Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-06-27 17:18

---

Gautą maisto paketą nešančios pensininkės Aleksandra ir Nadežda teigė neturinčios, kur pabėgti, tad gyvena viltimi, kad Ukraina greitai laimės.

Autoriaus nuotr.

(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–48)

Apžiūrėjęs ir aprašęs sudėtingą situaciją Moldovos Padniestrės regione vėl grįžau į karo kamuojamą Ukrainą. Odesa pasitiko vasaros atostogų nuotaika – Ukrainos kurortų sostinėje karo griausmų beveik nesijaučia.



Jaudinasi dėl bankroto

Pavojaus sirenų aidėjimas Odesoje bent keletą kartų per dieną pusvalandžiui užgožia visus kitus gatvės garsus ir gali pasirodyti labai gąsdinantis. Tačiau sirenos čia automatiškai įsijungia net tada, kai iš Rusijos laivų paleistos raketos skrenda į kitus Ukrainos regionus.

Priešlėktuvinės apsaugos tarnyba gauna vis naujesnės ir modernesnės vakarietiškos įrangos ir veikia vis geriau. Kadangi yra numušamos beveik visos raketos, skrendančios į miestą, odesiečiai jaučiasi vis saugesni ir į sirenas nebekreipia dėmesio.

Mieste jau atsidarė beveik visos parduotuvės, restoranai, tačiau prekeiviai bei viešbučių savininkai dejuoja dėl gresiančio bankroto, nes į Odesą neatvyksta poilsiautojų. Žmones, kurie investavo į turizmo verslą, tikrai galima užjausti dėl ištikusios krizės. Tačiau jų nerimas yra niekis palyginus su tuo, ką išgyvena už 100 km esančio Mikolajevo gyventojai. Šis miestas jau nuo pat karo pradžios atsidūrė mūšių lauke, ir žmonėms čia rūpi ne turizmas, bet kaip per kasdienius bombardavimus išlikti gyviems.

Nykus ištuštėjęs miestas

Dėl susprogdintų bėgių traukinių eismas į Mikolajevą yra nutrūkęs. Į šį pusmilijoninį miestą, devintą pagal gyventojų dydį, dabar galima nuvykti tik privačiais mikroautobusais. Jų per dieną iš Odesos vyksta vos penki, nes norinčiųjų ten keliauti yra mažai. Užtat gerokai daugiau yra pageidaujančiųjų iš Mikolajevo išvykti. Nemokami autobusai žmones kasdien gabena į Odesą, o iš čia dauguma jų keliauja toliau – į Vakarų Ukrainą arba į užsienį.

Mikolajevą jau paliko daugiau kaip pusė gyventojų. Gatvėse nedaug praeivių, o pastarieji – beveik vien pensininkai ar kariškiai. Labai mažai mamų su mažyliais, nes šios pirmumo teise buvo skubiai išgabentos. Jaunimo nedaug, ir tai beveik išimtinai vyrai, nes jiems draudžiama išvykti iš šalies, be rimtos priežasties nevalia palikti registracijos vietos, kad prireikus bet kada būtų galima pašaukti į kariuomenę.

Ištuštėjusiame mieste didesnes žmonių grupes galima pamatyti tik prie Raudonojo Kryžiaus organizacijos labdaros skyrių. Čia pagal sąrašus dalijami maisto daviniai, rūbai, žmonės rikiuojasi eilėse prie nemokamų pietų.

Beveik visos parduotuvės ir kavinės miesto centre uždarytos, o veikiančių langai bei durys apkalti apsauginėmis medžio plokštėmis.

Gatvėse tyko pavojus

Vykdamas dienai į Mikolajevą nemaniau, kad trumpas pasisvečiavimas pafrontės mieste atgaivins baimę, kurią patyriau per karo pradžioje išgyventus bombardavimus Charkive. Apsirikau. Karas yra karas. Šalia pasigirdę sprogimų aidai bei baiminga miesto dvasia persidavė ir man. Juolab, kad centrinėje gatvėje eilėje prie maisto paketų stovėję žmonės nudundėjus dviem galingiems sprogimams išsigandę išsilakstė kas kur.

Vėliau paaiškėjo, jog bomba sugriovė priemiestyje esantį namą ir sužeidė penkis žmones. Iš viso per tą parą nuo sprogimų Mikolajevo rajone buvo sužeista 19 žmonių, tačiau, laimei, niekas nežuvo.

Ukrainos prezidentas Mikolajevui suteikė miesto didvyrio vardą, nes jis karo pradžioje sugebėjo ne tik išvyti įsiveržusius okupantus, bet ir stebuklingai sustabdė keleriopai gausesnių priešo pajėgų puolimą. Kremlius labai norėjo užimti Mikolajevą, nes tai būtų leidę pereiti prie Odesos šturmo ir palikti Ukrainą be priėjimo prie Juodosios jūros.

Okupantai susprogdino gėlo vandens vamzdyną, žmonės kelias savaites vandenį sėmė iš griovių ir pelkių.

Prašnekintos 69 ir 72 metų pensininkės Aleksandra bei Nadežda neslėpė, jog neturi giminaičių, pas kuriuos galėtų išvykti. Moterys nešėsi gautus maisto paketus ir neslėpė pykčio, jog Maskva savo agresiją teisina kova su fašistais.

„Nei mes esame fašistai, nei mūsų mieste jų buvo. Visi čia kalbėjome rusiškai ir netikėjome, kad galime būti taip žvėriškai užpulti“, – sakė Aleksandra, buvusi fizikos mokytoja. Jai antrino ir Nadežda, buvusi vaikų gydytoja: „Neturime jėgų vykti kitur ir nenorime palikti savo namų. Tikime Ukrainos pergale ir greita karo baigtimi.“



Tiki, jog mirtis aplenks

Prie humanitarinės pagalbos centro sėdinti 26 metų Svetlana prasitarė apie kasdien lydinčią baimę. Į Mikolajevą su šešių metų sūnumi Andriuša ji atsikraustė po to, kai Blagadatny kaimą, kuriame gyveno, ėmė intensyviai bombarduoti okupantų artilerija.

„Mūsiškiai gynėjai buvo įsitvirtinę už kaimo, tačiau maskoliai kažkodėl bombardavo ne tik juos, bet ir mūsų kaimą. Kai žuvo kelios kaimynų šeimos, visi, kas tik galėjome, puolėme bėgti, palikę ir gyvulius, ir techniką, ir namus... Iš kaimo nieko neliko“, – teigė Svetlana.

Mikolajeve ji apsistojo tuščiame giminaičių bute, nes šie pabėgo į Moldovą. Mergina niekur toliau vykti nenorėjo, sakė, jog prie bombardavimų jau priprato. Svetlanai tą dieną teko 6 valandas išstovėti eilėje prie maisto davinio, bet moteris nesipiktino tokia pafrontės kasdienybe. Kaip ir daugelis Mikolajevo žmonių, ji sakė susitaikiusi su sunkumais ir gyvena viltimi, kad mirtis aplenks.

Užtat taip rizikuoti neketino Nina, su kuria įsikalbėjau grįždamas atgal į Odesą. Ši moteris į Mikolajevą buvo nuvykusi tik trim dienoms aplankyti kariškį vyrą bei aptvarkyti paliktą butą. „Per didelė rizika čia gyventi, todėl miesto meras ragina visus, kas tik gali, išvažiuoti. Mano vyras nenori, kad aš net trumpam atvykčiau, bet ilgiuosi tiek jo, tiek namų, tad kas dvi savaites aplankau, nors miegu čia labai neramiai“, – prisipažino informatike dirbanti jauna moteris.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos



(Bus daugiau)

Galerija: Mikolajevas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---