„Santaka“ / Aušvicą išgyvenusi rašytoja Edith Eva Eger: „Kare pralaimi visi“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-06-08 11:55

Dalinkitės:  


Žalioji kortelė, kurią Edith Eger gavo po išlaisvinimo 1945-aisiais.

Aušvicą išgyvenusi rašytoja Edith Eva Eger: „Kare pralaimi visi“


Leidykla „Alma littera“, ne taip seniai išleidusi dr. Edith Eger pasaulinį bestselerį „Pasirinkimas“, jos gerbėjams jau parengė ir naują psichologės knygą „Dovana: 12 gyvenimo pamokų“. Joje nesuvokiamas kančias Aušvico koncentracijos stovykloje iškentusi Vengrijos žydaitė E. Eger dalijasi savo žiniomis apie psichologinių traumų gydymą ir siūlo praktinį vadovą, skatinantį skaitytoją švelniais metodais keisti savo mintis ir įpročius, kurie laiko juos skausmingoje praeityje. Šiandien dr. E. Eger – 94-eri. Ji domisi potrauminiu sindromu, skaito paskaitas, įrašinėja tinklalaides ir rašo knygas.



Išgyvenusiojo kaltė

Pasaulinės garsenybės E. Eger istorija – nepavydėtina. Per Antrąjį pasaulinį karą Vengrijos žydaitė Edith, tada dar paauglė, su savo šeima pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Čia jai teko nesuvokiamų kančių ir pažeminimų patirtys. Balerina, kuriai buvo prognozuojama didi karjera, ir gimnastė, kuri dar visai neseniai rengėsi olimpinėms žaidynėms, privalėjo šokti nacių gydytojui Jozefui Mengelei, pagarsėjusiam savo nežmoniškais eksperimentais su kaliniais. Tuo metu jos tėvai buvo varomi į dujų kamerą.


„Tąkart jis sučiupo mane, patraukė iš eilės ir pasakė, kad mama tuoj grįš, tik eina nusiprausti po dušu. Niekada neatleidau sau, kad tądien išgyvenau. Išgyvenau koncentracijos stovyklą, mačiau, kaip žmogus iš bado valgo kitą žmogų, tačiau su pagyrimu baigusi universiteto studijas nepasirodžiau savo išleistuvėse – nemaniau, kad to nusipelnau. Tai yra vadinama „išgyvenusiojo kalte“. Labai tikiuosi, kad mano patirtis padės nebekentėti kitiems – šiame pasaulyje esame dėl tam tikro tikslo. Ir gyventi privalome dabar, turime vesti save iš nelaisvės į laisvę. Didžiausią kalėjimą kuria protas, o raktas į laisvę guli kiekvieno kišenėje“, – specialiai leidyklai „Alma littera“ surengtame interviu kalbėjo d. E. Eger.



Žmogiškumo tamsybėse

Šokėjos talentas išsaugojo ne tik Edith gyvybę, – už pasirodymus ji kartais gaudavo duonos, kuria dalydavosi su savo vyresniąja seserimi ir kitomis barako merginomis, šis maistas leido joms išgyventi. Kai koncentracijos stovykla buvo panaikinta, merginą išvaduotojai vos gyvą ištraukė iš po mirusiųjų kūnų. Pabuvusi pačiose žmogiškumo tamsybėse, pasiekusi patį jo dugną E. Eger savo gyvenimą ir karjerą dedikavo kitų žmonių traumuojančioms patirtims. Šiandien ji – pasaulinio garso psichologė, dirbanti su prievartos aukomis ir kareiviais, kenčiančiais nuo potrauminio streso sindromo.


„Daugybė žmonių gyvena savo minčių kalėjime, bet stoję akis į akį su savo traumomis mes visada galime rinktis laisvę iš to kalėjimo ištrūkti“, – teigė vis dar aktyviai gyvenanti ir Antrojo pasaulinio karo baisumus menanti psichologė. Ji įsitikinusi, kad yra daugybė priežasčių, kodėl pasaulis nesimoko iš klaidų ir žmonės vis kariauja.

„Dievas nežudo žmonių, juos žudo kiti žmonės. Gimdami mes atsinešame džiaugsmą ir gyvenimo aistrą, nekęsti mus išmoko aplinka. Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės daro tai, ką daro. Tačiau reikia suprasti, kad karas yra siaubinga ir jame pralaimi visi. Tikrai žinau, – bejėgystės jausmas sunkus, todėl komunikuokite, kalbėkite apie tai, kas vyksta, darykite viską, ką galite, kad išsaugotumėte kuo daugiau gyvybių. Negalima sėdėti rankas sudėjus – tai neveda prie taikos“, – įsitikinusi psichologė.



Aukos sindromas

Apie savo patirtį Aušvice jau dvi knygas išleidusi psichologė išvis su niekuo nekalbėjo dvidešimt metų. Ją pažadino į rankas pakliuvusi Victoro Frankos knyga „Žmogus ieško prasmės“. Būtent ši knyga padėjo susitikti su savo baime ir baisia trauma. Iki šiol atsiminimus apie koncentracijos stovyklas rašė tik vyrai. „Nusprendžiau, kad pasauliui reikia ir moters balso“, – taip apie savo apsisprendimą rašyti knygą sakė E. Eger.


Išgyventi karo siaubą anuomet jai padėjo jausmas, kad visa tai, kas vyksta, yra laikina. Ji tvirtai tikėjo, kad galiausiai išvys savo mylimąjį ir tėvus. „Kai mus išvadavo, buvau tokia silpna, kad net negalėjau kalbėti, neįstengdama pajudėti, gulėjau lavonų krūvoje. Tačiau viltis manyje buvo gyva. Realybė pažadino, kai sužinojau, kad abu tėvai mirė dujų kameroje, o mano vaikinas buvo nužudytas likus dienai iki išvadavimo. Tapome laisvi, bet nežinojome, ką su savo laisve daryti“, – šiandien ji taip prisimena Aušvico baigtį.

Paklausta, ar kada atleido naciams, psichologė kalbėjo apie tai, kaip svarbu atsisakyti neapykantos: „Atleidimas yra dovana, kurią sau padovanojau. Išsilaisvinau, noriu ir toliau gyventi laisva, degti aistra ir meile kiekvienai dienai. Vienintelis dalykas, kurį jūs turite visą gyvenimą, esate jūs patys. Visi santykiai kada nors baigsis – su tėvais, vyru, vaikais. Santykis su savimi yra gera investicija“, – tvirtai tiki ji.

Jaunus žmones dr. E. Eger vadina taikos ambasadoriais. „Jūs, jaunieji, – sakė, – nesuprantate karo, norite taikos. Jos noriu ir aš. Privalome pamatyti, kiek daug galime, kai esame vieningi. Ana Frank savo dienoraštyje iš koncentracijos stovyklos rašė, kad net ir matydama, kaip žmonės žudo vieni kitus, ji tikėjo žmonijos gerumu. Absoliučiai sutinku, žmonėse noriu matyti geriausias jų savybes. Ir tada, kai jie patiria traumą, svarbu suprasti, kad žmogus nėra auka. Jus nuskriaudė, tačiau skriauda nėra jūsų identitetas. Aš pati ilgą laiką buvau auka. Dabar žinau: pats svarbiausias dalykas yra negalvoti, kad dėl savo skausmingos patirties esi sugadintas žmogus.“





Publikuota: 2022-06-08 11:55:18

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai