Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-06-20 17:23

---

Vilkaviškis Antrojo pasaulinio karo metais.

1941 m. birželio 22 d. vokiečių kariuomenė įsiveržė į rusų okupuotą Lietuvos teritoriją. Nuo Kybartų link Vilkaviškio slinko motorizuoti daliniai, tankai, o paskui juos – pėstininkai. Į rytus paskubomis pradėjo bėgti Raudonosios armijos kariai ir karininkai.

Tą karštą birželio 22-ąją šalyje prasidėjo lietuvių tautos sukilimas. Organizuotais ir pavieniais kariniais veiksmais lietuviai vijo iš šalies sprunkančius bolševikus. Sukilėliai vylėsi, kad vokiečiai turės daugiau žmoniškumo. Buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė ir paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.

Praeitais metais minėjome Birželio sukilimo 80-metį. Vilkaviškyje sukilimas prasidėjo truputį anksčiau nei kitose Lietuvos vietose. Kapsų gyventojai tapo vieni pirmųjų Lietuvoje, kurie su ginklu rankose palydėjo sprunkančius iš miesto bolševikus.

Pasak tų dienų įvykių liudininko, „nuo pat ankstyvo 1941 m. pavasario Raudonosios armijos vadovai visame Rytprūsių pasienyje statė didelius įtvirtinimus ir intensyviai telkė kariuomenę. Vilkaviškis buvo tiesiog prikimštas karių. Daug rusų karininkų buvo apgyvendinti pas privačius žmones. Nemažai kariuomenės apsistojo Pilviškiuose.

Vilkaviškyje rusų nacionalizuotame buvusio prekybininko žydo mūriniame dviejų aukštų name apsigyveno du generolai. O pulkininkų ir majorų mieste tiesiog knibždėjo.

Iš vietinio miško medžiagos buvo pradėti statyti dideli mediniai karkasiniai barakai ir sandėliai. Raudonarmiečiai nupjautų medžių kelmus palikdavo 1,30–1,60 m aukščio. Tokiu būdu prasidėjo Lietuvos miško niokojimas. Pasienyje su vokiečiais į darbus vietos ūkininkai buvo varomi pasikinkę arklius su vežimais. Jie veždavo paruoštus rąstus apkasų ir ugnies lizdų įtvirtinimui.

1941 m. birželio 13-osios vakarą į Vilkaviškio kino teatro „Giedra“ salę buvo atvežti tarybiniai aktyvistai. Čia jų laukė didelis būrys čekistų, milicininkų, kareivių. Apie 23 val. aktyvistams buvo pranešta, kad tąnakt reikės kai kuriuos Vilkaviškio gyventojus išvežti į Tolimuosius Rytus (Sibirą).

Netrukus visi iš kino teatro su kariškomis mašinomis išvyko pasiimti savo aukų – ramiai miegančių vilkaviškiečių. Rytui auštant nelaiminguosius jau vežė į geležinkelio stotį ir „krovė“ į gyvulinius vagonus.

Masinis nekaltų žmonių trėmimas sukrėtė Vilkaviškio krašto žmones. Visi suprato, kad lietuvių tauta žūsta. Gyventojai ėmė laukti karo – kitos išeities išsivaduoti iš bolševikinio siaubo nebuvo.

Artėjančio karo požymių jau buvo galima pastebėti. Nuo balandžio mėnesio vokiečių lėktuvai įskrisdavo į Lietuvos oro erdvę – vykdė žvalgybinius skrydžius. Jau birželio mėnesį sovietų karininkai ir kareiviai vietiniams gyventojams pasakojo, kad netrukus vyks labai dideli manevrai.

Birželio 22-ąją, 4 valandą ryto, visu vokiečių-lietuvių pasieniu trenkė vokiška artilerijos kanonada. Sovietai nesusivokė ir galvojo, kad tai manevrai. Pasienyje stovėjusi rusų kariuomenė neparodė vokiečiams jokio pasipriešinimo – tuoj pat netvarkingai ėmė bėgti į rytus. Daugelis bėgdami numetė savo ginklus. Vietiniai gyventojai prisirinko daug šaudmenų ir karinės aprangos.

Apšaudytame Vilkaviškio mieste viskas tuoj pat pakriko. Komunistų partijos vykdomoji valdžia pasileido į kojas kartu su rusų kariuomene. Visi spruko Pilviškių ir Gižų link. Miestą greit paliko NKVD ir milicininkų būriai.

Tuo metu vakariniame Vilkaviškio pakraštyje susirinko kelios dešimtys vyrų. Tai buvusieji nepriklausomos Lietuvos policijos tarnautojai, šauliai, gimnazijos aukštesniųjų klasių moksleiviai ir šiaip gyventojai. Visi jie buvo ginkluoti. Šių vyrų niekas nekurstė. Jie susirinko spontaniškai. Tai buvo vieni pirmųjų Lietuvos sukilėlių.

Jiems vadovavo trys lietuviai karininkai. Sukilėliai buvo suskirstyti į du būrius, o būriai – į skyrius. Skyriams vadovavo Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkiai. Sukilėlių būtų buvę daugiau, bet vokiečiams ėmus apšaudyti miestą daug žmonių išbėgo į kaimus.

Vilkaviškiečiai savo ginklų ugnimi palydėjo bėgančius iš miesto rusus. Po to skubiai grįžo į miesto centrą vaduoti iš kalėjimo bolševikų suimtų žmonių.

Trys gerai vokiškai mokantys vyrai buvo pasiųsti į Virbalio plentą susitikti su puolančia vokiečių kariuomene. Vokiečių motociklininkams buvo pranešta, kad Vilkaviškio mieste jau šeimininkauja lietuviai. Vokiečių kareivių kolonos į miestą atžygiavo daugiau kaip po dviejų valandų.

Vilkaviškio sukilėliai greit atstatė mieste lietuvių administracinę valdžią. Paraginti į darbą grįžo nepriklausomybės laikų įstaigų tarnautojai. Netrukus pradėjo veikti apskrities viršininko, policijos vado ir miesto burmistro įstaigos. Apie sukilimą Kaune Vilkaviškio sukilėliai per radiją išgirdo kitą dieną, t. y. birželio 23-ąją.

Kai į miestą atsikėlė vokiečių karo komendantas, Vilkaviškyje lietuvių valdžios įstaigos funkcionavo jau daugiau kaip savaitę“, – pasakojimą užbaigė V. Daumantu pasivadinęs įvykių amžininkas.

Iki sukilimo pradžios likus kiek daugiau nei savaitei sovietai areštavo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo viršininką, Kunigiškių kaime (Vilkaviškio r.) gimusį majorą Vytautą Bulvičių. Nesulaukęs karo pradžios karininkas buvo sušaudytas Gorkio kalėjime.

Kita sukilimo auka buvo Opšrūtų kaime (Vilkaviškio r.) gimęs leitenantas, pirmasis civilinio susisiekimo tarp Kauno ir Palangos pilotas Jonas Dženkaitis. Gindamas Aleksoto tiltą nuo rusų dinamito jis buvo sunkiai sužeistas, mirė Kauno senamiesčio ligoninėje.

Lietuvos aktyvistų fronto narys, karo lakūnas, pulkininkas Mykolas Mačiokas vokiečių okupacijos metu kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Grįžo į Lietuvą ir dingo be žinios.

Birželio sukilimo metu žuvo beveik tūkstantis sukilėlių. Tarp jų – daugybė vyresniųjų klasių mokinių, kurie karštligiškai bandė apsaugoti įvairius objektus nuo bėgančių raudonosios armijos kareivių. Sukilimas buvo gera proga parodyti likusiam pasauliui, kad lietuvių tauta moka ir gali kovoti dėl nepriklausomybės.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Galerija: Antrasis Pasaulinis karas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---