

Griškabūdžio bažnyčia prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo remontuota iš vidaus. Vėliau kunigo Vaičaičio rūpesčiu atnaujinta iš lauko ir perdengta skarda. Bažnyčios prieangis ir jo sienose esantys piešti evangelistų paveikslai 1927 m. buvo restauruojami.

Reikia pasakyti, kad šie darbai įvyko dėka klebono sumanumo. Klebonas, kad žmonės žiemos metu nešaltų kojų, ant cementinių grindų sudėjo naujas medines.

Pati klebonija ir ūkiniai trobesiai Pirmojo karo metu buvo sudeginti. Dabar pastatyti nauji. Ko dar vietiniams gyventojams trūksta, tai varpinės. Tačiau turbūt jie ir už tai, kas jau yra padaryta, yra dėkingi savo gerbiamam klebonui“, – publikacija užbaigiama komplimentais šventajam tėveliui.

Minimas klebonas buvo poeto Prano Vaičaičio brolis Juozas. Kunigas J. Vaičaitis klebonavo Griškabūdyje visą savo gyvenimą. Prieškario publikacijoje minima varpinė buvo pastatyta būtent jo iniciatyva. Klebonas paliko gausybę rašytinių šaltinių, išsaugojo net savo pamokslų santraukas. Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį J. Vaičaičio rūpesčiu Griškabūdžio bažnyčia remontuota daugiau nei dvidešimt kartų. Klebonas palaidotas šventoriuje, šalia bažnyčios varpinės.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2022-04-14 10:24:57

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Maudyklų vandens švara: vien tyrimais vadovautis nereikėtų
* „Vištyčio muzikos pakrantėje“ vasarą koncertuos kraštiečiai
* Šalies mokyklose planuojami pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar Jums svarbu vasarą nuvažiuoti į Lietuvos pajūrį?
Taip, man tai yra tradicija.
Nuvykęs (-usi) džiaugiuosi, o nenuvažiavęs (-usi) nenusimenu.
Lietuvos pajūris man tapo nepatrauklus.
Baltijos jūros aš dar nemačiau.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas