|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Verslas
|
|
|
Irmos ir Raimundo Pričkaičių įkurtas savitarnos kioskelis viršijo lūkesčius.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Vykstant nuo Vilkaviškio link Bartninkų pakeliui ne vieno keleivio žvilgsnis užkliūva už šalia Geisteriškių stovinčio kioskelio su šviežiais vaisiais, uogomis ir daržovėmis. Neįprasta tai, kad šiame kioskelyje nėra pardavėjo, o prekes siūloma įsigyti tiesiog pasitikėjimo principu.
Skandinaviškas modelis
Išsirenki norimą kiekį braškių, trešnių, šilauogių, agurkų, bulvių ar net arbūzų, įmeti į specialų dėklą nurodytą sumą pinigų ir toliau tęsi savo kelionę. Toks modelis įprastas Skandinavijos bei kai kuriose kitose Europos valstybėse ir pamažu populiarėja visame pasaulyje. Tačiau mūsų rajone tai – naujovė. Pirmieji ją taikyti ėmė Geisteriškių kaime gyvenantys Raimundas ir Irma Pričkaičiai.
Pora prisipažino seniai galvojusi išbandyti panašią prekybą, tačiau per kitas veiklas tam vis nesiryždavo. Galiausiai kiek daugiau nei prieš savaitę šalia jų namų buvo pastatytas pačių pasigamintas kioskelis. Netrukus jį Raimundas bei Irma pripildė įvairių vasaros gėrybių ir ėmė laukti žmonių reakcijos.
„Daugelis pažįstamų bandė atkalbėti nuo tokios avantiūros. Sakė, jog lietuviai nėra skandinavai, todėl pasirinkę tokį prekybos modelį labai nusivilsime. Visgi bent pirmoji savaitė viršijo mūsų lūkesčius. Žmonės ne tik sąžiningai susimoka už prekes, bet kartais palieka net daugiau pinigų, nei nurodyta“, – sakė R. Pričkaitis.
Judrus kelias
Galbūt kai kam gali pasirodyti, kad prekyba mažame kaime neturi didelių perspektyvų, tačiau Raimundas ir Irma tam tikrai paprieštarautų. Pro jų namus besidriekiantis kelias yra gana judrus. Ypač eismas suintensyvėja savaitgaliais. Šis kelias mėgiamas turistų, kurie juo vyksta į Jono Basanavičiaus gimtinę ar prie Vištyčio ežero, taip pat juo keliauja nemažai nuo Lenkijos pusės vykstančių tranzitinių automobilių.
Kasdien prie savitarnos kioskelio sustoja bent kelios dešimtys automobilių. Vien kol apie šią naujovę kalbėjomės su jos sumanytojais, važiuodami pro šalį stabtelėjo ir braškių įsigijo keturi žmonės.
„Asortimentą nuolat papildome. Tuo entuziastingai rūpinasi mūsų septynmetė dukra, kuri vis nubėga pažiūrėti, ar ko nors netrūksta. Negalime į kioskelį prikrauti daug produktų, nes jie gana greitai genda. Kioskelį stengėmės daryti taip, kad viduje esančios prekės būtų apsaugotos nuo lietaus ir tiesioginių saulės spindulių“, – pasakojo R. Pričkaitis.
Kol kas jiedu su žmona savitarnos kioskelyje prekiauja kitų užaugintomis gėrybėmis, tačiau neatmeta galimybės ateityje dalį produkcijos užsiauginti ir patys. Tam sąlygas šeima turi kuo puikiausias, mat teritorija aplink jų namus užima maždaug 4 ha ploto. Grįžus į gimtąjį kraštą net širdis atsigavo, oras atrodo gaivesnis.
Pričkaičiai svarsto ir apie galimybę ateityje vietoje dabartinio kioskelio pastatyti savitarnos šaldytuvą, kuris padėtų produktams dar ilgiau išlikti šviežiems.
„Minčių turime įvairių. Analizuosime žmonių poreikius ir stengsimės į juos atsižvelgti. Galbūt ateityje panašių savitarnos kioskelių rajone pastatysime ir daugiau, ne tik prie savo namų. Galvojame klientams sudaryti galimybę už perkamą produkciją atsiskaityti banko kortelėmis, mat dabar susimokėti galima tik grynais pinigais“, – pasakojo pašnekovas.
Traukė namai
Raimundas ir Irma į Vilkaviškio rajoną atsikraustė maždaug prieš porą metų. Abu jie yra kilę iš mūsų kraštų, tačiau ilgai gyveno toli nuo gimtinės. Dešimtmetį pora praleido užsienyje, o dar tiek pat laiko gyveno Panevėžio rajone, Žibartoniuose, kur dirbo audinių ūkyje. Ten įgytą patirtį Pričkaičiai nusprendė realizuoti savo krašte, kuriame ketino įkurti švelniakailių gyvūnėlių fermą. Šalia Geisteriškių kaimo įsigiję sodybą jie po truputį ėmė joje kurtis.
„Deja, per keletą metų situacija dėl švelniakailių gyvūnėlių šalyje drastiškai pasikeitė. Žmonės ėmė neigiamai žiūrėti į jų augintojus, tad teko ankstesnio sumanymo atsisakyti. Kadangi nusipirkta sodyba ir plotas aplink ją gana didelis, nusprendėme įsigyti būrį elnių. Nesinorėjo, kad plotai šalia namų būtų tušti“, – pasakojo R. Pričkaitis.
Dabar prie pat Geisteriškių dienas leidžia 25 elniai, tačiau netrukus jų skaičius turėtų dar labiau išaugti, mat keletas patelių kaip tik šiomis dienomis turėtų atsivesti mažylių. Elniai Raimundą bei Irmą sužavėjo ne tik savo taurumu, bet ir tuo, kad šie gyvūnai nereikalauja daug priežiūros.
Vasarą jiems visiškai užtenka pievų žolės, svarbu, kad nepristigtų vandens, o žiemą bent kartą per savaitę raguočiams reikia atvežti šieno ritinių. Prie pagrindinio kelio besiganantys elniai masina gyventojus. Žmonės mėgsta sustoti, žiūrėti į gyvūnus, fotografuotis prie jų.
Kol kas Pričkaičiai dar tik kuriasi naujuose namuose. Jie net svarsto įkurti kaimo turizmo sodybą. O sąlygos tam tikrai būtų tinkamos, mat didžiulė jų valdoma teritorija kasmet tampa vis gražesnė ir patrauklesnė.
„Kuomet supratome, jog nėra tikslo kurti audinių fermos, turėjome greitai persiorientuoti. Reikėjo surasti dar neišnaudotą nišą. Sugalvojome prekiauti šviežiai rūkyta žuvimi. Nors rūpesčių buvo nemažai, tačiau galiausiai pavyko Vilkaviškyje, Kapų gatvėje, įkurti nedidelę autoparduotuvę. Kol kas iš klientų sulaukiame daug gerų atsiliepimų. Net svarstome ateityje įsigyti dar vieną autoparduotuvę, tik šįkart ne stacionarią. Su ja važinėtume po rajoną ir taip pat pardavinėtume žuvį“, – ateities planus atskleidė Raimundas.
Jiedu su žmona kol kas nė kiek nesigaili grįžę gyventi į gimtąjį rajoną. Priešingai, šeima mėgaujasi čia leidžiamu laiku.
„Vilniuje, Kaune ar Panevėžyje tikriausiai yra daug daugiau galimybių, tačiau ten mus labiausiai erzindavo nesibaigiantys automobilių kamščiai. Kai gyvenome užsienyje, taip pat viskas atrodė neblogai, bet gimtinės ilgesį visuomet jautėme. Grįžus čia, atrodo, net širdis atsigavo. Galbūt kai ko čia ir tenka atsisakyti, tačiau namuose net oras atrodo gaivesnis“, – šypsojosi I. Pričkaitienė.
Vykstant nuo Vilkaviškio link Bartninkų pakeliui ne vieno keleivio žvilgsnis užkliūva už šalia Geisteriškių stovinčio kioskelio su šviežiais vaisiais, uogomis ir daržovėmis. Neįprasta tai, kad šiame kioskelyje nėra pardavėjo, o prekes siūloma įsigyti tiesiog pasitikėjimo principu. |
Išsirenki norimą kiekį braškių, trešnių, šilauogių, agurkų, bulvių ar net arbūzų, įmeti į specialų dėklą nurodytą sumą pinigų ir toliau tęsi savo kelionę. Toks modelis įprastas Skandinavijos bei kai kuriose kitose Europos valstybėse ir pamažu populiarėja visame pasaulyje. Tačiau mūsų rajone tai – naujovė. Pirmieji ją taikyti ėmė Geisteriškių kaime gyvenantys Raimundas ir Irma Pričkaičiai.
Pora prisipažino seniai galvojusi išbandyti panašią prekybą, tačiau per kitas veiklas tam vis nesiryždavo. Galiausiai kiek daugiau nei prieš savaitę šalia jų namų buvo pastatytas pačių pasigamintas kioskelis. Netrukus jį Raimundas bei Irma pripildė įvairių vasaros gėrybių ir ėmė laukti žmonių reakcijos.
„Daugelis pažįstamų bandė atkalbėti nuo tokios avantiūros. Sakė, jog lietuviai nėra skandinavai, todėl pasirinkę tokį prekybos modelį labai nusivilsime. Visgi bent pirmoji savaitė viršijo mūsų lūkesčius. Žmonės ne tik sąžiningai susimoka už prekes, bet kartais palieka net daugiau pinigų, nei nurodyta“, – sakė R. Pričkaitis.
Galbūt kai kam gali pasirodyti, kad prekyba mažame kaime neturi didelių perspektyvų, tačiau Raimundas ir Irma tam tikrai paprieštarautų. Pro jų namus besidriekiantis kelias yra gana judrus. Ypač eismas suintensyvėja savaitgaliais. Šis kelias mėgiamas turistų, kurie juo vyksta į Jono Basanavičiaus gimtinę ar prie Vištyčio ežero, taip pat juo keliauja nemažai nuo Lenkijos pusės vykstančių tranzitinių automobilių.
Kasdien prie savitarnos kioskelio sustoja bent kelios dešimtys automobilių. Vien kol apie šią naujovę kalbėjomės su jos sumanytojais, važiuodami pro šalį stabtelėjo ir braškių įsigijo keturi žmonės.
„Asortimentą nuolat papildome. Tuo entuziastingai rūpinasi mūsų septynmetė dukra, kuri vis nubėga pažiūrėti, ar ko nors netrūksta. Negalime į kioskelį prikrauti daug produktų, nes jie gana greitai genda. Kioskelį stengėmės daryti taip, kad viduje esančios prekės būtų apsaugotos nuo lietaus ir tiesioginių saulės spindulių“, – pasakojo R. Pričkaitis.
Kol kas jiedu su žmona savitarnos kioskelyje prekiauja kitų užaugintomis gėrybėmis, tačiau neatmeta galimybės ateityje dalį produkcijos užsiauginti ir patys. Tam sąlygas šeima turi kuo puikiausias, mat teritorija aplink jų namus užima maždaug 4 ha ploto.
Grįžus į gimtąjį kraštą net širdis atsigavo, oras atrodo gaivesnis.
Pričkaičiai svarsto ir apie galimybę ateityje vietoje dabartinio kioskelio pastatyti savitarnos šaldytuvą, kuris padėtų produktams dar ilgiau išlikti šviežiems.
„Minčių turime įvairių. Analizuosime žmonių poreikius ir stengsimės į juos atsižvelgti. Galbūt ateityje panašių savitarnos kioskelių rajone pastatysime ir daugiau, ne tik prie savo namų. Galvojame klientams sudaryti galimybę už perkamą produkciją atsiskaityti banko kortelėmis, mat dabar susimokėti galima tik grynais pinigais“, – pasakojo pašnekovas.
Raimundas ir Irma į Vilkaviškio rajoną atsikraustė maždaug prieš porą metų. Abu jie yra kilę iš mūsų kraštų, tačiau ilgai gyveno toli nuo gimtinės. Dešimtmetį pora praleido užsienyje, o dar tiek pat laiko gyveno Panevėžio rajone, Žibartoniuose, kur dirbo audinių ūkyje. Ten įgytą patirtį Pričkaičiai nusprendė realizuoti savo krašte, kuriame ketino įkurti švelniakailių gyvūnėlių fermą. Šalia Geisteriškių kaimo įsigiję sodybą jie po truputį ėmė joje kurtis.
„Deja, per keletą metų situacija dėl švelniakailių gyvūnėlių šalyje drastiškai pasikeitė. Žmonės ėmė neigiamai žiūrėti į jų augintojus, tad teko ankstesnio sumanymo atsisakyti. Kadangi nusipirkta sodyba ir plotas aplink ją gana didelis, nusprendėme įsigyti būrį elnių. Nesinorėjo, kad plotai šalia namų būtų tušti“, – pasakojo R. Pričkaitis.
Dabar prie pat Geisteriškių dienas leidžia 25 elniai, tačiau netrukus jų skaičius turėtų dar labiau išaugti, mat keletas patelių kaip tik šiomis dienomis turėtų atsivesti mažylių. Elniai Raimundą bei Irmą sužavėjo ne tik savo taurumu, bet ir tuo, kad šie gyvūnai nereikalauja daug priežiūros.
Vasarą jiems visiškai užtenka pievų žolės, svarbu, kad nepristigtų vandens, o žiemą bent kartą per savaitę raguočiams reikia atvežti šieno ritinių. Prie pagrindinio kelio besiganantys elniai masina gyventojus. Žmonės mėgsta sustoti, žiūrėti į gyvūnus, fotografuotis prie jų.
Kol kas Pričkaičiai dar tik kuriasi naujuose namuose. Jie net svarsto įkurti kaimo turizmo sodybą. O sąlygos tam tikrai būtų tinkamos, mat didžiulė jų valdoma teritorija kasmet tampa vis gražesnė ir patrauklesnė.
„Kuomet supratome, jog nėra tikslo kurti audinių fermos, turėjome greitai persiorientuoti. Reikėjo surasti dar neišnaudotą nišą. Sugalvojome prekiauti šviežiai rūkyta žuvimi. Nors rūpesčių buvo nemažai, tačiau galiausiai pavyko Vilkaviškyje, Kapų gatvėje, įkurti nedidelę autoparduotuvę. Kol kas iš klientų sulaukiame daug gerų atsiliepimų. Net svarstome ateityje įsigyti dar vieną autoparduotuvę, tik šįkart ne stacionarią. Su ja važinėtume po rajoną ir taip pat pardavinėtume žuvį“, – ateities planus atskleidė Raimundas.
Jiedu su žmona kol kas nė kiek nesigaili grįžę gyventi į gimtąjį rajoną. Priešingai, šeima mėgaujasi čia leidžiamu laiku.
„Vilniuje, Kaune ar Panevėžyje tikriausiai yra daug daugiau galimybių, tačiau ten mus labiausiai erzindavo nesibaigiantys automobilių kamščiai. Kai gyvenome užsienyje, taip pat viskas atrodė neblogai, bet gimtinės ilgesį visuomet jautėme. Grįžus čia, atrodo, net širdis atsigavo. Galbūt kai ko čia ir tenka atsisakyti, tačiau namuose net oras atrodo gaivesnis“, – šypsojosi I. Pričkaitienė.
Publikuota: 2022-06-20 08:06:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|