|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-06-06 16:41
|
|
|
Vaikų vežimėliai Lvivo senamiestyje simbolizavo mirusius kare vaikus.
Autoriaus nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–43)
Lietuvoje paminėta Tarptautinė vaikų gynimo diena. Tai džiugi šeimos šventė. Rusijos agresiją patiriančioje Ukrainoje šią dieną daugybei vaikų teko praleisti be tėčių – jie kariauja fronte, budi apkasuose ar patikros postuose, gydosi žaizdas ligoninėse.
Išgąsdinti karo
Daliai Ukrainos vaikų ši diena kupina liūdesio ir ašarų. Jie kartu su mamomis gedi kare žuvusių tėčių. Ukrainos vyriausybė nutyli tikslų kovose žuvusių gynėjų skaičių, tačiau pagal neoficialią informaciją šiuo metu Donbaso regione vykstančiuose įnirtinguose mūšiuose kasdien žūva apie šimtą karių, o du šimtai – patiria invalidumą lemiančius sužeidimus.
Apie trečdalis ukrainiečių šeimų šiuo metu yra palikusios savo namus – pabėgusios nuo artėjančio fronto į saugesnius šalies regionus arba į užsienį. Iš viso Ukrainą paliko apie 5 mln. gyventojų, kurių dauguma – vienišos mamos su vaikais, mat vyrai nuo 18 iki 60 metų iš šalies neišleidžiami, jie privalės ginti tėvynę.
Pamenu vaizdus, regėtus pirmąją karo savaitę Lenkijos mieste Peremyšlyje, kurį tada užplūdo neregėtas skaičius pabėgėlių. Tam nebuvo pasiruošusios nei Ukrainos, nei Lenkijos tarnybos, todėl mamos su mažais vaikais esant minusinei temperatūrai pasienyje išstovėjo net po kelias paras – išsigandusios, pavargusios, rūpesčių pilnomis akimis. Susikrimtę, surimtėję atrodė ir paaugliai, tik mažyliai linksmai čiauškėjo ir žaidė su savanorių padovanotomis lėlėmis bei mašinėlėmis.
Mažyliai nesuprato, o mamos turbūt ir nenorėjo jų gąsdinti bei pasakoti apie tėčiams ir šaliai iškilusį pavojų, apie neramią nežinią emigracijoje.
Traumos visam gyvenimui
Panašius susikrimtusių mamų bei vaikų ir juos išlydinčių tėčių vaizdus vėliau teko matyti Lvivo, Kyjivo, Charkivo, Odesos geležinkelio stotyse. Charkive sukrėtė apsilankymas raketos apgriauto namo kieme.
Raketa atskriejo į mokyklos stadiono pakraštį ir sprogusi ore apgriovė gretimą keturių aukštų namą. Ji sudegino ir penkis šalia stovėjusius automobilius, išdaužė visus mokyklos langus.
Kadangi raketa atskrido šeštą valandą ryto, kieme nebuvo žmonių ir niekas nežuvo. Tačiau sprogimas taip išgąsdino labiausiai apgriautame bute buvusius du vaikus, jog penkiametis berniukas visą mėnesį nenustoja mikčioti, o metais vyresnė sesutė nevalingai pradėjo šlapintis.
Per karą Ukrainoje jau žuvo beveik trys šimtai vaikų, keleriopai daugiau yra sužeistų. Dar daugiau vaikų išgyvena psichines traumas, nuo kurių dalis galimai neišgis visą gyvenimą.
Piešiniuose – tamsios spalvos
Pamenu apsilankymą „Studentų“ požeminėje metro stotyje Charkovo mikrorajone Saltovkoje, kuriame dar žiemą gyveno 400 tūkst. žmonių. Šį arčiausiai fronto linijos esantį, vos trisdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusį mikrorajoną įsiveržėliai karo pradžioje ėmė bombarduoti dieną ir naktį.
Persigandę žmonės išlėkė traukiniais ir mašinomis kitur, tačiau dalis neturėjo kur bėgti ar nesugebėjo, todėl apsigyveno metro stotyse. Siekdama, kad vaikai negalvotų apie karo baisumus, viena pensininkė pedagogė sugalvojo jiems įrengti žaidimų kampelį. Savanoriai gabeno ne tik maistą ir vaistus, bet atveždavo ir knygučių, žaislų, plastilino, dažų, flomasterių, popieriaus. Pedagogė prašė aplinkinių, o taip pat ir žurnalistų, neklausinėti vaikų, ką patyrė, kad jie mažiau galvotų apie sprogimus ir nekrūpčiotų naktimis nuo prisiminimų.
Per piešimo valandėles vaikai buvo skatinami piešti tik kažką gražaus, spalvingo, tačiau kai kurių piešinukuose vis tiek vyraudavo tamsios spalvos – iš popieriaus lapų sklido nerimas ir šaltumas.
Labiausiai nerimastingus piešinius paišė berniukas vardu Kolia. Pedagogė man prasitarė, kad jo tėtis su priešu kovoja fronte, o šeima su juo nebeturi ryšio jau dešimt dienų, dėl to sūnus labai nerimauja. Vaikas nerimavo ir dėl mylimos kalaitės Mirtos, kuri išsigandusi sprogimų nusitraukė nuo pavadėlio ir pabėgo. Berniukui niekaip nepavyko jos prisišaukti.
Pedagogė spėjo, kad dalis vaikų į normalų gyvenimą po karo sugrįš greitai, tačiau daliai prireiks labai daug laiko, kol pamirš išgyventus sukrėtimus, o kai kurie psichologinių traumų galbūt neišsigydys niekada.
Mamos slepia tiesą
Vaikai yra vaikai, tai, kas suaugusiems neatrodo didelė problema, vaikams tai gali tapti nepakeliamu skausmu. Taip buvo ir kitai metro gyvenančiai vienuolikametei mergaitei Soniai, kuri išgyveno depresiją dėl susirgusio katino Bubliko.
Tragedija įvyko tada, kai Sonia su mama Bubliką išvedė iš metro trumpam į lauką pasivaikščioti, ir netoliese sprogo bomba. Kačiukas taip išsigando, kad jį ištiko infarktas. Veterinarai dvi dienas siekė išgelbėti jo gyvybę, Bublikas pasveiko, o Sonia vėl pralinksmėjo, nustojo verkti ir ėmė žaisti su vaikais.
Geros pabaigos užtat neturėjo kita, Kišiniove išgirsta, istorija. Čia teko susipažinti su verslininko šeima, kuri, prasidėjus karui Ukrainoje, metė visus darbus ir puolė padėti pabėgėliams.
Verslininkas pasakojo, kaip jį sukrėtė vaikų, išgirdusių gatve pravažiuojančios greitosios pagalbos mašinos sireną, elgesys. Pasigirdus šiam signalui jie puldavo slėptis po lova, nes Ukrainoje buvo pripratę, jog per pavojaus pranešimą būtina slėptis. Atvykę į Moldovą vaikai nesugebėjo tokio įpročio atsikratyti, nors ir buvo jiems sakoma, kad šioje šalyje karo nėra ir joks pavojus negresia.
Dar labiau verslininkų šeimą sukrėtė žinia iš Chersono, kai paaiškėjo, jog žuvo jų namuose gyvenusių keturių vaikų tėtis. Mama ilgai nesiryžo apie tai pasakyti vaikams, kuriuos jos sesuo iš Kišiniovo išsivežė į Sakartvelą.
Tuo, jog mamos slepia nuo vaikų skaudžią tiesą, o dalis vaikų po patirtų karo baisumų nebesugeba su bičiuliais linksmintis, teko įsitikinti ir man. Prie pabėgėlių centro Odesoje vaikams buvo surengta muzikinė šventė. Dauguma mažylių kartu su kaukėtais vedančiaisiais linksmai šoko ir krykštavo. Tačiau šalia stovėjo berniukas, kurio mama niekaip neįkalbino kartu su visais pažaisti. Vėliau mama su ašaromis akyse papasakojo, kad vaikas neatsigauna nuo pranešimo apie fronte žuvusį dėdę ir jaudinasi, kad gali žūti ir Ukrainoje likęs tėtis. Be to, šeima, slėpdamasi nuo bombardavimų, du mėnesius pragyveno rūsyje, ir berniukas vis dar nesugeba atsipalaiduoti bei jungtis prie kitų vaikų šėlionių.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Odesos ir Kišiniovo
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–43) |
Lietuvoje paminėta Tarptautinė vaikų gynimo diena. Tai džiugi šeimos šventė. Rusijos agresiją patiriančioje Ukrainoje šią dieną daugybei vaikų teko praleisti be tėčių – jie kariauja fronte, budi apkasuose ar patikros postuose, gydosi žaizdas ligoninėse.
Daliai Ukrainos vaikų ši diena kupina liūdesio ir ašarų. Jie kartu su mamomis gedi kare žuvusių tėčių. Ukrainos vyriausybė nutyli tikslų kovose žuvusių gynėjų skaičių, tačiau pagal neoficialią informaciją šiuo metu Donbaso regione vykstančiuose įnirtinguose mūšiuose kasdien žūva apie šimtą karių, o du šimtai – patiria invalidumą lemiančius sužeidimus.
Apie trečdalis ukrainiečių šeimų šiuo metu yra palikusios savo namus – pabėgusios nuo artėjančio fronto į saugesnius šalies regionus arba į užsienį. Iš viso Ukrainą paliko apie 5 mln. gyventojų, kurių dauguma – vienišos mamos su vaikais, mat vyrai nuo 18 iki 60 metų iš šalies neišleidžiami, jie privalės ginti tėvynę.
Pamenu vaizdus, regėtus pirmąją karo savaitę Lenkijos mieste Peremyšlyje, kurį tada užplūdo neregėtas skaičius pabėgėlių. Tam nebuvo pasiruošusios nei Ukrainos, nei Lenkijos tarnybos, todėl mamos su mažais vaikais esant minusinei temperatūrai pasienyje išstovėjo net po kelias paras – išsigandusios, pavargusios, rūpesčių pilnomis akimis. Susikrimtę, surimtėję atrodė ir paaugliai, tik mažyliai linksmai čiauškėjo ir žaidė su savanorių padovanotomis lėlėmis bei mašinėlėmis.
Mažyliai nesuprato, o mamos turbūt ir nenorėjo jų gąsdinti bei pasakoti apie tėčiams ir šaliai iškilusį pavojų, apie neramią nežinią emigracijoje.
Panašius susikrimtusių mamų bei vaikų ir juos išlydinčių tėčių vaizdus vėliau teko matyti Lvivo, Kyjivo, Charkivo, Odesos geležinkelio stotyse. Charkive sukrėtė apsilankymas raketos apgriauto namo kieme.
Raketa atskriejo į mokyklos stadiono pakraštį ir sprogusi ore apgriovė gretimą keturių aukštų namą. Ji sudegino ir penkis šalia stovėjusius automobilius, išdaužė visus mokyklos langus.
Kadangi raketa atskrido šeštą valandą ryto, kieme nebuvo žmonių ir niekas nežuvo. Tačiau sprogimas taip išgąsdino labiausiai apgriautame bute buvusius du vaikus, jog penkiametis berniukas visą mėnesį nenustoja mikčioti, o metais vyresnė sesutė nevalingai pradėjo šlapintis.
Per karą Ukrainoje jau žuvo beveik trys šimtai vaikų, keleriopai daugiau yra sužeistų. Dar daugiau vaikų išgyvena psichines traumas, nuo kurių dalis galimai neišgis visą gyvenimą.
Pamenu apsilankymą „Studentų“ požeminėje metro stotyje Charkovo mikrorajone Saltovkoje, kuriame dar žiemą gyveno 400 tūkst. žmonių. Šį arčiausiai fronto linijos esantį, vos trisdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusį mikrorajoną įsiveržėliai karo pradžioje ėmė bombarduoti dieną ir naktį.
Persigandę žmonės išlėkė traukiniais ir mašinomis kitur, tačiau dalis neturėjo kur bėgti ar nesugebėjo, todėl apsigyveno metro stotyse. Siekdama, kad vaikai negalvotų apie karo baisumus, viena pensininkė pedagogė sugalvojo jiems įrengti žaidimų kampelį. Savanoriai gabeno ne tik maistą ir vaistus, bet atveždavo ir knygučių, žaislų, plastilino, dažų, flomasterių, popieriaus. Pedagogė prašė aplinkinių, o taip pat ir žurnalistų, neklausinėti vaikų, ką patyrė, kad jie mažiau galvotų apie sprogimus ir nekrūpčiotų naktimis nuo prisiminimų.
Per piešimo valandėles vaikai buvo skatinami piešti tik kažką gražaus, spalvingo, tačiau kai kurių piešinukuose vis tiek vyraudavo tamsios spalvos – iš popieriaus lapų sklido nerimas ir šaltumas.
Labiausiai nerimastingus piešinius paišė berniukas vardu Kolia. Pedagogė man prasitarė, kad jo tėtis su priešu kovoja fronte, o šeima su juo nebeturi ryšio jau dešimt dienų, dėl to sūnus labai nerimauja. Vaikas nerimavo ir dėl mylimos kalaitės Mirtos, kuri išsigandusi sprogimų nusitraukė nuo pavadėlio ir pabėgo. Berniukui niekaip nepavyko jos prisišaukti.
Pedagogė spėjo, kad dalis vaikų į normalų gyvenimą po karo sugrįš greitai, tačiau daliai prireiks labai daug laiko, kol pamirš išgyventus sukrėtimus, o kai kurie psichologinių traumų galbūt neišsigydys niekada.
Vaikai yra vaikai, tai, kas suaugusiems neatrodo didelė problema, vaikams tai gali tapti nepakeliamu skausmu. Taip buvo ir kitai metro gyvenančiai vienuolikametei mergaitei Soniai, kuri išgyveno depresiją dėl susirgusio katino Bubliko.
Tragedija įvyko tada, kai Sonia su mama Bubliką išvedė iš metro trumpam į lauką pasivaikščioti, ir netoliese sprogo bomba. Kačiukas taip išsigando, kad jį ištiko infarktas. Veterinarai dvi dienas siekė išgelbėti jo gyvybę, Bublikas pasveiko, o Sonia vėl pralinksmėjo, nustojo verkti ir ėmė žaisti su vaikais.
Geros pabaigos užtat neturėjo kita, Kišiniove išgirsta, istorija. Čia teko susipažinti su verslininko šeima, kuri, prasidėjus karui Ukrainoje, metė visus darbus ir puolė padėti pabėgėliams.
Verslininkas pasakojo, kaip jį sukrėtė vaikų, išgirdusių gatve pravažiuojančios greitosios pagalbos mašinos sireną, elgesys. Pasigirdus šiam signalui jie puldavo slėptis po lova, nes Ukrainoje buvo pripratę, jog per pavojaus pranešimą būtina slėptis. Atvykę į Moldovą vaikai nesugebėjo tokio įpročio atsikratyti, nors ir buvo jiems sakoma, kad šioje šalyje karo nėra ir joks pavojus negresia.
Dar labiau verslininkų šeimą sukrėtė žinia iš Chersono, kai paaiškėjo, jog žuvo jų namuose gyvenusių keturių vaikų tėtis. Mama ilgai nesiryžo apie tai pasakyti vaikams, kuriuos jos sesuo iš Kišiniovo išsivežė į Sakartvelą.
Tuo, jog mamos slepia nuo vaikų skaudžią tiesą, o dalis vaikų po patirtų karo baisumų nebesugeba su bičiuliais linksmintis, teko įsitikinti ir man. Prie pabėgėlių centro Odesoje vaikams buvo surengta muzikinė šventė. Dauguma mažylių kartu su kaukėtais vedančiaisiais linksmai šoko ir krykštavo. Tačiau šalia stovėjo berniukas, kurio mama niekaip neįkalbino kartu su visais pažaisti. Vėliau mama su ašaromis akyse papasakojo, kad vaikas neatsigauna nuo pranešimo apie fronte žuvusį dėdę ir jaudinasi, kad gali žūti ir Ukrainoje likęs tėtis. Be to, šeima, slėpdamasi nuo bombardavimų, du mėnesius pragyveno rūsyje, ir berniukas vis dar nesugeba atsipalaiduoti bei jungtis prie kitų vaikų šėlionių.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Odesos ir Kišiniovo
(Bus daugiau)
Galerija: Charkivas
Publikuota: 2022-06-06 16:41:17
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|