|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-07-04 17:11
|
|
|
Miesto gatvėse pilna prieštankinių įtvirtinimų.
Autoriaus nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–50)
Pripratusįjį prie nedidelių Lietuvos atstumų Ukrainos dydis pritrenkia. Jei ši šalis bus priimta į Europos Sąjungą, pagal teritoriją ji taps antra valstybe po Prancūzijos.
Pirmas įspūdis
Ukrainos plotas siekia 603 tūkst., Prancūzijos – 675 tūkst. kv. km. Ukraina yra devynis kartus didesnė už Lietuvą. Mums visą šalį pervažiuoti traukiniu nuo Vilniaus iki Klaipėdos (300 km) užtrunka keturias valandas, Ukrainą – nuo Užgorodo iki Charkivo (1 300 km) – dvidešimt penkias valandas, bet dabar, per karą, kelionė gali užtrukti ir dvi paras.
Man pasisekė. Traukinys iš Odesos į Dniprą, esantį už 550 km, nuvyko laiku – per dvylika valandų. Miestas yra įsikūręs arčiau šalies centro, tarp dviejų upių – Dniepro ir į jį įtekančios mažesnės Samaros.
Pasivaikščiojimas po Dniprą netapo ramiu poilsiu. Netrukus nugriaudėjo du garsūs sprogimai, ir kitoje upės pusėje į dangų pakilo didelio grybo formos dūmų debesis. Dauguma tą šeštadienio vakarą krantine vaikščiojusių žmonių neramiai sukluso, kiti – sparčiu žingsniu išsiskirstė.
Pamatęs netolimą tiltą saugančius kariškius nubėgau paklausti, kas atsitiko, ar reikia ieškotis požeminės slėptuvės. Kariai paaiškino, jog oro pavojaus pranešimas netrukus po bombų sprogimų buvo atšauktas, tad slėptis nėra būtina. Be to, jie pasakė, kad bombos sprogo Naujosios Maskvos (Novomaskovskos) mikrorajone, kurį prieš 200 metų kaip atskirą gyvenvietę įkūrė pats Kremlius. Kitą dieną paaiškėjo, jog bombos pataikė į pramoninius objektus, o skeveldros sužeidė vienuolika žmonių.
Rizikingos kelionės teko atsisakyti
Šiaip Dnipras nėra dažnai apšaudomas ir nėra labai apgriautas, tačiau į arčiau fronto esančias regiono gyvenvietes bombos atskrenda beveik kasdien.
Oro pavojaus pranešimai Dnipre visgi skamba po kelis kartus per dieną, mat miestas atlieka svarbų vaidmenį vykstančiame kare. Norėdami iš užimtų teritorijų Donecke, Luhanske ir Chersone judėti link Kyjivo maskoliai pirmiausiai turėtų įveikti pakelyje esantį Dniprą. Be to, Dnipre bazuojasi į frontą važiuojantys Ukrainos kariai, per šį miestą iš Donbaso ir į jį vyksta civiliai. Kad Dnipras yra frontą aptarnaujantis miestas, galima lengvai įsitikinti mašinų stovėjimo aikštelėje prie traukinių stoties.
Privatūs vežėjai čia siūlo maršrutiniu mikroautobusu žmones nuvežti į mūšių apimtus miestus – Slovjanską, Kramatorską, Pokrovską, Bachmutą. Pasidomiu, kiek trunka ir kiek kainuoja kelionė į Kramatorską, klausiu, ar tai saugu.
Vadimu prisistatęs vairuotojas atsakė, kad nuvykti į Kramatorską užtrunka keturias ar penkias valandas, nes dėl daugybės blokpostų tenka nuvažiuoti ne 200, o 250 kilometrų. Kelionė kainuoja 400 grivinų (11 eurų), o šiuo metu ten gana saugu. „Į Bachmutą ir Slovjanską laikinai nevežame – per daug pavojinga, bet Kramatorske rasite, kas ryšis nugabenti toliau“, – paaiškino Vadimas. Su vairuotoju sutariau, kad sekmadienio rytą jis mane nuveš į Kramatorską.
Tačiau kitą rytą paskambinau Vadimui ir pasakiau, kad į Kramatorską nevažiuosiu. Mat hostelyje sutikau prieš savaitę iš šio miesto pabėgusį 28 metų statybininką, poetą Jevgenijų Daviskibą, kuris atkalbėjo nuo išvykos.
Po to, kai 2014 m. Kremliaus padedami separatistai atplėšė pusę Donecko regiono su sostine Donecku, Ukrainos priklausomybėje likusios teritorijos sostine tapo Kramatorskas. Šiemet okupantai miestą ne kartą įnirtingai atakavo, dėl priartėjusio fronto iš jo pabėgo dauguma gyventojų.
„Okupantai kasdien artėja prie Kramatorsko, raketos vis dažnesni svečiai mieste, todėl gatvėse tuščia, miesto transportas nevažiuoja, kavinės uždarytos, o veikiančių maisto parduotuvių vos keletas“, – pasakojo Jevgenijus Daviskiba.
Dauguma mieste likusių gyventojų – pensininkai, kurie neturi nei jėgų keltis kitur, nei noro palikti užgyventą turtą. Kramatorske pasiliko ir vaikino tėvai.
Keitėsi miesto pavadinimai
Pačiam Jevgenijui išvykimas iš miesto tapo siaubingu išbandymu. Mat viename blokposte tikrinant pasus staiga pasirodė žemai skrendantis maskolių lėktuvas. Visi persigando, kad į blokpostą bus numesta bomba, bet lėktuvas nuskrido toliau, galimai atakai pasirinkęs kitą tikslą.
„Pasijutau tarsi antrą kartą gimęs, daugiau nenoriu patirti tokio sukrėtimo ir kitiems nepatariu vykti į Kramatorską. Tai prilygsta vaikščiojimui lynu virš bedugnės“, – sakė vaikinas.
Pasikalbėjau ir su Dnipro gatvėse budinčiais kariškiais, jie taip pat vieningai patarė apsiriboti Dnipru. Juolab kad šis ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas, turintis vieną milijoną gyventojų, ilgą laiką buvo uždaras užsieniečiams. Sovietmečiu Dnipras buvo vadinamas kosminiu miestu, nes jame buvo sutelka užslaptinta karinės kosminės įrangos gamyba.
Beje, viduramžiais, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros, Dnipras irgi mums priklausė. Tačiau dėl stepėse siautėjančių kazokų šiose teritorijose lietuviai neįsitvirtino, nors kartu su Lenkijos Karalyste 1635 m. Dnipro prieigose buvo pastatę Kodakų pilį. Po trejų metų šią pilį kazokai užėmė ir čia įrengė savo gyvenvietę, kuri vėliau buvo pervadinta į Senuosius Kodakus.
Šimtmečiu anksčiau čia buvo įkurta kazokų gyvenvietė, pavadinimu Samara. Praėjus 50 metų po Kodakų pilies sugriovimo netoli buvo įkurta pirmoji tose žemėse carinės Rusijos tvirtovė – Bogorodickaja. Vėliau ši gyvenvietė buvo pervadinta į Naujosios Maskvos – toje vietoje esantis Dnipro mikrorajonas taip vadinasi ir dabar, praėjus 130 metų.
Po dabartinio karo Dnipro vadovai greičiausiai pakeis minėto mikrorajono pavadinimą. Galbūt pakeis ir nemažai gatvių bei aikščių pavadinimų, kurie tebėra susiję su carinės bei sovietinės Maskvos viešpatavimu.
Prieš 6 metus miesto vardas buvo pakeistas iš Dnepropetrovsko į Dniprą. Dnepropetrovsku 1926 m. miestą pavadino bolševikai, taip įamžinę garsaus komunisto Grigorijaus Petrovskio atminimą. Siekiant pagerbti carienę Jekateriną II iki tol miestas vadinosi Jekaterinoslavas. Šį miestą carienė planavo paversti trečia Rusijos sostine po Sankt Peterburgo ir Maskvos, tam buvo paruošti didingi planai ir skirtos didžiulės lėšos. Visgi prasidėjęs karas su Turkija planus sugriovė. Įdomu tai, kad pavydėdamas savo motinai šlovės po jos mirties caru tapęs Pavelas I pakeitė Jekaterinoslavo pavadinimą į Novorosyską, tačiau jam irgi netrukus mirus miestui buvo grąžintas ankstesnis pavadinimas.
Mokosi normaliai gyventi net karo sąlygomis
Jekaterinos II svajonė Dniprą iš kaimelio paversti didmiesčiu išsipildė vėliau, kai regione buvo atrasti anglies bei geležies rūdos klodai ir Dnipre imta gaminti techniką šioms žaliavoms išgauti. Be to, čia buvo įrengtas geležinkelio mazgas, sujungęs žaliavų centrus su jūros uostais ir kitais didmiesčiais.
Jeigu Maskva dabar užgrobs Dniprą, jo vardą greičiausiai vėl pakeis. Linkėkime, kad maskolių planai sužlugtų ir miestas nepatirtų tokios tragedijos kaip Mariupolis.
Nors Dnipre nėra viduramžius menančių namų, tokių kaip Vilniuje ar Kaune, tačiau jo centras gražiai sutvarkytas ir primena normalų europietišką miestą. Puikų įspūdį palieka ir gyventojai, kurie, nepaisydami karo, sugeba tęsti normalų gyvenimą: eina į darbą, vysto verslą, sportuoja, lanko kavines, rengia muzikos koncertus.
Tą daryti juk ragina patys Ukrainos vadovai, spėjantys, kad Rusijos agresija gali užsitęsti dešimtmečius. Todėl šalis esą privalo išmokti normaliai gyventi net ir karo sąlygomis – panašiai taip, kaip gyvena ir klesti Izraelis. Kalbinti Dnipro gyventojai tikėjo savo šalies pergale ir siuntė linkėjimus Ukrainai padedančiai Lietuvai.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Dnipro (Ukraina)
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–50) |
Pripratusįjį prie nedidelių Lietuvos atstumų Ukrainos dydis pritrenkia. Jei ši šalis bus priimta į Europos Sąjungą, pagal teritoriją ji taps antra valstybe po Prancūzijos.
Ukrainos plotas siekia 603 tūkst., Prancūzijos – 675 tūkst. kv. km. Ukraina yra devynis kartus didesnė už Lietuvą. Mums visą šalį pervažiuoti traukiniu nuo Vilniaus iki Klaipėdos (300 km) užtrunka keturias valandas, Ukrainą – nuo Užgorodo iki Charkivo (1 300 km) – dvidešimt penkias valandas, bet dabar, per karą, kelionė gali užtrukti ir dvi paras.
Man pasisekė. Traukinys iš Odesos į Dniprą, esantį už 550 km, nuvyko laiku – per dvylika valandų. Miestas yra įsikūręs arčiau šalies centro, tarp dviejų upių – Dniepro ir į jį įtekančios mažesnės Samaros.
Pasivaikščiojimas po Dniprą netapo ramiu poilsiu. Netrukus nugriaudėjo du garsūs sprogimai, ir kitoje upės pusėje į dangų pakilo didelio grybo formos dūmų debesis. Dauguma tą šeštadienio vakarą krantine vaikščiojusių žmonių neramiai sukluso, kiti – sparčiu žingsniu išsiskirstė.
Pamatęs netolimą tiltą saugančius kariškius nubėgau paklausti, kas atsitiko, ar reikia ieškotis požeminės slėptuvės. Kariai paaiškino, jog oro pavojaus pranešimas netrukus po bombų sprogimų buvo atšauktas, tad slėptis nėra būtina. Be to, jie pasakė, kad bombos sprogo Naujosios Maskvos (Novomaskovskos) mikrorajone, kurį prieš 200 metų kaip atskirą gyvenvietę įkūrė pats Kremlius. Kitą dieną paaiškėjo, jog bombos pataikė į pramoninius objektus, o skeveldros sužeidė vienuolika žmonių.
Šiaip Dnipras nėra dažnai apšaudomas ir nėra labai apgriautas, tačiau į arčiau fronto esančias regiono gyvenvietes bombos atskrenda beveik kasdien.
Oro pavojaus pranešimai Dnipre visgi skamba po kelis kartus per dieną, mat miestas atlieka svarbų vaidmenį vykstančiame kare. Norėdami iš užimtų teritorijų Donecke, Luhanske ir Chersone judėti link Kyjivo maskoliai pirmiausiai turėtų įveikti pakelyje esantį Dniprą. Be to, Dnipre bazuojasi į frontą važiuojantys Ukrainos kariai, per šį miestą iš Donbaso ir į jį vyksta civiliai. Kad Dnipras yra frontą aptarnaujantis miestas, galima lengvai įsitikinti mašinų stovėjimo aikštelėje prie traukinių stoties.
Privatūs vežėjai čia siūlo maršrutiniu mikroautobusu žmones nuvežti į mūšių apimtus miestus – Slovjanską, Kramatorską, Pokrovską, Bachmutą. Pasidomiu, kiek trunka ir kiek kainuoja kelionė į Kramatorską, klausiu, ar tai saugu.
Vadimu prisistatęs vairuotojas atsakė, kad nuvykti į Kramatorską užtrunka keturias ar penkias valandas, nes dėl daugybės blokpostų tenka nuvažiuoti ne 200, o 250 kilometrų. Kelionė kainuoja 400 grivinų (11 eurų), o šiuo metu ten gana saugu. „Į Bachmutą ir Slovjanską laikinai nevežame – per daug pavojinga, bet Kramatorske rasite, kas ryšis nugabenti toliau“, – paaiškino Vadimas. Su vairuotoju sutariau, kad sekmadienio rytą jis mane nuveš į Kramatorską.
Tačiau kitą rytą paskambinau Vadimui ir pasakiau, kad į Kramatorską nevažiuosiu. Mat hostelyje sutikau prieš savaitę iš šio miesto pabėgusį 28 metų statybininką, poetą Jevgenijų Daviskibą, kuris atkalbėjo nuo išvykos.
Po to, kai 2014 m. Kremliaus padedami separatistai atplėšė pusę Donecko regiono su sostine Donecku, Ukrainos priklausomybėje likusios teritorijos sostine tapo Kramatorskas. Šiemet okupantai miestą ne kartą įnirtingai atakavo, dėl priartėjusio fronto iš jo pabėgo dauguma gyventojų.
„Okupantai kasdien artėja prie Kramatorsko, raketos vis dažnesni svečiai mieste, todėl gatvėse tuščia, miesto transportas nevažiuoja, kavinės uždarytos, o veikiančių maisto parduotuvių vos keletas“, – pasakojo Jevgenijus Daviskiba.
Dauguma mieste likusių gyventojų – pensininkai, kurie neturi nei jėgų keltis kitur, nei noro palikti užgyventą turtą. Kramatorske pasiliko ir vaikino tėvai.
Pačiam Jevgenijui išvykimas iš miesto tapo siaubingu išbandymu. Mat viename blokposte tikrinant pasus staiga pasirodė žemai skrendantis maskolių lėktuvas. Visi persigando, kad į blokpostą bus numesta bomba, bet lėktuvas nuskrido toliau, galimai atakai pasirinkęs kitą tikslą.
„Pasijutau tarsi antrą kartą gimęs, daugiau nenoriu patirti tokio sukrėtimo ir kitiems nepatariu vykti į Kramatorską. Tai prilygsta vaikščiojimui lynu virš bedugnės“, – sakė vaikinas.
Pasikalbėjau ir su Dnipro gatvėse budinčiais kariškiais, jie taip pat vieningai patarė apsiriboti Dnipru. Juolab kad šis ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas, turintis vieną milijoną gyventojų, ilgą laiką buvo uždaras užsieniečiams. Sovietmečiu Dnipras buvo vadinamas kosminiu miestu, nes jame buvo sutelka užslaptinta karinės kosminės įrangos gamyba.
Beje, viduramžiais, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros, Dnipras irgi mums priklausė. Tačiau dėl stepėse siautėjančių kazokų šiose teritorijose lietuviai neįsitvirtino, nors kartu su Lenkijos Karalyste 1635 m. Dnipro prieigose buvo pastatę Kodakų pilį. Po trejų metų šią pilį kazokai užėmė ir čia įrengė savo gyvenvietę, kuri vėliau buvo pervadinta į Senuosius Kodakus.
Šimtmečiu anksčiau čia buvo įkurta kazokų gyvenvietė, pavadinimu Samara. Praėjus 50 metų po Kodakų pilies sugriovimo netoli buvo įkurta pirmoji tose žemėse carinės Rusijos tvirtovė – Bogorodickaja. Vėliau ši gyvenvietė buvo pervadinta į Naujosios Maskvos – toje vietoje esantis Dnipro mikrorajonas taip vadinasi ir dabar, praėjus 130 metų.
Po dabartinio karo Dnipro vadovai greičiausiai pakeis minėto mikrorajono pavadinimą. Galbūt pakeis ir nemažai gatvių bei aikščių pavadinimų, kurie tebėra susiję su carinės bei sovietinės Maskvos viešpatavimu.
Prieš 6 metus miesto vardas buvo pakeistas iš Dnepropetrovsko į Dniprą. Dnepropetrovsku 1926 m. miestą pavadino bolševikai, taip įamžinę garsaus komunisto Grigorijaus Petrovskio atminimą. Siekiant pagerbti carienę Jekateriną II iki tol miestas vadinosi Jekaterinoslavas. Šį miestą carienė planavo paversti trečia Rusijos sostine po Sankt Peterburgo ir Maskvos, tam buvo paruošti didingi planai ir skirtos didžiulės lėšos. Visgi prasidėjęs karas su Turkija planus sugriovė. Įdomu tai, kad pavydėdamas savo motinai šlovės po jos mirties caru tapęs Pavelas I pakeitė Jekaterinoslavo pavadinimą į Novorosyską, tačiau jam irgi netrukus mirus miestui buvo grąžintas ankstesnis pavadinimas.
Jekaterinos II svajonė Dniprą iš kaimelio paversti didmiesčiu išsipildė vėliau, kai regione buvo atrasti anglies bei geležies rūdos klodai ir Dnipre imta gaminti techniką šioms žaliavoms išgauti. Be to, čia buvo įrengtas geležinkelio mazgas, sujungęs žaliavų centrus su jūros uostais ir kitais didmiesčiais.
Jeigu Maskva dabar užgrobs Dniprą, jo vardą greičiausiai vėl pakeis. Linkėkime, kad maskolių planai sužlugtų ir miestas nepatirtų tokios tragedijos kaip Mariupolis.
Nors Dnipre nėra viduramžius menančių namų, tokių kaip Vilniuje ar Kaune, tačiau jo centras gražiai sutvarkytas ir primena normalų europietišką miestą. Puikų įspūdį palieka ir gyventojai, kurie, nepaisydami karo, sugeba tęsti normalų gyvenimą: eina į darbą, vysto verslą, sportuoja, lanko kavines, rengia muzikos koncertus.
Tą daryti juk ragina patys Ukrainos vadovai, spėjantys, kad Rusijos agresija gali užsitęsti dešimtmečius. Todėl šalis esą privalo išmokti normaliai gyventi net ir karo sąlygomis – panašiai taip, kaip gyvena ir klesti Izraelis. Kalbinti Dnipro gyventojai tikėjo savo šalies pergale ir siuntė linkėjimus Ukrainai padedančiai Lietuvai.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Dnipro (Ukraina)
(Bus daugiau)
Galerija: Dnipras
Publikuota: 2022-07-04 17:11:09
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Automobilių taršos tikrintojai pasiekė ir Vilkaviškį * Dronus perpratęs senjoras siužetais džiugina žmones
* „Korio“ grupės narių tikslas – sau ir kitiems padėti gyventi blaiviai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|