|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
1929 metai. Turgaus diena provincijos miestelyje.
Devyniolikto amžiaus antroje pusėje sūduvių protėviams pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo išmoktas amatas. Kiekvienas kaimas turėjo savus meistrus. Dažniausiai visi buitį palengvinantys daiktai buvo gaminami iš medžio.
Medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo nusižiūrėję į vyresniuosius. Dailidės savo darbą pažindavo dar būdami paaugliai iš savo tėvo ar brolių. Norintieji tapti siuvėjais mokėsi pas siuvėją, kuris paprastai turėdavo keletą mokinių. Tokiu būdu buvo mokamasi ir batsiuvio ar mūrininko amato. Tuo laikotarpiu mokinys gyvendavo pas mokytoją namuose ir turėdavo atsilyginti meistrui pinigais.
Pačią didžiausią amatininkų grupę Lietuvos kaimuose ir miesteliuose sudarė medžio apdirbimo meistrai. Šiai amatininkų grupei priklausė dailidės, staliai, kubiliai, račiai, ratelninkai, klumpdirbiai, skiečiai. Nė vienas ūkininko ūkis negalėjo apsieiti be kalvio – į jį žmonės kreipdavosi keletą kartų per metus. Nemažai buvo ir siuvėjų. Molio apdirbimo specialistai buvo vadinami puodžiais ir mūrininkais.
Dailidės terminu buvo vadinami trobesių statytojai ir baldų dirbėjai. Lietuvos kaime vieni dailidės tik suręsdavo namo sienas, iškeldavo gegnes, o kiti įrengdavo pastato vidų.
Statybinė medžiaga stuboms buvo paruošiama iš anksto. Lentoms supjauti buvo kviečiami vadinamieji dročiai. Jie dažniausiai kaimuose buvo bežemiai ar mažažemiai. Savo darbą atlikdavo pavasarį, kada dienos tapdavo ilgesnės.
Gerų statybos meistrų visame valsčiuje buvo tik vienas kitas, todėl darbo jie visada turėjo pakankamai. Prie statybų dažniausiai talkindavo kaimynai.
Iškėlus gegnes buvo kviečiamas namų įrengimo meistras grindims, luboms sudėti, durims ir langams įstatyti. Šiaudinį ar skiedrinį stogą dengė stogdengys. Jam talkindavo vienas iš šeimos vyrų.
Staliai – baldų meistrai, kurie dirbo savo namuose arba keliaudami per žmones. Paprastai juos kviesdavosi dukroms kraičių daryti: skrynių, spintų, lovų, kėdžių. Atvykęs stalius lentas jau rasdavo išpjautas ir išdžiovintas. Būtiniausias staliaus įrankis buvo varstotas, kurį kiekvienas pasigamindavo pats, paveldėdavo iš tėvo arba pirkdavo.
Kubilių kartais būdavo net po kelis viename kaime. Pagrindinis jų darbas – smulkių namų apyvokos daiktų meistravimas – sviesto muštuvių, kibirų, statinaičių, skobtinių šaukštų, samčių, geldų gamyba. Viskas buvo daroma iš medžio.
Susisiekimo priemones gamino račiai. Pirmieji račiai kūrėsi prie dvarų, o laikui bėgant susidarė ištisi jų kaimai. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje ūkininkai patys pasidarydavo savo ūkiui reikalingas transporto priemones, dažniausiai roges. O pačius ratus vežimams užsisakydavo pas račių. Tokius ratus vėliau veždavo pas kalvį apkaustyti. Gerai pagaminti ratai laikydavo ir porą dešimčių metų.
Klumpdirbių gamintas apavas buvo laikomas atvežtiniu naujadaru iš prancūzų. Manoma, kad klumpes lietuviai perėmė iš prancūzų ir šveicarų kolonistų, kurie buvo atkelti po didžiojo 1710 m. maro.
Žemaitijoje klumpės pasirodė XIX a. pirmoje pusėje. Užnemunėje tokį apavą vadino žąselėmis. Klumpės buvo populiarios ir Rytų Prūsijoje. Joms pagaminti dažniausiai buvo naudojamas beržo, epušės, juodalksnio, liepos, gluosnio medis.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje ūkininkai rinkdavosi jau pirktinę avalynę. Tiesa, ją avėdavo tik išeigai, o kasdien apsiaudavo medpadžius – apavą mediniais padais su odiniu viršumi. Tačiau Užnemunėje tokį apavą vis tiek vadino klumpėmis.
Medpadžių padas buvo nutašomas iš alksnio ar drebulės kaladės, užkulniai išlenkti iš to paties medžio skiedros ir aptraukti plona oda. Bet buvo medpadžių ir be užkulnių. Zanavykuose toks apavas buvo vadinamas šliurėmis.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Devyniolikto amžiaus antroje pusėje sūduvių protėviams pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo išmoktas amatas. Kiekvienas kaimas turėjo savus meistrus. Dažniausiai visi buitį palengvinantys daiktai buvo gaminami iš medžio. |
Medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo nusižiūrėję į vyresniuosius. Dailidės savo darbą pažindavo dar būdami paaugliai iš savo tėvo ar brolių. Norintieji tapti siuvėjais mokėsi pas siuvėją, kuris paprastai turėdavo keletą mokinių. Tokiu būdu buvo mokamasi ir batsiuvio ar mūrininko amato. Tuo laikotarpiu mokinys gyvendavo pas mokytoją namuose ir turėdavo atsilyginti meistrui pinigais.
Pačią didžiausią amatininkų grupę Lietuvos kaimuose ir miesteliuose sudarė medžio apdirbimo meistrai. Šiai amatininkų grupei priklausė dailidės, staliai, kubiliai, račiai, ratelninkai, klumpdirbiai, skiečiai. Nė vienas ūkininko ūkis negalėjo apsieiti be kalvio – į jį žmonės kreipdavosi keletą kartų per metus. Nemažai buvo ir siuvėjų. Molio apdirbimo specialistai buvo vadinami puodžiais ir mūrininkais.
Dailidės terminu buvo vadinami trobesių statytojai ir baldų dirbėjai. Lietuvos kaime vieni dailidės tik suręsdavo namo sienas, iškeldavo gegnes, o kiti įrengdavo pastato vidų.
Statybinė medžiaga stuboms buvo paruošiama iš anksto. Lentoms supjauti buvo kviečiami vadinamieji dročiai. Jie dažniausiai kaimuose buvo bežemiai ar mažažemiai. Savo darbą atlikdavo pavasarį, kada dienos tapdavo ilgesnės.
Gerų statybos meistrų visame valsčiuje buvo tik vienas kitas, todėl darbo jie visada turėjo pakankamai. Prie statybų dažniausiai talkindavo kaimynai.
Iškėlus gegnes buvo kviečiamas namų įrengimo meistras grindims, luboms sudėti, durims ir langams įstatyti. Šiaudinį ar skiedrinį stogą dengė stogdengys. Jam talkindavo vienas iš šeimos vyrų.
Staliai – baldų meistrai, kurie dirbo savo namuose arba keliaudami per žmones. Paprastai juos kviesdavosi dukroms kraičių daryti: skrynių, spintų, lovų, kėdžių. Atvykęs stalius lentas jau rasdavo išpjautas ir išdžiovintas. Būtiniausias staliaus įrankis buvo varstotas, kurį kiekvienas pasigamindavo pats, paveldėdavo iš tėvo arba pirkdavo.
Kubilių kartais būdavo net po kelis viename kaime. Pagrindinis jų darbas – smulkių namų apyvokos daiktų meistravimas – sviesto muštuvių, kibirų, statinaičių, skobtinių šaukštų, samčių, geldų gamyba. Viskas buvo daroma iš medžio.
Susisiekimo priemones gamino račiai. Pirmieji račiai kūrėsi prie dvarų, o laikui bėgant susidarė ištisi jų kaimai. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje ūkininkai patys pasidarydavo savo ūkiui reikalingas transporto priemones, dažniausiai roges. O pačius ratus vežimams užsisakydavo pas račių. Tokius ratus vėliau veždavo pas kalvį apkaustyti. Gerai pagaminti ratai laikydavo ir porą dešimčių metų.
Klumpdirbių gamintas apavas buvo laikomas atvežtiniu naujadaru iš prancūzų. Manoma, kad klumpes lietuviai perėmė iš prancūzų ir šveicarų kolonistų, kurie buvo atkelti po didžiojo 1710 m. maro.
Žemaitijoje klumpės pasirodė XIX a. pirmoje pusėje. Užnemunėje tokį apavą vadino žąselėmis. Klumpės buvo populiarios ir Rytų Prūsijoje. Joms pagaminti dažniausiai buvo naudojamas beržo, epušės, juodalksnio, liepos, gluosnio medis.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje ūkininkai rinkdavosi jau pirktinę avalynę. Tiesa, ją avėdavo tik išeigai, o kasdien apsiaudavo medpadžius – apavą mediniais padais su odiniu viršumi. Tačiau Užnemunėje tokį apavą vis tiek vadino klumpėmis.
Medpadžių padas buvo nutašomas iš alksnio ar drebulės kaladės, užkulniai išlenkti iš to paties medžio skiedros ir aptraukti plona oda. Bet buvo medpadžių ir be užkulnių. Zanavykuose toks apavas buvo vadinamas šliurėmis.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2022-05-24 10:55:44
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|