|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-06-17 09:20
|
|
|
Generolo leitenanto Bronislovo Skomskio kapavietė Žaliosios kapinėse.
Autoriaus nuotr.
Žaliojoje iškilmingai pagerbti Lietuvos savanoriai, 1919–1923 metais išėję ginti atsikuriančią valstybę nuo bolševikinių ordų iš Rytų, lenkų legionierių, vokiečių bermontininkų. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, savanoriai dalyvavo ir Klaipėdos sukilimo žygyje.
Gerbdamas Žaliosios valsčiaus (dabar Klausučių seniūnija) savanorių atminimą, savanorio iš Bobių kaimo sūnus Stasys Tamošaitis skyrė lėšų savanorių paminklinėms lentoms, kurios iškilmingai atidengtos prie Žaliosios bažnyčios.
Mirtinas pavojus iš Rytų
Atsikūrusiai Lietuvos valstybei 1919 m. pavasarį iškilo mirtinas pavojus. Iš Vilniaus į Kauną pasitraukusi Laikinoji Vyriausybė turėjo spręsti dilemą, kaip sulaikyti kraštą užplūdusias rusiško bolševizmo ordas. Kraštas Pirmojo pasaulinio karo nuniokotas, jame viešpatavo chaosas, visuomenė buvo susiskaldžiusi į grupes, kur įtampą dar didino iš bolševikinės Rusijos grįžę revoliucingi agitatoriai.
Jauną Lietuvos valstybę pavergti ir rusiško bolševizmo rojų „atnešti“ ypač stengėsi iš Vilkaviškio krašto kilę bolševikų vadai V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis, P. Eidukevičius. Raudonųjų vilionėms pasidavė ir dalis Gižų, Pilviškių, Virbalio, Vilkaviškio bolševikų. Jau 1918 m. pabaigoje prieš Lietuvą buvo sutelkta apie 18 000 tūkst. karių, turėjusių pakankamai artilerijos, kulkosvaidžių ir net lėktuvų. Ordų iš Rytų braižas – žudyti, niekinti, plėšti. 1919 m. vasarį Jiezno mūšyje paimtus į nelaisvę lietuvių savanorius durklais sumaitojo raudonieji jūreiviai. Panevėžio krašte, Liūdynės kaimo kapinėse, palaidota latvių raudonųjų šaulių irgi durklais subadyti iš Vilkaviškio krašto kilusieji savanoriai.
Rusiško sadizmo braižas nesikeičia – dabar jis savo kruvinus ženklus palieka laisvę ginančios Ukrainos žemėje.
Savanorių vargai
Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius 1918 m. gruodžio 29 d. išleido atsišaukimą „Į Lietuvos piliečius“, ugningais žodžiais kviesdamas gelbėti Lietuvą – stoti savanoriais į kuriamą kariuomenę ir ginti šalį nuo Sovietų Rusijos invazijos.
Iš kaimo sermėgių kuriama kariuomenė patyrė daug nepriteklių. Trūko visko: ginklų, šovinių, aprangos, maisto. Kareivinės – be langų, nešildomos, maistas – žirnių, kopūstų karštimas su šlakeliu riebalų.
Iš pulkininko zanavyko P. Kauno prisiminimų: „Kareivinės po vokiečių išėjimo buvo nejaukios, šaltos. Anksčiau atvykę savanoriai miegojo ant cementinių grindų, šiek tiek pasikloję šiaudų. Kadangi buvo vėlus laikas, tai mūsų grupei pritrūko šiaudų. Teko miegoti kaip papuola: ant suolų, cementinių plikų grindų. Keletas savanorių buvo apsiavę klumpėmis“.
Sermėguoti, su trofėjiniais ginklais, už lašinius įsigytais iš vokiečių karių, vadovaujami buvusios carinės Rusijos rusiškai komanduojančių puskarininkių ir karininkų, savanoriai kentė nepriteklių ir patyčias, bet nestokojo entuziazmo.
Žaliosios valsčiaus didžiavyriai
Kruopščios muziejininkės Danutės Ardzijauskaitės ilgamečio triūso pastangomis, iš užmaršties prikelta per tūkstantį Vilkaviškio krašto savanorių vardų. Kukliųjų iš mūsų kaimų kilusių vyrų atminimas per ilgus dešimtmečius išblėso iš artimųjų atminties. Muziejininkė archyvų fonduose surinko šykščius duomenis, apkeliavo savanorių palaidojimo vietas, kalbino jų artimuosius. Net 100 kovotojų už Lietuvos laisvę pelnė Vyčio Kryžiaus apdovanojimus.
Žaliosios savanoriams skirtose atminimo lentose Stasio Tamošaičio rūpesčiu įrašytos 74 kovotojų pavardės.
Į Žaliosios valsčiaus savanorių gretas vyrai ėjo būriais. Iš jau išnykusio Rudžių kaimo Tėvynės ginti išėjo septyni, iš Daržininkų – penki savanoriai. Kovotojais už laisvę tapo broliai Stasys ir Petras Grikiečiai, Povilas ir Leonas Viltrakiai iš Rudžių kaimo, Motiejus ir Pranas Kilikevičiai iš Skliausčių, Juozas ir Simas Rudaičiai iš Kataučiznos.
Iš Žaliosios valsčiaus kilę savanoriai krito kovose įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Jų kapus rasime ir garsiosiose Giedraičių savanorių kapinėse, Ukmergėje, Kupiškyje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Garliavoje, Kaune, o taip pat Seinuose (Lenkija), Augsburge (Vokietija), Vorkutoje (Rusija), kitur.
Vilkaviškio krašte atgulė 14 Žaliosios valsčiaus savanorių. Žaliosios kaimo kapinėse palaidotas lenkakalbis generolas Bronislovas Skomskis, 1864 m. gimęs Klampučių dvare. Nuo 1920 m. jis vadovavo 1-ajai Raitelių divizijai, kovėsi lenkų fronte, 1923 m. buvo kavalerijos brigados vadas, o nuo 1926 m. – Vyriausiojo štabo kavalerijos inspekcijos vadovas. B. Skomskis gyveno ir 1935 m. mirė Šūklių dvare.
Slabaduose, bažnyčios šventoriuje, palaidotas Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Juozas Stanaitis, 1923 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus II rūšies 1-ojo laipsnio ordinu.
Žaliojoje taip pat palaidoti savanoriai Juozas Bubnys (iš Žaliosios) bei Jonas Jakelaitis (iš Žynių), Didvyžiuose – Motiejus Kilikevičius ir Leonas Viltrakis iš Skliausčių, Juozas Šipaila iš Žynių, Pranas Tamošaitis iš Bobių, Vilkaviškyje – Pranas Kivita iš Kataučiznos, Petras Jakevičius iš Rudžių.
Pasižymėję ginant Nepriklausomybę
Kiti iš Žaliosios apylinkių kilę savanoriai pasižymėjo kovose su bolševikais bei lenkų legionieriais (ypač Augustavo, Suvalkų ruože). Ukmergės, Kupiškio kapeliuose guli kovų su bermontininkais dalyviai.
Deja, archyvuose likę labai mažai savanorių atsiminimų. Sovietmečiu apie jų kovas mažai pasakota ir artimiesiems. Iš Žaliosios kilęs verslininkas Jonas Grinevičius iš giminaičių yra girdėjęs, kad Merčiuose gimęs Stasys Grinevičius tarnavo prezidento Antano Smetonos apsaugoje. Panašias pareigas tarnyboje ėjęs ir Pranas Tamošaitis iš Bobių kaimo. Jo sūnus Stasys teigia girdėjęs tėvą tarnavus generolo Stasio Raštikio pasiuntiniu.
Keletas Žaliosios valsčiaus savanorių už pasižymėjimą nepriklausomybės kovose pelnė Vyčio kryžiaus apdovanojimus. Tai jau minėtas generolas leitenantas J. Stanaitis iš Matarnų kaimo, broliai Pranas ir Motiejus Kilikevičiai iš Skliausčių kaimo, Juozas Rastauskas iš Bilių kaimo, kiti.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas
Žaliojoje iškilmingai pagerbti Lietuvos savanoriai, 1919–1923 metais išėję ginti atsikuriančią valstybę nuo bolševikinių ordų iš Rytų, lenkų legionierių, vokiečių bermontininkų. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, savanoriai dalyvavo ir Klaipėdos sukilimo žygyje. |
Gerbdamas Žaliosios valsčiaus (dabar Klausučių seniūnija) savanorių atminimą, savanorio iš Bobių kaimo sūnus Stasys Tamošaitis skyrė lėšų savanorių paminklinėms lentoms, kurios iškilmingai atidengtos prie Žaliosios bažnyčios.
Atsikūrusiai Lietuvos valstybei 1919 m. pavasarį iškilo mirtinas pavojus. Iš Vilniaus į Kauną pasitraukusi Laikinoji Vyriausybė turėjo spręsti dilemą, kaip sulaikyti kraštą užplūdusias rusiško bolševizmo ordas. Kraštas Pirmojo pasaulinio karo nuniokotas, jame viešpatavo chaosas, visuomenė buvo susiskaldžiusi į grupes, kur įtampą dar didino iš bolševikinės Rusijos grįžę revoliucingi agitatoriai.
Jauną Lietuvos valstybę pavergti ir rusiško bolševizmo rojų „atnešti“ ypač stengėsi iš Vilkaviškio krašto kilę bolševikų vadai V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis, P. Eidukevičius. Raudonųjų vilionėms pasidavė ir dalis Gižų, Pilviškių, Virbalio, Vilkaviškio bolševikų. Jau 1918 m. pabaigoje prieš Lietuvą buvo sutelkta apie 18 000 tūkst. karių, turėjusių pakankamai artilerijos, kulkosvaidžių ir net lėktuvų. Ordų iš Rytų braižas – žudyti, niekinti, plėšti. 1919 m. vasarį Jiezno mūšyje paimtus į nelaisvę lietuvių savanorius durklais sumaitojo raudonieji jūreiviai. Panevėžio krašte, Liūdynės kaimo kapinėse, palaidota latvių raudonųjų šaulių irgi durklais subadyti iš Vilkaviškio krašto kilusieji savanoriai.
Rusiško sadizmo braižas nesikeičia – dabar jis savo kruvinus ženklus palieka laisvę ginančios Ukrainos žemėje.
Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius 1918 m. gruodžio 29 d. išleido atsišaukimą „Į Lietuvos piliečius“, ugningais žodžiais kviesdamas gelbėti Lietuvą – stoti savanoriais į kuriamą kariuomenę ir ginti šalį nuo Sovietų Rusijos invazijos.
Iš kaimo sermėgių kuriama kariuomenė patyrė daug nepriteklių. Trūko visko: ginklų, šovinių, aprangos, maisto. Kareivinės – be langų, nešildomos, maistas – žirnių, kopūstų karštimas su šlakeliu riebalų.
Iš pulkininko zanavyko P. Kauno prisiminimų: „Kareivinės po vokiečių išėjimo buvo nejaukios, šaltos. Anksčiau atvykę savanoriai miegojo ant cementinių grindų, šiek tiek pasikloję šiaudų. Kadangi buvo vėlus laikas, tai mūsų grupei pritrūko šiaudų. Teko miegoti kaip papuola: ant suolų, cementinių plikų grindų. Keletas savanorių buvo apsiavę klumpėmis“.
Sermėguoti, su trofėjiniais ginklais, už lašinius įsigytais iš vokiečių karių, vadovaujami buvusios carinės Rusijos rusiškai komanduojančių puskarininkių ir karininkų, savanoriai kentė nepriteklių ir patyčias, bet nestokojo entuziazmo.
Kruopščios muziejininkės Danutės Ardzijauskaitės ilgamečio triūso pastangomis, iš užmaršties prikelta per tūkstantį Vilkaviškio krašto savanorių vardų. Kukliųjų iš mūsų kaimų kilusių vyrų atminimas per ilgus dešimtmečius išblėso iš artimųjų atminties. Muziejininkė archyvų fonduose surinko šykščius duomenis, apkeliavo savanorių palaidojimo vietas, kalbino jų artimuosius. Net 100 kovotojų už Lietuvos laisvę pelnė Vyčio Kryžiaus apdovanojimus.
Žaliosios savanoriams skirtose atminimo lentose Stasio Tamošaičio rūpesčiu įrašytos 74 kovotojų pavardės.
Į Žaliosios valsčiaus savanorių gretas vyrai ėjo būriais. Iš jau išnykusio Rudžių kaimo Tėvynės ginti išėjo septyni, iš Daržininkų – penki savanoriai. Kovotojais už laisvę tapo broliai Stasys ir Petras Grikiečiai, Povilas ir Leonas Viltrakiai iš Rudžių kaimo, Motiejus ir Pranas Kilikevičiai iš Skliausčių, Juozas ir Simas Rudaičiai iš Kataučiznos.
Iš Žaliosios valsčiaus kilę savanoriai krito kovose įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Jų kapus rasime ir garsiosiose Giedraičių savanorių kapinėse, Ukmergėje, Kupiškyje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Garliavoje, Kaune, o taip pat Seinuose (Lenkija), Augsburge (Vokietija), Vorkutoje (Rusija), kitur.
Vilkaviškio krašte atgulė 14 Žaliosios valsčiaus savanorių. Žaliosios kaimo kapinėse palaidotas lenkakalbis generolas Bronislovas Skomskis, 1864 m. gimęs Klampučių dvare. Nuo 1920 m. jis vadovavo 1-ajai Raitelių divizijai, kovėsi lenkų fronte, 1923 m. buvo kavalerijos brigados vadas, o nuo 1926 m. – Vyriausiojo štabo kavalerijos inspekcijos vadovas. B. Skomskis gyveno ir 1935 m. mirė Šūklių dvare.
Slabaduose, bažnyčios šventoriuje, palaidotas Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Juozas Stanaitis, 1923 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus II rūšies 1-ojo laipsnio ordinu.
Žaliojoje taip pat palaidoti savanoriai Juozas Bubnys (iš Žaliosios) bei Jonas Jakelaitis (iš Žynių), Didvyžiuose – Motiejus Kilikevičius ir Leonas Viltrakis iš Skliausčių, Juozas Šipaila iš Žynių, Pranas Tamošaitis iš Bobių, Vilkaviškyje – Pranas Kivita iš Kataučiznos, Petras Jakevičius iš Rudžių.
Kiti iš Žaliosios apylinkių kilę savanoriai pasižymėjo kovose su bolševikais bei lenkų legionieriais (ypač Augustavo, Suvalkų ruože). Ukmergės, Kupiškio kapeliuose guli kovų su bermontininkais dalyviai.
Deja, archyvuose likę labai mažai savanorių atsiminimų. Sovietmečiu apie jų kovas mažai pasakota ir artimiesiems. Iš Žaliosios kilęs verslininkas Jonas Grinevičius iš giminaičių yra girdėjęs, kad Merčiuose gimęs Stasys Grinevičius tarnavo prezidento Antano Smetonos apsaugoje. Panašias pareigas tarnyboje ėjęs ir Pranas Tamošaitis iš Bobių kaimo. Jo sūnus Stasys teigia girdėjęs tėvą tarnavus generolo Stasio Raštikio pasiuntiniu.
Keletas Žaliosios valsčiaus savanorių už pasižymėjimą nepriklausomybės kovose pelnė Vyčio kryžiaus apdovanojimus. Tai jau minėtas generolas leitenantas J. Stanaitis iš Matarnų kaimo, broliai Pranas ir Motiejus Kilikevičiai iš Skliausčių kaimo, Juozas Rastauskas iš Bilių kaimo, kiti.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas
Publikuota: 2022-06-17 09:20:21
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|