„Santaka“ / Į paveldą įtrauktas ritinis neatsiejamas nuo Vilkaviškio

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-06-02 16:05

Dalinkitės:  


Vilniaus rotušėje vykusiame renginyje sertifikatą atsiėmė Lietuvos ritinio sporto federacijos bei ritinio klubų atstovai. Tarp jų – ir du vilkaviškiečiai: federacijos prezidentas Rimantas Diržius (antras iš dešinės) ir nuo vaikystės ritinį žaidžiantis jo sūnus medikas Edgaras (pirmas kairėje), Kaune įkūręs ritinio sporto klubą „Aisčiai“, kuriam ir vadovauja.

Į paveldą įtrauktas ritinis neatsiejamas nuo Vilkaviškio

Andrius GRYGELAITIS


Neseniai didžiulio ritinio sporto entuziasto vilkaviškiečio Rimanto Diržiaus iniciatyva šis žaidimas buvo įrašytas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o iškilmingoje šventėje sostinėje įteiktas ir tai liudijantis sertifikatas.



Senos ištakos

Į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, Nacionalinio kultūros centro iniciatyva pradėtą kurti nuo 2017 m., kasmet įtraukiamos įvairios mūsų tautos vertybės. Neseniai šį sąrašą papildė ne vieną šimtmetį skaičiuojantis komandinis lietuvių žaidimas ritinis, kitaip dar vadinamas „ripka“.

Lietuvos ritinio federacijos prezidentas R. Diržius šio pripažinimo siekė pastaruosius dvejus metus. Jis kruopščiai rinko visą istorinę medžiagą, domėjosi žaidimo ištakomis, jo vystymosi eiga. Pasirodo, yra užuominų, kad „ripka“ galėjo būti žaidžiama jau pirmojo tūkstantmečio viduryje, nes centrinės Lietuvos dalies kapinynų tyrinėtojai yra aptikę į šiame žaidime naudojamus ritinius ir specialias lazdas panašių radinių. Taip pat manoma, kad šis žaidimas, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių pramoga ir treniravimosi priemonė, buvo pasitelkiamas XIV–XV amžiuose.

„Net Simonas Daukantas ritinį yra pavadinęs „karo mokslinyčia“. Juk „ripkos“ metimo arba ridenimo veiksmas visiškai atitinka kalavijo kirčio mostą. O kai ritinį tenka stabdyti, taip tarsi ginamasi nuo priešo“, – paaiškino R. Diržius.


Apie šį senovinį lietuvių žaidimą užsimenama ir 1523 m. išleistoje Mikalojaus Husoviano poemoje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Ritinį buvo aprašęs ir Motiejus Valančius savo garsiojoje apysakoje „Palangos Juzė“.

Ritinis, kaip parodomasis žaidimas, buvo žaidžiamas 1923–1926 m. Lietuvoje vykusiuose sporto festivaliuose. Dabartines „ripkos“ taisykles 1958 m. parengė kaunietis Vytautas Steponaitis. Būtent jo iniciatyva lietuviai vėl prisiminė per karą primirštą žaidimą. Nuo 1961 m. reguliariai vyksta Lietuvos ritinio čempionatai.

„Seniau vaikai iš medžio išpjautą „ripką“ risdavo takais ir pievomis – stumdavo pagaliais, stengdamiesi kuo toliau nuridenti. Suaugusieji varžydavosi vieni prieš kitus, bandydami parodyti, kas yra stipresni ir sumanesni. Pasitaikydavo, kad geresnė komanda priešininkus taip stumdavo nuo kaimo iki kaimo ar net iki valsčiaus ribų. Įvairių etnografinių sričių kaimuose buvo žaidžiama pagal vietinių gyventojų sugalvotas taisykles. Kai šios buvo suvienodintos, ritinis tapo sportu“, – pasakojo R. Diržius.



Etnosporto komitetas

Buvimas paveldo sąraše ritinio entuziastams bus labiau moralinis, o ne materialinis postūmis.

„Dabar „ripka“ tapo ne tik sporto, bet ir kultūros dalimi. Mes nuolat dalyvaujame įvairiuose edukaciniuose renginiuose, per kuriuos bendraujame su žmonėmis, iki tol nieko nežinojusiais apie ritinį. Neretai pastebime, kad šie asmenys išties didžiuojasi mūsų kultūra, domisi lietuvybės savitumu“, – kalbėjo pašnekovas.


Prieš keletą metų ritinio atstovai kartu su kitų lietuviškų sporto šakų entuziastais susibūrė į Etnosporto komitetą. Visi kartu siekia, kad Lietuvos sporto įstatyme atsirastų etnosporto sąvoka ir jos apibrėžimas. Pasak R. Diržiaus, taip ne tik būtų išreikšta pagarba iš praeities paveldėtoms lietuviškoms tradicijoms, bet ir atsirastų galimybė pretenduoti į įvairiems sporto projektams skirtą finansinę paramą.

„Pastaruosius ketverius metus mūsų federacija iš respublikinių sporto struktūrų pagal parengtus projektus negauna jokio finansavimo. Apie galimybę etnosportą įtraukti į Sporto įstatymą pradėjau kalbėti dar prieš 20 metų. Visgi tuomet tai niekam nebuvo įdomu. Supratau, kad vienam kariui lauke yra per sunku. Susibūrėme į komitetą. Deja, per keletą metų nelabai pasistūmėjome į priekį. Kai su Seimo nariais kalbame akis į akį, atrodo, kad visi mus palaiko, tačiau realios pagalbos iš jų dar nesulaukėme“, – apgailestavo vilkaviškietis.



Prieš 55 metus

2022-ieji – jubiliejiniai Vilkaviškio krašto ritiniui metai. Skaičiuojama, kad šis žaidimas mūsų rajone pradėtas žaisti prieš 55 metus. Vilkaviškiečiai už šią sporto šaką turėtų būti dėkingi vienam tada mūsų rajone dirbusiam raseiniškiui, kuris kreipėsi į tuometinį sporto draugijos „Nemunas“ pirmininką Vytautą Žukauską, prašydamas leidimo suburti komandą.


1967 m. Vilkaviškyje susibūrė ritinio komanda, kurios iniciatoriai buvo Romualdas Micuta, Juozas Totoraitis ir Jurgis Karpavičius. Ši ekipa gyvuoja iki pat dabar. Tai – šiuo metu R. Diržiaus vadovaujama „Žiedo“ komanda. R. Diržius ekipos vadovo pareigas eina nuo 1993 m. Prieš tai 17 metų Vilkaviškio ritininkams vadovavo Juozas Kasparaitis. Jis kartu su taip pat komandai atstovavusiais broliais Zeniumi, Sigitu ir Valdu dėl savo sugebėjimų aikštėje visoje šalyje buvo žinomi kaip „broliai rankelės“.

Vilkaviškiečiai – daugkartiniai šalies čempionai bei prizininkai. Praėjusiame sezone „Žiedas“ iškovojo sidabro medalius, o prieš tai trejetą metų iš eilės jiems apskritai niekas negalėjo prilygti.

Lietuvos ritinio čempionate žaidžia ir dar viena mūsų krašto komanda – Alvito „Širvinta“. Ją 1978 m. įkūrė Zenius Kasperaitis ir Vincas Liepinis. Prieš pat nepriklausomybės pradžią ši ekipa iširo, tačiau šio tūkstantmečio pradžioje ją vėl atgaivino dabartinis Vilkaviškio sporto ir pramogų centro direktorius Martynas Kasperaitis. „Širvintos“ ritininkai nuolat kovoja dėl prizinių vietų šalyje. Nuo 2017 m. jiems vadovauja Nerijus Ližaitis.



Gali susijungti

Šiemet šalies ritinio čempionatas prasidės liepos pradžioje. Tiek Vilkaviškio, tiek Alvito sportininkai vėl kovos dėl aukščiausiųjų vietų, nors abiejų ekipų atstovai pripažįsta, kad tai padaryti bus sunku.

„Pastaraisiais metais ima trūkti jaunimo ir apskritai žaidžiančiųjų ritinį. Mūsų sąrašuose yra gana daug sportininkų, tačiau surinkti juos į varžybas nelengva. Komandai atstovauja nemažai pareigūnų, tolimųjų reisų vairuotojų, krašto apsaugos savanorių. Jiems suderinti savo darbo grafikus nėra lengva. Visgi nemanau, kad „ripkos“ rajone neliks. Juk Vilkaviškio ritinis – svarbi visos Lietuvos ritinio istorijos dalis! Galbūt kažkada teks abiem rajono komandoms susijungti, tačiau, kol bus entuziastų, tol ši sporto šaka tikrai gyvuos“, – sakė pats daugiau nei 40 metų „ripką“ žaidžiantis R. Diržius.

Ritiniu jis susidomėjo dar vaikystėje. Iš pradžių porą metų vyras tik padavinėjo „ripką“ suaugusiems žaidėjams, o nuo 1979 m. rudens pats kartu su komanda dalyvauja įvairiose rungtynėse. Kadangi treniruotės ir varžybos vykdavo prie R. Diržiaus namų, netoli dabartinės Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazijos, vyras svarstė, kad jam greičiausiai buvo lemta žaisti šį žaidimą.

„Varžybose debiutavau dar neturėdamas 15 metų. Sekėsi gana neblogai ir iš karto gavau perspektyviausio žaidėjo prizą. Tuomet labai stebėjausi, kaip šiltai suaugusieji mane priėmė į savo kolektyvą. Greičiausiai dėl to ir likau šiame sporte“, – prisiminė pašnekovas.


Viena iš didžiausių R. Diržiaus svajonių – pasiekti, kad ritinis būtų įtrauktas į mokyklų ugdymo programas.

„Amerikiečiai turi krepšinį ir beisbolą, anglai – futbolą, indai – žolės riedulį, o mes – ritinį. Turime tuo didžiuotis. Tai išties nesudėtingas žaidimas, kurį žaisti gali visi“, – teigė vilkaviškietis.





Galerija: Ritinis




Publikuota: 2022-06-02 16:05:21

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai