|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-06-27 17:03
|
|
|
Pamatę kokliais dekoruotą Laimutės Murinienės židinį daugelis svečių netiki, jog jis netikras.
Autorės nuotr.
Simona SIMANAVIČIENĖ
Laimutę Murinienę iš Žaliosios kaimo drąsiai galima vadinti auksaranke. Moteris ne tik mezga ypatingo grožio lėles, muzikuoja, bet ir ne vienus metus kuria jaukų savo namų interjerą. O tai daro gan neįprastai – restauruodama senovinius baldus.
Domisi senoviškais daiktais
Įsirenginėdami namus vieni siekia sukurti prabangą, kiti trokšta klasikos ar dalykiškumo, o treti – aplinkos, kurioje galėtų atsipalaiduoti. L. Murinienė namuose derina klasiką su patogumu, todėl iš medine apdaila išpuoštų namų sklinda šiluma ir jaukumas.
Laimutės namuose gausu senovinių baldų: svetainėje – komoda, indauja ir pianinas, mediniai laiptai bei vintažinės kėdės. Kituose kambariuose dominuoja pačios atnaujintos medinės grindys, senoviniai šviestuvai, toršerai ar veidrodžiai su metaliniais apkaustais, taip pat galima pamatyti vintažinių lagaminų bei gėlėmis ar senoviškais raštais puoštų tapetų.
Aprodydama išpuoselėtus kambarius moteris pasakojo, kad stengėsi visur išlaikyti vienodą stilių, tačiau nenorėjo namų apkrauti puošniais klasikiniais baldais – jie slegia. „Greičiau pas mane kaimiška klasika nei prabanga. Žinoma, mėgstu pažiūrėti į puošnias kėdes ar kitus prabangius baldus, tačiau savo namuose jų nenorėčiau“, – kalbėjo moteris. Baldų Laimutė dažniausiai ieško sendaikčių turguose ar gauna iš artimųjų bei draugų, kurie žinodami apie moters aistrą senoviniams daiktams mielai juos dovanoja.
Norint baldus prikelti naujam gyvenimui tenka nemenkai paplušėti. Juk ant kėdžių ar spintų, ne vienus metus tarnavusių kažkam kitam, būna įbrėžimų, lakas išblukęs, o kai kurias detales reikia pakeisti. „Daliai baldų sumeistravau kojas – man taip gražiau. Be to, mano pagalbininkas dulkių siurblys-robotas lengviau privažiuoja išvalyti visus tarpelius“, – kalbėjo pašnekovė.
Atkeliavus norimam daiktui L. Murinienė kimba į darbus: išardo, nušveičia, nulakuoja. Šiems darbams Laimutė naudoja įvairius medienos šlifuoklius, kartais net diskinius pjūklus. Atnaujindama baldus moteris stengiasi išlaikyti medienos struktūrą, raštą. „Kai nori turėti kažką išskirtinio, tenka mokytis pačiai. Anksčiau dar tėtis truputį padėdavo, bet dabar viską darau pati“, – pasakojo moteris.
Žinių, kaip paruošti medieną bei ją apdirbti, pašnekovė semiasi iš interneto, taip pat konsultuojasi su specialistais, tačiau, kaip pati sako, dažniausiai suvokimas ateina dirbant.
„Vilkaviškio „Senukų“ prekybos centre jau mane pažįsta, ten gaunu daug patarimų. Jei ilgesnį laiką neapsilankau, pardavėjai juokauja, kad senokai mane matė, klausia, ką vėl restauruosiu“, – kalbėjo L. Murinienė.
Sumeistravo pati
L. Murinienė pasakojo, kad senovinius daiktus mėgo nuo mokyklinių laikų, todėl močiutės ąsotėliai jai būdavo patys mieliausi. Tuo metu manė, kad tai tik vaikystės susižavėjimas ir su laiku praeis. Net kai su šeima įsigijo dabartinius namus, vylėsi juos įsirengti šiuolaikiškai. Vis dėlto modernus stilius Laimutei neprilipo. Tie baldai, kuriuos jau buvo įsigiję, ilgainiui iš namų iškeliavo, ir šeimininkė nutarė grįžti prie to, kas arčiau širdies.
Senovinių baldų paieškos ne visada baigdavosi sėkmingai, todėl L. Murinienė rado kitą būdą, kaip papildyti namų interjerą – norimą daiktą tiesiog susimeistraudavo pati. Taip Laimutės namuose atsirado televizoriaus stalelis su stalčiais, didelė knygų lentyna ir net du dekoratyviniai židiniai.
Knygų lentynai moteris specialiai ieškojo vieno pjovimo lentų, nes norėjo grubaus rašto medienos. Pasirodė, kad įsigyti neapdirbtų lentų ne taip paprasta, visgi jų pavyko šiaip taip gauti. Pirmo pjovimo lentas Laimutė panaudojo ir lentynėlės aplink židinį bei televizoriaus stalelio gamybai.
Auksarankės sukonstruoti židiniai išdailinti imitaciniais kokliais, mediena, o vienas jų pritaisytas prie kamino, todėl tik akylesni gali suprasti, kad židinys netikras. Kad būtų jaukiau, įtaisytos švieselės, todėl prisėdus šalia galima pasimėgauti imitacinės ugnies rusenimu.
Savanoriauja draugijoje
Baldų restauravimas ir gamyba – ne vienintelis Laimutės pomėgis. Dar pradinėse klasėse išmokusi megzti L. Murinienė šią veiklą puoselėja lig šiol. Anksčiau moteris mezgė drabužius, o dabar pasinėrė į naują veiklą – lėles.
Kiekvienai lėlei-gyvūnėliui Laimutė skiria ypatingą dėmesį. Mezginiai padabinti dailiomis kepurėlėmis, suknelėmis, batukais, smulkiausiomis apdailos detalėmis. Lėlės skirtos ne tik mergaitėms, bet ir berniukams, mat peliukai bei pandos aprengti vyriškais kombinezonais. Megztų žvėrelių rūbeliai iki smulkmenų suderinti, puošiami sagutėmis, pritaikomi aksesuarai, rankinės. Pati auksarankė juokavo, kad jos gyvūnėliai nuogi nevaikšto – po viršutiniais drabužiais yra ir apatiniai rūbeliai.
Ne mažiau negu mezgimą moteris sako mėgstanti muziką. Tiesa, jos anksčiau profesionaliai nesimokė, tačiau groti kokiu nors instrumentu norėjo visada.
„Kai buvau maža, labai norėjau groti akordeonu, todėl iškeičiau savo žaislus į mažą žalią akordeoną. Juo išmokau groti viena ranka, be bosų“, – prisiminė pašnekovė. Vėliau, jau įsikūrusi savuose namuose, L. Murinienė gavo seną pianiną. Jį, kaip ir daugelį baldų, restauravo pati, bet kol nemokėjo groti, instrumentas atliko labiau kambario puošmenos vaidmenį.
Svajonę išmokti groti Laimutei pavyko įgyvendinti prieš keletą metų, kai pradėjo lankyti Vilkaviškio muzikos mokyklos suaugusiųjų grupės fortepijono pamokas pas mokytoją Žanetą Alkevičienę. Dabar moteris lanko šokių pamokas, vedamas Renatos Guščiuvienės. „Nors nedrįsau nei groti, nei šokti, žinojau, kad turiu tam pasiryžti. Visa tai mane ištraukė iš sąstingio“, – apie norą tobulėti kalbėjo pašnekovė.
Užsiėmimų Laimutė turi tikrai nemažai, tad dar viena nauja veikla pareikalavo ne ką menkesnio ryžto. Moteris du kartus per savaitę savanoriauja Vilkaviškio aklųjų ir silpnaregių sąjungoje ir sako, kad bendraudama su neįgaliais žmonėmis gaunanti labai daug moralinės grąžos. Be to, ji dainuoja draugijos vokaliniame ansamblyje „Žara“ ir nė vienos veiklos negalėtų atsisakyti, nes visos labai brangios.
Norėtų išmokti jodinėti
Laimutės namuose karaliauja net septyni gyvūnai: trys šuniukai, dvi skardžiabalsės papūgėlės ir du Meino meškėnų veislės katinai. Beje, pastarieji auksaplaukiai – neeilinių sugebėjimų. Pabarbenus į skanėstų dėžutę Meinas ir Frėja iškart prisistatė ir paprašyti surengė tikrą pasirodymą: sukosi ratu, gulė, sėdo, kėlė letenėles sveikindamiesi, atliko kitas komandas. Anot šeimininkės, Meino meškėnų veislė garsėja nuolankumu ir labiau šunišku charakteriu, tačiau šie katinėliai dresūriniais sugebėjimais pranoko lūkesčius.
Nors veiklų Laimutė turi tikrai daug, tiki, kad šios – ne paskutinės. Ateities planuose – jodinėjimo žirgais pamokos. Vieną dieną ji tikrai tai padarys, tik reikia pasiekti, kad drąsa nugalėtų vis dar kaustančią baimę.
Laimutę Murinienę iš Žaliosios kaimo drąsiai galima vadinti auksaranke. Moteris ne tik mezga ypatingo grožio lėles, muzikuoja, bet ir ne vienus metus kuria jaukų savo namų interjerą. O tai daro gan neįprastai – restauruodama senovinius baldus. |
Įsirenginėdami namus vieni siekia sukurti prabangą, kiti trokšta klasikos ar dalykiškumo, o treti – aplinkos, kurioje galėtų atsipalaiduoti. L. Murinienė namuose derina klasiką su patogumu, todėl iš medine apdaila išpuoštų namų sklinda šiluma ir jaukumas.
Laimutės namuose gausu senovinių baldų: svetainėje – komoda, indauja ir pianinas, mediniai laiptai bei vintažinės kėdės. Kituose kambariuose dominuoja pačios atnaujintos medinės grindys, senoviniai šviestuvai, toršerai ar veidrodžiai su metaliniais apkaustais, taip pat galima pamatyti vintažinių lagaminų bei gėlėmis ar senoviškais raštais puoštų tapetų.
Aprodydama išpuoselėtus kambarius moteris pasakojo, kad stengėsi visur išlaikyti vienodą stilių, tačiau nenorėjo namų apkrauti puošniais klasikiniais baldais – jie slegia. „Greičiau pas mane kaimiška klasika nei prabanga. Žinoma, mėgstu pažiūrėti į puošnias kėdes ar kitus prabangius baldus, tačiau savo namuose jų nenorėčiau“, – kalbėjo moteris. Baldų Laimutė dažniausiai ieško sendaikčių turguose ar gauna iš artimųjų bei draugų, kurie žinodami apie moters aistrą senoviniams daiktams mielai juos dovanoja.
Norint baldus prikelti naujam gyvenimui tenka nemenkai paplušėti. Juk ant kėdžių ar spintų, ne vienus metus tarnavusių kažkam kitam, būna įbrėžimų, lakas išblukęs, o kai kurias detales reikia pakeisti. „Daliai baldų sumeistravau kojas – man taip gražiau. Be to, mano pagalbininkas dulkių siurblys-robotas lengviau privažiuoja išvalyti visus tarpelius“, – kalbėjo pašnekovė.
Atkeliavus norimam daiktui L. Murinienė kimba į darbus: išardo, nušveičia, nulakuoja. Šiems darbams Laimutė naudoja įvairius medienos šlifuoklius, kartais net diskinius pjūklus. Atnaujindama baldus moteris stengiasi išlaikyti medienos struktūrą, raštą. „Kai nori turėti kažką išskirtinio, tenka mokytis pačiai. Anksčiau dar tėtis truputį padėdavo, bet dabar viską darau pati“, – pasakojo moteris.
Žinių, kaip paruošti medieną bei ją apdirbti, pašnekovė semiasi iš interneto, taip pat konsultuojasi su specialistais, tačiau, kaip pati sako, dažniausiai suvokimas ateina dirbant.
„Vilkaviškio „Senukų“ prekybos centre jau mane pažįsta, ten gaunu daug patarimų. Jei ilgesnį laiką neapsilankau, pardavėjai juokauja, kad senokai mane matė, klausia, ką vėl restauruosiu“, – kalbėjo L. Murinienė.
L. Murinienė pasakojo, kad senovinius daiktus mėgo nuo mokyklinių laikų, todėl močiutės ąsotėliai jai būdavo patys mieliausi. Tuo metu manė, kad tai tik vaikystės susižavėjimas ir su laiku praeis. Net kai su šeima įsigijo dabartinius namus, vylėsi juos įsirengti šiuolaikiškai. Vis dėlto modernus stilius Laimutei neprilipo. Tie baldai, kuriuos jau buvo įsigiję, ilgainiui iš namų iškeliavo, ir šeimininkė nutarė grįžti prie to, kas arčiau širdies.
Senovinių baldų paieškos ne visada baigdavosi sėkmingai, todėl L. Murinienė rado kitą būdą, kaip papildyti namų interjerą – norimą daiktą tiesiog susimeistraudavo pati. Taip Laimutės namuose atsirado televizoriaus stalelis su stalčiais, didelė knygų lentyna ir net du dekoratyviniai židiniai.
Knygų lentynai moteris specialiai ieškojo vieno pjovimo lentų, nes norėjo grubaus rašto medienos. Pasirodė, kad įsigyti neapdirbtų lentų ne taip paprasta, visgi jų pavyko šiaip taip gauti. Pirmo pjovimo lentas Laimutė panaudojo ir lentynėlės aplink židinį bei televizoriaus stalelio gamybai.
Auksarankės sukonstruoti židiniai išdailinti imitaciniais kokliais, mediena, o vienas jų pritaisytas prie kamino, todėl tik akylesni gali suprasti, kad židinys netikras. Kad būtų jaukiau, įtaisytos švieselės, todėl prisėdus šalia galima pasimėgauti imitacinės ugnies rusenimu.
Baldų restauravimas ir gamyba – ne vienintelis Laimutės pomėgis. Dar pradinėse klasėse išmokusi megzti L. Murinienė šią veiklą puoselėja lig šiol. Anksčiau moteris mezgė drabužius, o dabar pasinėrė į naują veiklą – lėles.
Kiekvienai lėlei-gyvūnėliui Laimutė skiria ypatingą dėmesį. Mezginiai padabinti dailiomis kepurėlėmis, suknelėmis, batukais, smulkiausiomis apdailos detalėmis. Lėlės skirtos ne tik mergaitėms, bet ir berniukams, mat peliukai bei pandos aprengti vyriškais kombinezonais. Megztų žvėrelių rūbeliai iki smulkmenų suderinti, puošiami sagutėmis, pritaikomi aksesuarai, rankinės. Pati auksarankė juokavo, kad jos gyvūnėliai nuogi nevaikšto – po viršutiniais drabužiais yra ir apatiniai rūbeliai.
Ne mažiau negu mezgimą moteris sako mėgstanti muziką. Tiesa, jos anksčiau profesionaliai nesimokė, tačiau groti kokiu nors instrumentu norėjo visada.
„Kai buvau maža, labai norėjau groti akordeonu, todėl iškeičiau savo žaislus į mažą žalią akordeoną. Juo išmokau groti viena ranka, be bosų“, – prisiminė pašnekovė. Vėliau, jau įsikūrusi savuose namuose, L. Murinienė gavo seną pianiną. Jį, kaip ir daugelį baldų, restauravo pati, bet kol nemokėjo groti, instrumentas atliko labiau kambario puošmenos vaidmenį.
Svajonę išmokti groti Laimutei pavyko įgyvendinti prieš keletą metų, kai pradėjo lankyti Vilkaviškio muzikos mokyklos suaugusiųjų grupės fortepijono pamokas pas mokytoją Žanetą Alkevičienę. Dabar moteris lanko šokių pamokas, vedamas Renatos Guščiuvienės. „Nors nedrįsau nei groti, nei šokti, žinojau, kad turiu tam pasiryžti. Visa tai mane ištraukė iš sąstingio“, – apie norą tobulėti kalbėjo pašnekovė.
Užsiėmimų Laimutė turi tikrai nemažai, tad dar viena nauja veikla pareikalavo ne ką menkesnio ryžto. Moteris du kartus per savaitę savanoriauja Vilkaviškio aklųjų ir silpnaregių sąjungoje ir sako, kad bendraudama su neįgaliais žmonėmis gaunanti labai daug moralinės grąžos. Be to, ji dainuoja draugijos vokaliniame ansamblyje „Žara“ ir nė vienos veiklos negalėtų atsisakyti, nes visos labai brangios.
Laimutės namuose karaliauja net septyni gyvūnai: trys šuniukai, dvi skardžiabalsės papūgėlės ir du Meino meškėnų veislės katinai. Beje, pastarieji auksaplaukiai – neeilinių sugebėjimų. Pabarbenus į skanėstų dėžutę Meinas ir Frėja iškart prisistatė ir paprašyti surengė tikrą pasirodymą: sukosi ratu, gulė, sėdo, kėlė letenėles sveikindamiesi, atliko kitas komandas. Anot šeimininkės, Meino meškėnų veislė garsėja nuolankumu ir labiau šunišku charakteriu, tačiau šie katinėliai dresūriniais sugebėjimais pranoko lūkesčius.
Nors veiklų Laimutė turi tikrai daug, tiki, kad šios – ne paskutinės. Ateities planuose – jodinėjimo žirgais pamokos. Vieną dieną ji tikrai tai padarys, tik reikia pasiekti, kad drąsa nugalėtų vis dar kaustančią baimę.
Galerija: pomėgiai
Publikuota: 2022-06-27 17:03:17
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|