„Santaka“ / Lietuvos ir Moldovos istoriją vienija ne tik viduramžių mūšiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda javų kombainą VOLVO 1000 su šiaudų smulkintuvu (3 m pjaunamoji), traktorių CASE JX1100U su frontaliniu krautuvu. Tel. 0 615 11933.
Galioja iki: 2024-06-24 13:28:16



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-06-20 17:27

Dalinkitės:  


Dėl savo patriotinių įsitikinimų istorijos profesorius Viktoras Butnaru buvo ne kartą sumuštas.

Autoriaus nuotr.


Lietuvos ir Moldovos istoriją vienija ne tik viduramžių mūšiai


(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–47)



Naudinga kaimynystė

1374 m. kunigaikščio Gedimino anūkas, Podolės valdytojas Jurgis Karijotaitis buvo išrinktas Moldovos valdovu. Tačiau trumpam, nes tais pačiais metais dėl šio titulo varžęsi moldavų didikai jį nunuodijo.

Po pusės amžiaus į Moldovos sostą pateko kita lietuvė – kunigaikščio Kęstučio dukra Rimgailė. Ji 1419 m. tapo Moldovos karaliaus Aleksando Gerojo žmona. Ši santuoka įvyko visiškai dėl politinių sumetimų, nes Aleksandras Gerasis tai ieškojo Lietuvos didikų paramos, tai nuo jų nusisukdavo. Jaunoji pora vaikų nesusilaukė, ir po dvejų metų santuoka, kuri Aleksandrui Gerajam jau buvo trečia, nutrūko.

Sėkminga užtat buvo Moldovos karalystės sostinėje Jašiuose 1646 m. sudaryta Didžiojo Lietuvos etmono Janušo Radvilos ir Moldovijos kunigaikštytės Marijos Lupu santuoka, po kurios jaunieji apsigyveno Kėdainiuose.

„Moldovos karalystė su LDK kunigaikštyste nekariavo, nors viduramžiais jas skyrė tik Dnepro upė“, – pasakojo vienas geriausių Moldovos istorijos žinovų prof. Viktoras Butnaru.

Susitikome su juo Sorokų pilyje, kurią pastatė garsiausias Moldovos kunigaikštis Stefanas III Didydis (1433–1504), praplėtęs šalies ribas nuo Karpatų kalnų iki Juodosios jūros. Tuo metu LDK ribos irgi buvo išsiplėtusios iki Juodosios jūros ir Dnepro upės, o LDK netikėtai tapo Moldovos kaimyne.





Nuslėpta didinga praeitis

Moldovai, kaip ir Lietuvai, istorija ne visada buvo dėkinga, ir viduramžių klestėjimą bei valstybės išsiplėtimą vėliau lydėjo įtakos sumažėjimas ir grėsmė būti užkariautiems stipresnių kaimynų.

Lietuva, kentusi kryžiuočių bei Maskvos puldinėjimus, ryžosi susijungti su Lenkija, o Moldovos didikai priėmė kitokį sprendimą. Jie nesijungė su jokia kita karalyste, bet pasirašydavo pavaldumo sutartis su galingesnėmis valstybėmis ir mokėdavo joms duoklę, dažniausiai – Osmanų imperijai arba Abiejų Tautų Respublikai, tuo išsaugodama didelę kunigaikščių autonomiją. Moldavų didikai, tiesa, su tokia padėtimi ne visada taikstydavosi ir kartas nuo karto nutraukdavo pavaldumo sutartis.

„Deja, apie didingą šalies praeitį bei ryšius su LDK ir kitomis Europos valstybėmis nei Moldovos mokyklose, nei universitetuose sovietmečiu nebuvo mokoma“, – liūdnai prisiminė 59-erių V. Butnaru.



Apleista garsioji pilis

Garsioji Sorokų pilis yra vienintelė iki šių dienų Moldovoje išlikusi nesugriauta viduramžių pilis. Tačiau jos per 30 nepriklausomybės metų neįstengta suremontuoti, ir lankytojai į jos vidų patekti negali.

„Visą tą laiką mus valdė arba komunistai, arba kitos prorusiškos partijos, kurios nebuvo suintersuotos Moldovos tapatybės įtvirtinimu“, – paaaiškino istorikas V. Butnaru, dirbantis Sorokų pilies direktoriaus pavaduotoju.



V. Butnaru istorines žinias gilino Rusijos, Rumunijos, Belgijos ir Vokietijos universitetuose. Kai Lietuvos pavyzdžiu 1989 m. Moldova ėmė rengti demonstracijas, reikalaujančias pasitraukimo iš SSSR, tik tada vietos istorikai pradėjo viešinti nuo tautos slėptus istorinius faktus. Apie daugelį šeimų palietusius sovietinės okupacijos žiaurumus, apie šimtą šūkstančių į Sibirą ištremtų tautiečių, apie tai, jog kas dešimtas moldavas mirė iš bado per priverstinį kolūkių steigimą.

1989 metais penktakursis V. Butnaru tapo vienu iš studentų judėjimo lyderių ir įkūrė bei vadovavo organizacijai „Karolis XII“, kuri siekė atskleisti nuslėptą istoriją. Pavyzdžiui, apie tai, jog Švedijos karalius Karolis XII Carinės Rusijos imperiją laikė blogio įsikūnijimu ir padedamas moldavų bei lietuvių karių tikėjosi ją nugalėti, bet pralaimėjo.

„Sovietmečiu mums buvo kalama į galvą, jog Moldova laiminga ir klestinti tapo tik įsiliejusi į SSSR sudėtį, o tikroji mūsų abėcėlė yra ne lotyniška, bet rusų kirilica, todėl turime kalbėti ne rumuniškai, bet rusiškai – „tautų draugystės“ šneka“, – pasakojo V. Butnaru.



Apšauktas nacionalistu

Maskvos „draugystę“ Kišiniovas pajuto labai greitai, kai 1992 m. Kremlius sukurstė rusakalbį Padniestrės regioną atsiskirti nuo Moldovos.



Mokslų akademijoje ką tik pradėjęs dirbti V. Butnaru tada nuėjo į karinį komisariatą norėdamas stoti į steigiamą armiją ir vykti kovoti į Padniestrę. Tačiau komisariate išgirdo, kad tokie kaip jis reikalingi kitame – mokslo – fronte, ir nepriėmė.

V. Butnaru netrukus išvyko studijuoti į užsienį, o grįžęs patyrė šoką, kai paaiškėjo, jog jo nebenori įdarbinti Mokslų akademijoje.

„Tu Moldavijoje darbo pagal savo profesiją nebegausi – mes tuo pasirūpinsime“, – taip jaunam mokslininkui esą pareiškė tuometinio prezidento, komunistų partijos lyderio Vladimiro Voronino pavaldinys.

V. Butnaru spėja, jog komunistus pykdė ne tik jo rašiniai, bet ir siūlymas Moldovai tapti monarchine valstybe ir jungtis su Rumunija.

„Kadangi visi Moldovos lyderiai buvo mažiau ar daugiau ištikimi Maskvai, ėmiau propaguoti idėją, kad valdžią reikėtų perduoti prieškarinės Rumunijos karališkos šeimos atstovui“, – gyrėsi profesorius.

Karštakošis V. Butnaru tada išgirdęs grasinimą nesusilaikė ir pareiškęs „Nesitikėkite, kad aš vykdysiu komunistų užgaidas falsifikuoti istoriją“ trenkė durimis. Pavymui išgirdo pakartotiną perspėjimą, kad istoriko darbo Moldovoje gauti nesitikėtų.

„Jeigu Vokietijos V. Gėtės instituto filialas Kišiniove nebūtų įdarbinęs, būtų tekę vykti triūsti į užsienį ir dirbti statybininku, kad išmaitinčiau šeimą“, – sakė V. Butnaru.

Tačiau tuo profesoriaus bėdos nesibaigė. Viešai apšauktas kaip nacionalistas radikalas jis keletą kartų buvo nežinomų asmenų užpultas ir sumuštas. Po ligoninėje praleisto mėnesio istorikas nusprendė keltis į gimtąjį Sorokų miestą ir įsidarbino kraštotyros muziejuje.



Siekia suremontuoti pilį

Dabar profesorius kartu su kolegomis iš Rumunijos ruošia projektą ES finansavimui gauti ir užbaigti Sorokų pilies remontą, kad čia būtų galima įrengti lankytojams ekspoziciją.

„Problema ta, kad Rusija, užkariavusi ir du šimtus metų valdžiusi Moldovą, į savo archyvus išsivežė visus archeologinius radinius“, – apgailestavo V. Butnaru. Jam pikta, jog Kultūros ministerija bei visos vyriausybės atsiribojo nuo pilies ir ja rūpintis nurodė Sorokų miesteliui, kurio biudžete tokių pinigų nėra.

„Maskva tyčiojosi iš mūsų istorijos. Nepriklausomybės simboliu laikomos Sorokų pilies rūsiuose po Antrojo pasaulinio karo laikė ir tardė suimtus patriotus“, – piktinosi profesorius. Jis vylėsi, kad ateityje Sorokų pilyje bus įkurta ekspozicija, kurioje atsiras skyrius ir apie Moldovos karalystės bei LDK bendradarbiavimą. Moldova su LDK tarpusavyje nekariavo, bet vystė prekybą, o moldavai kariai dar ir talkino LDK kovose su kryžiuočiais bei totoriais.



Istorikas priminė, jog po Aleksandro Gerojo mirties į Moldovą ėmė kėsintis Osmanų imperija, Vengrija ir Abiejų Tautų Respublika. Tačiau 1457 m. valdovu tapęs Stefanas III Didysis laimėjo 34 iš 36 mūšių ir rekordiškai išplėtė karalystės valdas. Po jo mirties kito tokio didžiūno neatsirado ir Moldova trims šimtams metų tapo pavaldi Osmanų imperijai. Vėliau dalį Moldovos dviem šimtams metų užvaldė carinė Rusija, o kita pusė kartu su Valakija ir Transilvanija apsijungė į Rumunijos karalystę.

Moldovos sostine viduramžiuose buvo dabartiniai Rumunijos miestai Sučava ir Jašiai, o Sorokų pilis atliko svarbų gynybinį vaidmenį. Pastatyta ant aukšto Dnepro upės šlaito ji leido iš toli matyti artėjantį priešą, todėl gerai įvirtintą pilį, saugomą sraunios upės, nedaug kas ryžosi pulti.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Moldovos



(Bus daugiau)





Galerija: Sorokų pilis




Publikuota: 2022-06-20 17:27:00

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vieni nori alyvų, kiti – vejos ir atverto vaizdo
* Muziejininkės darbas – išsipildžiusi vaikystės svajonė
* Interjero dizainerė: „Svarbiausia – erdvių suplanavimas, o ne sienų spalva“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kuris vasaros mėnuo atostogauti Jums geriausias?
Birželis.
Liepa.
Rugpjūtis.
Nematau skirtumo.
Vasarą neatostogauju.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai