„Santaka“ / Algirdas Neiberka: jubiliejus – tik skaičiai, kurie nieko nekeičia / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Tarpukario Lietuvos pinigų kolekciją sukaupęs Savivaldybės meras Algirdas Neiberka šiuo metu renka progines dviejų eurų monetas.

Algirdas Neiberka: jubiliejus – tik skaičiai, kurie nieko nekeičia

Dangyra APANAVIČIENĖ


Birželio 5-ąją Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas NEIBERKA atšventė 50 metų sukaktį. Ta proga – jubiliato interviu apie darbą, pareigą šeimai ir laisvalaikio pomėgius.



– Atšventėte gražią gyvenimo sukaktį. Kaip įrašyta vienoje iš knygų, kurią jubiliejaus proga gavote dovanų, pasiekėte etapą, „kada jaunystė ir branda apsikabina“... Kaip jaučiatės? Su kokiomis mintimis įžengiate į naują dešimtmetį?

– Jaučiuosi puikiai. Juk niekas nepasikeitė – tai tik skaičiai. Turiu ir noro, ir energijos toliau dirbti. Matydamas žmonių reakciją į rezultatus, kurie pasiekti man „meraujant“, tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi tuo, kas yra padaryta, ir su dar didesniu entuziazmu noriu tęsti pradėtus darbus.

Laukia nauji puikūs projektai, kuriuos jau pristatėme visuomenei ir kuriuos, tikiu, pavyks įgyvendinti. Tai tako aplink Paežerių ežerą įrengimas, Vilkaviškio miesto stadiono statyba. Labai norėtųsi ir parką, esantį šalia stadiono, įruošti. Neatidėtas į šalį geoterminės energijos panaudojimo projektas, taip pat suplanuota daugybė kitų darbų, kurių žmonės laukia.


– Kaip atšventėte šį neeilinį gimtadienį? Gal kokių išskirtinių dovanų gavote?

– Didelių pokylių nebuvo. Savo jubiliejų atšvenčiau namuose sekmadienį, per patį gimtadienį, su pačiais artimiausiais žmonėmis. O pirmadienį, po darbo, jau gausesniu būriu susirinkome neoficialioje aplinkoje ir kartu paminėjome ne tik mano 50-metį, bet ir mano pavaduotojo Bernardo Marčiukonio 70 metų sukaktį. Tai buvo graži šventė, ją mums padovanojo Savivaldybės darbuotojai. Šią šventę ir laikyčiau išskirtine dovana, už kurią norėčiau dar kartą padėkoti Savivaldybės administracijos darbuotojams, seniūnams.

Taip pat esu dėkingas visiems, kurie mane prisiminė ir taip gausiai atėjo pasveikinti ar telefonu paskambinę išsakė daug gražių palinkėjimų. Nuoširdžiai ačiū visiems.

– Ar lengva būti meru?

– Vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Lengva, nes dirbu su puikia, profesionalia komanda. Sunku, nes kur bebūčiau, visą laiką slegia atsakomybė. Tik tas, kas dirba tokį darbą, gali žinoti, kas tai yra. Gal kai kam atrodo, kad meras tik po renginius važinėja ir gyvena vien maloniomis akimirkomis. Bet taip nėra. Visokių momentų būna.


Eini į darbą ir nežinai, kas tavęs laukia tą dieną. Kartais visai netikėtai gali iškilti problema, kurią nedelsiant reikia išspręsti. Tenka ir pasibarti, ir pasiginčyti. Gali užgriūti žurnalistai, kurie ne visada užduoda patogius klausimus. Visokių tų akimirkų būna – ir džiugių, ir nelabai malonių. Visiems probleminiams dalykams stengiuosi surasti teisingiausius sprendimus, kad tik rajonui būtų kuo geriau.

Bet iš tiesų džiaugiuosi, kad likimas leido išbandyti tokias pareigas, kurios mane subrandino kaip žmogų, kaip asmenybę.

– Kas Jus labiausiai džiugina šiame darbe?

– Džiugina tai, kad gali paveikti pokyčius ir prisiliesti prie akivaizdžių rezultatų. Kad gali priimti sprendimus, kurie kažką lemia. Kad turi galimybę iš pirmų lūpų anksčiau nei visi kiti gauti informaciją ir ja disponuoti. Turiu omenyje ir valstybinio lygio sprendimus.

Be abejo, džiugina ir susitikimai su žmonėmis, pažintis su asmenybėmis, su kuriomis kitomis aplinkybėmis niekada nebūčiau susitikęs ir bendravęs.

– O dėl kokių priežasčių Jums dažniausiai sugenda nuotaika, kas Jus liūdina?

– Pasitaiko, kad sugenda nuotaika, kai sužinau, jog nepavyks įgyvendinti suplanuoto projekto, arba kai ne dėl savos kaltės negali laiku padaryti kažkokį darbą.


Bet labiausiai šiuo metu man liūdna dėl karo Ukrainoje. Vos prieš mėnesį iki karo užmezgėme bendradarbiavimo ryšius su Severodonecko savivaldybe, pasirašėme sutartį. Buvome ir kelionę suplanavę, nes gegužę ten turėjo vykti šventė. Bet viskas pasikeitė. Tiesa ryšį palaikome, situaciją žinome. Dabar šis miestas užimtas okupantų, vyksta baisūs dalykai.

– Renginiai, susitikimai, posėdžiai, priėmimai... Visur dalyvaujate. Net ir savaitgaliais. Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kaip jį leidžiate?

– Ką reiškia turėti laisvą savaitgalį, sužinojau tik per COVID pandemiją, kai dėl karantino buvo apriboti žmonių susitikimai. O šiaip beveik visos savaitės dienos man vienodos – meru tenka dirbti nuo pirmadienio iki sekmadienio.

Bet stengiuosi pasilikti laiko ir sau bei šeimai. Mėgstu keliauti, judėti. Rytais atsikėlę su žmona Aušra apeiname kokį ratą, kai būna laiko išeiname ir vakarais. Turime savo maršrutus, auginame samojedų veislės šunį Bazą, tai į kompaniją dažniausiai pasiimame ir jį. Į darbą taip pat dažniausiai einu pėsčiomis.

Pailsiu, atsipalaiduoju, kai išvykstu į kelionę. Ten manęs niekas nepažįsta, prieš nieką nebūnu atsakingas, niekam nerūpi, kaip aš atrodau, kaip esu apsirengęs, ką kalbu. O čia visada turi laikytis etiketo, būti pasitempęs.

– Jus lydi prasmingas sutapimas: gimėte birželio 5-ąją, kada minima Pasaulinė aplinkos apsaugos diena, o tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete esate įgijęs aplinkos inžinieriaus specialybę. Ką Jums reiškia gamta, aplinka, kurioje gyvename?

– Labai mėgstu gamtą, mišką. Labai branginu gražią aplinką, todėl džiaugiuosi, kad Vilkaviškis, kuriame gimiau, augau, subrendau, vis gražėja.

O tų sutapimų mano gyvenime yra ir daugiau. Tą pačią dieną – birželio 5-ąją – gimusi ir mano mama. Ji mane pagimdė būdama trisdešimties. Taigi šiemet abu atšventėme gražius jubiliejus: aš – 50-metį, o mama – 80 metų sukaktį. Per šventę svarstėme, kuris kuriam esame didesnė dovana: aš – mamai, ar ji – man. (Juokiasi)

– Nepaminėjote ir dar vieno sutapimo: Jūsų jubiliejinis gimtadienis šiemet sutapo su Tėvo diena. Koks buvote ir esate tėvas dabar jau, galima sakyti, suaugusiems savo vaikams?

– Koks esu tėvas, geriausiai galėtų pasakyti mano vaikai. Man atrodo – geras. (Juokiasi) Visada stengiausi būti teisingas ir savo vaikus auklėti dorais žmonėmis. Sūnus Rokas, baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, yra inžinierius, gyvena savarankiškai, o dukra Ainė „Aušros“ gimnazijoje baigė devintą klasę.


Dėl mano pareigų vaikai, suprantama, jautė tam tikrą skriaudą – kartais pritrūkdavo jiems ir laiko, ir dėmesio. Dėl darbo reikalų tekdavo atidėti ir suplanuotas šeimos šventes, ir keliones. Bet visuomet stengdavausi ir dabar stengiuosi kažkokiu būdu tai kompensuoti: jeigu jau nusprendėme vykti į kelionę, tai ir vykstame, nors ir vėliau.

– Kuo norėjote būti vaikystėje?

– Į tokį klausimą turėjau atsakyti būdamas pradinukas. Vėliau, kai baigiau pradinę mokyklą, mokytoja išdalijo sąsiuvinius su tuomet užrašytais atsakymais. Radau įrašą – vairuotoju. Matyt, tuo metu man atrodė, kad vairuoti automobilį yra nesunkus ir labai įdomus darbas.

– Ar mokate gaminti valgį? Ką darote, kai žmona Aušra būna kažkur išvykusi ilgesniam laikui?

– Gerai, kad pastaruoju metu ji niekur ilgam neišvyksta. Valgio gaminimas man – problemiškas reikalas. Kiaušinį išsivirti ar bulvių išsikepti galiu, bet kotletų gaminimo lygio nepasiekiau ir jau turbūt nepasieksiu. Tačiau šalia gyvena mama – iš bado savo sūnui numirti ji tikrai neleis. (Juokiasi)


Apskritai tai labai užjaučiu moteris – kiek laiko jos beprasmiškai praleidžia prie viryklių! Džiaugiuosi, kad man to daryti nereikia, aš namuose užsiimu ūkiniais reikalais.

– Ar turite pomėgių, kuriems negailite nei laiko, nei pinigų?

Turiu pomėgį, kuriam galėčiau leisti pinigus, bet to sąmoningai nedarau, nes pati idėja prarastų žavesį.

Renku dviejų eurų progines monetas. Kiekviena Europos Sąjungos šalis per metus gali išleisti dvi progines monetas – tai visas jas aš ir stengiuosi sumedžioti. Bet jokiu būdu nepirkti, nes tai būtų pernelyg paprasta, tuo labiau kad tos monetos nėra brangios.

Esu sukaupęs nemažai proginių monetų. Turiu beveik visas išleistas su Vokietijos miestais. Tai pakankamai įdomi kolekcija.

Ir čia, Lietuvoje, ir kelionėse po užsienio šalis, kai tik gaunu grąžą parduotuvėje, pirmiausiai puolu tikrinti, ar nėra mane dominančių pinigų. Į šitą žaidimą jau įsitraukė ir žmona, vaikai, kartais padovanoja draugai, pažįstami, kurie žino apie mano pomėgį. Tačiau kuo toliau, tuo sudėtingiau rasti proginių monetų. Bijau, kad nepradėčiau pirkti ir neprarasčiau jų medžiojimo įdomumo.


Vaikystėje rinkau senovinius pinigus – turiu surinkęs visų tarpukario Lietuvos pinigų kolekciją. Domėjausi filatelija, bet dabar pašto ženklų nerenku, nors kartais progai pasitaikius ir papildau jų kolekciją kokiu įdomesniu naujai išleistu ženklu.

– Kitąmet – savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Ar jau ruošiatės?

– Sakoma, baigiasi rinkimai – rinkimai prasideda. Su ta mintimi gyvenu nuo pat pirmos dienos po išrinkimo. Visą kadenciją stengiausi, kad būtų įgyvendinta tai, ką prieš rinkimus buvome pažadėję žmonėms. Šiandien galiu pasidžiaugti ir drąsiai pasakyti, kad padarėme viską, ką buvome įsipareigoję savo rinkimų programoje, ir dar netgi žymiai daugiau.

Jau yra suformuotas rinkimų štabas, kuriam šįsyk vadovauja Vitas Gavėnas. Štabui priklauso 20 žmonių, visi jie pasiskirstę pareigomis, nuolatos renkasi ir sistemingai dirba. Jau aptarta, kas galėtų būti kandidatai į Tarybos narius. Beje, mūsų rinkimų štabas iškėlė ambicingą planą – laimėti 13 vietų Taryboje. Pažiūrėsime, kaip bus.

Kandidatus į rajono Savivaldybės tarybą tvirtinsime po vasaros.


Gegužės pabaigoje vykusioje Socialdemokratų partijos Vilkaviškio rajono skyriaus konferencijoje buvo patvirtintas kandidatas į merus. Visos grupės vieningai iškėlė mano kandidatūrą. Konferencija vienbalsiai pritarė, kad į merus kandidatuočiau dar vienai kadencijai. Esu dėkingas partijos bičiuliams už tokį pasitikėjimą.



Publikuota: 2022-06-17 08:05:43

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai