Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

---

Grožio salono „Redita“ vadovė Edita Plikynienė (kairėje) džiaugėsi darbus pradėjusia kirpėja Darija Tyrsa.

Autorės nuotr.

Darija, kolegių iš „Reditos“ grožio salono vadinama tiesiog Daša, į Vilkaviškį atvyko kaip ir daugelis ukrainiečių – vejama karo. Trejus metus tėvynėje kirpėja-koloriste dirbusi moteris į kelioninį krepšį įsimetė žirkles bei kirpimo mašinėlę. „Gal pravers“, – prisiminė Darija, pasakodama savo atvykimo istoriją.

Dirbo floriste

Gėles į kirpėjos žirkles išmainiusi ukrainietė sako nesigailinti šito pasirinkimo, priešingai – džiaugiasi įgyvendinusi ilgai brandintą svajonę. Natūralu, kad įkvėptai įvairiaspalvių žiedų grožio specialistei artimesnis yra koloristės darbas.

„Kiekviena kirpėja turi savo „arkliuką“. Vienoms tai – moterų kirpimas, kitoms vyrų ar vaikų, trečios mėgsta dirbti su plaukų dažais. Darija – puiki koloristė. Tikimės, kad klientės susidomės ir nuspręs ateiti būtent pas ją atnaujinti plaukų spalvą“, – kalbėjo grožio salono vadovė Edita Plikynienė.

Ji pasakojo, kad priimti dirbti ukrainietę nusprendė dar iki Darijai atvykstant į Vilkaviškį. „Su vyru kalbėjome, kad jeigu į mūsų miestą atvyktų kirpėja, mielai įdarbintume. Kaip tik salone buvo viena laisva darbo vieta. Kovo pabaigoje kolegė papasakojo, kad Vilkaviškyje apsistojo kirpėja. Nuo likimo niekur nepabėgsi“, – prisiminė Edita.

Šiais metais, skirtingai negu ankstesniais, grožio specialistai per pandemiją galėjo dirbti, tačiau darbo vietoje privalėjo išlaikyti reikiamą atstumą. Dėl to pati E. Plikynienė perėjo į kitą patalpą. „Anksčiau dirbau dviejose darbo vietose: vienoje kirpdavau suaugusiuosius, o kitoje – mažuosius klientus. Dabar Darijai užleidau vieną savo vietą“, – sakė E. Plikynienė.

Darijos vienuolikmečiam sūnui ir mergytei pradėjus lankyti rajono ugdymo įstaigas pati moteris suskubo ieškotis darbo. Koloristės darbas jai buvo nesvetimas, kadangi tuo vertėsi tėvynėje. „Mes viena iš kitos mokomės. Aš jai patariu dėl plaukų kirpimo, padedu bendrauti su rusų kalbos nemokančiais klientais, o Darija pasidalija patirtimi apie plaukų dažymą“, – naująja darbuotoja džiaugėsi Edita.



Kainos tokios pačios

„Reditos“ grožio salono feisbuko paskyroje galima rasti daug nuotraukų, kuriose matyti Darijos darbo rezultatai. Ją pačią žavi ryškios spalvos, drastiški pokyčiai.

„Labiausiai man patinka, kai klientė nori kardinalių pokyčių, pavyzdžiui, iš brunetės tapti blondine, ir atvirkščiai. Žinoma, tai kelia nemenkų iššūkių, tačiau pasikeitimas visada ryškiausias ir įdomiausias“, – apie darbą kalbėjo kirpėja.

Iki atvykdama į Vilkaviškį Darija darbavosi savo gimtojo miestelio Pereščepino kirpykloje su dviem kirpėjomis.

„Tiek čia, tiek ten kirpimai yra panašūs, nors lietuviai labiau mėgsta nešioti trumpesnius plaukus. Pereščepinas yra panašiai tokio dydžio kaip Vilkaviškis, todėl paslaugų kainos ten yra kiek mažesnės negu netoliese esančiame Dnipre. Vyriškas kirpimas kainuoja keturis eurus, tad yra pigesnis negu čia, Vilkaviškyje, o moterų plaukų dažymo kainos praktiškai nesiskiria“, – kalbėjo Darija.

Salono vadovė pasakojo, kad žmonės dažnai nustemba išgirdę, jog kainos už lietuvių specialisčių ir už ukrainietės suteiktas grožio paslaugas nesiskiria. „Mane stebina požiūris, kad už Darijos darbą turėtų būti prašoma mažiau negu už kitų kirpėjų. Moteris yra baigusi reikiamus mokslus, turi patirties, be to, Ukraina garsėja puikiais specialistais. Lietuvos kirpėjai vykdavo į tą šalį stažuotis“, – kalbėjo E. Plikynienė.



Ilga kelionė

Darija su dviem vaikais, sūnėnu ir vyro seserimi su jos dukryte Ukrainos ir Lenkijos sieną kirto pėsčiomis. Visą kompaniją lydėjo moters uošvis, tačiau jis kartu išvykti negalėjo.

„Buvo labai ilga kelionė, daug patikros punktų, tad užtruko, kol pasiekėme sieną. Laimė, vaikai karo baisumų nematė, tik tai, kas liko po jo – sugriautus namus, degančias mašinas“, – prisiminė ukrainietė.

Lenkijoje visus pasitiko Darijos vyro bendradarbiai, kurie yra tolimųjų reisų vairuotojai. Jie atvežė visą kompaniją iki Lietuvos. Kodėl Lietuva? Atsakymas paprastas: čia jau ketverius metus dirba moters vyras. Dvejus metus jis darbuojasi Vilkaviškio įmonėje „Kradis“.

Darija drauge atsivežė ir sūnėną, o jos sesuo ir kiti giminaičiai tėvynės palikti nepanoro. „Mes irgi pabėgome tik dėl vaikų. Nors Pereščepino mieste kol kas ramu, tačiau girdėti šūviai už keliasdešimties kilometrų. Juk negali žinoti, kada viskas priartės, gal tada jau bus per vėlu trauktis“, – kalbėjo moteris.



Vyras ragina likti

Pasakodama apie tolesnius planus ukrainietė prasitarė, kad sutuoktinis ragina apsistoti Vilkaviškyje visam laikui. Ne vienus metus Lietuvoje praleidęs vyras mato čia daugiau perspektyvų tiek patiems, tiek vaikams, negu jie turėtų grįžę į Pereščepiną. „Vilkaviškis – gražus miestas, tačiau bent jau aš norėčiau, kai tik bus galimybė, grįžti namo“, – kalbėjo Darija.

Ir jai, ir kitiems sykiu atvykusiems žmonėms daug padėjo vilkaviškiečiai, kurie šeimai užleido butą Birutės gatvėje. Daug talkina ir E. Plikynienė, kuri Darijai padeda susitvarkyti dokumentus, susijusius su kirpėjos darbu.

„Mane stebina Lietuvos žmonių gerumas. Žinoma, ukrainiečiai irgi geri žmonės, bet nežinau, ar jie tiek stengtųsi padėti kitataučiams, kiek padedate jūs. Kažkas neįtikėtino, jaučiuosi be galo dėkinga“, – atviravo Darija.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---