„Santaka“ / Legendinis Pupų Dėdė – komedijos žanro pradininkas Lietuvoje / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Linksmi ir šmaikštūs Pupų Dėdės kupletai ne visiems patikdavo.

Legendinis Pupų Dėdė – komedijos žanro pradininkas Lietuvoje


Petras Biržys, dar kitaip žinomas kaip Pupų Dėdė, 1937 metais išleido Lietuvos miestų ir miestelių praeitį gvildenančią knygų seriją. Kelių šimtų puslapių knygos tomas buvo paskirtas ir Marijampolės apskričiai.



Kaip atsitiko, kad Pupų Dėdės personažas tapo toks populiarus tarpukario Lietuvoje? Į jo pasirodymus plūsdavo minios žmonių, o po koncertų miesteliuose prie atlikėjo gretindavosi visas vietinis elitas.

Pupų Dėdės vedamos laidos „prie Smetonos“ gyvenę lietuviai nuolatos klausėsi per radiją – smagūs dainų posmai skambėjo visoje Lietuvoje.

To meto įvykių amžininkas Juozas Stankevičius rašo: „Vos tik prieškaryje pradėjo veikti Kauno radiofonas, radijo programose atsirado laida „Pupų Dėdės pastogė“. Laidos trukmė buvo 25 minutės. Kaimo žmonėms tai buvo pati įdomiausia radijo programos dalis. Turintieji radijo aparatus kviesdavosi kaimynus. Iš Pupų Dėdės lūpų liejosi linksmi pasakojimai apie visokias gyvenimiškas negeroves.

Po savaitės įtemptų darbų kaimo lietuvių dvasia atsigaudavo nuo Pupų Dėdės smagumo. Apie 1932 m. atlikėjas pradėjo gastroliuoti po įvairius Lietuvos miestelius. Jo pasirodymai visada vykdavo vakarais.



Dažniausiai į koncertą susiruošdavo dieną anksčiau ir tylomis išžvalgydavo vietovę. Pasirankiodavo pokalbių nuotrupų iš vietos žmonių. Vėliau dainuodamas apie girtuoklius, mušeikas paminėdavo ir vietinius herojus. Klausytojai leipdavo juokais. O apdainuotieji stebėdavosi, iš kur jis tai žino. Dainingas artistas kartais dėl to patirdavo ir nemalonumų.

Toks nemalonumas nutiko 1934 m. vasarą. Kaip visada į pasirodymą prisirinko pilna salė žmonių. Pupų Dėdė padainavo dainelę apie vietinio antstolio gražiai ir puošniai pastatytą trobelę ir ant trobelės kabančius vekselius.

Po pasirodymo Pupų Dėdė jau ruošėsi važiuoti namo. Tačiau automobilio ratai buvo sukapoti. Padangos ir kameros tik skutais kabėjo. Triukšmo artistas nekėlė ir nepasimetė. Pernakvojo, o anksti ryte pasisamdė vietos gyventoją. Su juo nuvažiavo į gretimą miestą ir grįžo jau su naujomis padangomis. Kalvis už 15 litų padangas pakeitė.

Antra išdaiga nutiko Merkinėje. Į Dzūkiją Pupų Dėdė atvyko prieš didelius atlaidus. Vakare mokyklos salėje po koncerto dainininką apipuolė gausybė pasieniečių ir garbingų viršininkų. Visi drauge restorane praleido ištisą naktį. Ryte Pupų Dėdė iš puotos grįžo neturėdamas nė cento.



Tada jis trumpam nusnaudė, persirengė elgeta ir pasiėmęs akordeoną atsisėdo prie šventoriaus vartų. Ėmė traukti labai graudžias elgetų giedamas giesmes. Merkinės maldininkai tokio suvargusio ir taip graudžiai giedančio ubagėlio dar niekada nebuvo matę, todėl išmaldą pradėjo mėtyti į kepurę labai gausiai.

O tuo tarpu pasieniečiai ryte ėmė po visą Merkinę Pupų Dėdės ieškoti. Po pamaldų visus skarmalus nusimetęs jis išdygo prieš liūdnus ir nusiplūkusius karininkus.

Pupų Dėdei gastroliuojant po Lietuvos kariuomenės dalinius, į koncertus visada organizuotai buvo atvedami kareiviai. Jis pirmiausiai pagrodavo kareiviams dainelę „Labas vakaras“. Išsiimdavo iš kišenės lenktinį raudonomis kriaunomis peiliuką ir imdavo kalbėti, kad kai buvo jaunas, grodavo pirštais. O dabar pirštai jau surambėjo, nesilanksto, todėl groja peilio kriaunomis. Ir imdavo groti. Visi kareiviai leipdavo juokais.

Rengdamas pasirodymus miestelėnams tokiomis pačiomis dainomis pradėdavo ir baigdavo. Tik duodamas ilgesnę programą papasakodavo savo nuotykius. Tai parodydavo kelnes vietos šunų suplėšytas, tai vietos siuvėjo pasiūtą švarką per siūlę suplyšusį. Visi nuotykiai buvo paimti iš tos vietos, kur Pupų Dėdė koncertuodavo.



Vesdamas radijo programą Kaune turėjo padėjėją Rozaliūtę. Ji buvo radijo programos nuolatinė partnerė. Rozaliūtė Žaliakalnyje, Aukštaičių ir K. Petrausko gatvių kampe, turėjo alaus barą. Taip jis ir vadinosi: „Rozaliūtės baras“. Tas namas išliko iki šių laikų. Per tarpukaryje vykusias Šaulių sąjungos šventes į barą sugužėdavo daugybė vyrų.

Prieš pat karą Kauno senamiestyje Pupų Dėdė buvo įkūręs teatrą. Vaidindavo trumpas komedijas. Pasakydavo monologų. Padainuodavo įvairių dainų, pažerdavo anekdotų. Iš šio teatro scenos 1939 metų rudenį, atgavus Vilnių, Pupų Dėdė pasiuntė savo garsųjį, pranašišką dvieilį: „Vilnius mūsų, o mes rusų. Sudie, Lietuvėle, tu jau nebe mūsų.“

Tas teatras veikė ir per hitlerinės okupacijos laikotarpį. Vaidinimai vykdavo šeštadienio ir sekmadienio popietėmis. Publikos niekada netrūkdavo, nes bilietai buvo pigūs. Vietos nenumeruotos, todėl sėsk, kur širdis geidžia. Ateidavo į teatrą ir besveikstančių vokiečių kareivių. Ar jie ten ką suprasdavo, ar ne, bet visi ramiai laikydavosi. Kartu su visa publika juokdavosi ir plodavo.

1944 m. į Kauną įžengus Sovietų armijai, vokiečių lakūnai, bombarduodami miestą, sugriovė ir tą linksmąjį teatrą. Pataikė labai tiksliai, todėl iš dviaukščio mūrinio namo liko tik griuvėsių krūva.“



Parengė Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2022-06-09 10:47:25

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų
* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai