|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-07-07 17:07
|
|
|
Regimanto TAMOŠAIČIO nuotr.
Vasara – kelionių metas, kada norisi patirti kažką ypatingo ir įdomaus. Leidykla „Alma littera“ išleido atnaujintą ir papildytą knygos „101 įdomiausia Lietuvos vieta“ leidimą. Gausiai iliustruota, žemėlapiais ir QR kodais papildyta knyga gali tapti nuostabiu vasaros atostogų vadovu po Lietuvą. Siūlome interviu su knygos sudarytoju, istoriku, archeologu, Lietuvos šventviečių tyrinėtoju, ekskursijų vadovu Vykintu VAITKEVIČIUMI.
– Ar jūs irgi pastebite, kad grįžta susidomėjimas Lietuvos istorija, ypatingomis mūsų šalies vietomis? Žmonės tarsi nori jas dar kartą pamatyti, iš naujo suprasti, patirti.
– Svarstau, kada įvyko tas lūžis. Manyčiau, kad sprogimas buvo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės. Po jų kilo šviesus bruzdesys. Tai stipriai pakeitė visuomenės požiūrį į istoriją, galima sakyti, kad senieji užleido vietą naujųjų laikų karžygiams. Pirmiausia – partizanams. Visa tai sutapo su Lietuvos Respublikos šimtmečiu, atrastu Vasario 16-osios aktu. Populiariosios istorijos knygos, žurnalai prie to taip pat labai prisidėjo.
Pirmasis knygos „101 įdomiausia Lietuvos vieta“ leidimas pasirodė 2008 metais. Rengdami jį viską darėme labai preciziškai. Anuomet dar nebuvo atėjęs laikas laisvoms interpretacijoms ir džiazuojančiai istorijai. Praėjo dešimtmetis ir supratau, kad žmonės mieliau renkasi klausytis gyvo pasakojimo, kad jie nori istorijų.
– Jūs jau beveik ketverius metus vedate „Vykinto kelių“ ekskursijas. Ar žmonės jose sužino daugiau nei knygose?
– Žinoma! Kai pasakoji gyvai, daliniesi savo atradimais pamatęs verdantį šaltinį, Perkūno suskaldytą ąžuolą, apsamanojusį akmenį, interpretuoji ir improvizuoji. Žmonėms tai patinka.
Kai per pirmąjį karantiną paskambino iš leidyklos ir pasiūlė iš naujo leisti „101 įdomiausią vietą“, mano pirmoji reakcija buvo – ne! Atrodė, knygos laikas praėjo ir nebeprikelsi. Bet leidėjai buvo atkaklūs, taigi antrąjį karantiną praleidome prie knygos, norėdami įkvėpti jai naujos gyvybės. Ir žinote ką? Dabar ji man patinka kaip niekada iki šiol. Neabejoju, kad skaitytojai įvertins mūsų sumanymą įvesti QR kodus, kuriuose jie ras tikslią objekto nuorodą.
Mūsų idėja – kad ši knyga būtų lyg kelionė per Lietuvą, vedanti į kiekvieną savivaldybę.
– Labai įdomu, kaip išrinkote tą 101 įdomiausią Lietuvos vietą?
– Jau ne kartą esu panašią metodiką taikęs ir ji pasiteisina. Turiu parengęs specialų klausimyną vietoms, kurias, manau, verta aplankyti. Tuomet klausiu, ar pritaikyta toji vieta lankyti, ar nepritaikyta? Privažiuoti lengva ar sunku? Atlikti moksliniai tyrimai? Kokia tos vietos istorinė, mitologinė, archeologinė reikšmė?
Kai kurias vietas geriausia lankyti tam tikru laiku, apie tai irgi verta pagalvoti. Kartą su jaunimu per patį vidurnaktį buvau Aukštadvaryje, Velnio duobėje. Nusprendę nusileisti žemyn patekome į metano dujų miglą. Įspūdingas reginys, nepaprastas jausmas. Arba kaip įdomu pabūti prie Apuolės piliakalnio, kai čia rugpjūtį rengiama gyvosios archeologijos šventė ir žvanga senoviniai ginklai. Ant Šatrijos kalno trečiąjį liepos mėnesio savaitgalį vyksta ugnies šventė. Tokių nuorodų galima pririnkti daugybę.
– Kartais atrodo, kad archeologai kapstydamiesi žemėje atranda kažką svarbaus ir savo gyvenime. Kokiais radiniais didžiuojatės?
– Devynerius metus siaurinau paieškų lauką, kol nustačiau, kur po mirties buvo sudegintas mūsų didysis kunigaikštis Algirdas. Gaila, kad tikrai platūs, detalūs tyrimai ten taip ir neprasidėjo.
Žemaitijoje, Padievaičio vietovėje, stūkso akmeninis krėslas. Vietiniai jį vadino Velnio krėslu, tačiau labai gali būti, kad ši seniausia Lietuvoje kėdė priklausė ir buvo naudojama mūsų valdovo Gedimino. Juk būtent šioje vietoje stovėjo... Gedimino pilis. Lietuvoje juk žinomos dvi Gedimino pilys – Vilniuje ir Padievaityje, prie Kvėdarnos. Kolegos užsieniečiai, pamatę tą akmeninį krėslą, išsižiojo iš nuostabos: jūs turite tokį dalyką?! Tikrai, kokia laimė buvo šitą vietą tyrinėti!
Daug metų tyrinėjau ir vieną ypatingą laidojimo vietą. Bajorų kaime, Kietaviškių apylinkėse, prie Elektrėnų, senovės lietuvių palaikai buvo laidojami į vandenį. Knygoje aprašytas dar vienas toks kapinynas Ukmergės rajone, Obelių ežere.
– Įdomiausių Lietuvos vietų penketukas pagal Vykintą.
– Šatrijos kalnas. Daugelis nėra girdėję, kad jau daug metų savanoriai iš visos Lietuvos ir iš Latvijos ten kursto lietuvių tautos šventąją ugnį. Jausmas – nepaprastas.
Medvėgalis. Dar viena be galo graži, kertinė mūsų gamtos, kultūros ir istorijos vieta. Keliautojai kartais čia ištaria „Žemaitijos Kernavė“. Ir jie yra teisūs.
Puntukas. Anykščių šilelio puošmena ir tikras senovės Lietuvos simbolis. Žinoma, čia taip pat prisimename Dariaus ir Girėno žygdarbį.
Aukštadvario Velnio duobė. Tai vartai į požemius, kur atsiveria ir tuo pačiu metu yra saugomos Žemės paslaptys, mitai apie senovės dievus, baltų mirusiųjų pasaulio valdovus.
Apuolės piliakalnis. Lietuvos vieta, pirmoji išnirusi Europos istorijoje tokiu pat – Apuolės vardu. To galbūt būtų maža, tačiau ir piliakalnis – labai gražus, plačiai tyrinėtas. Kitus gal įkvėps žinia, kad čia slypi ir mūsų žymiosios archeologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės šeimos šaknys.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Vasara – kelionių metas, kada norisi patirti kažką ypatingo ir įdomaus. Leidykla „Alma littera“ išleido atnaujintą ir papildytą knygos „101 įdomiausia Lietuvos vieta“ leidimą. Gausiai iliustruota, žemėlapiais ir QR kodais papildyta knyga gali tapti nuostabiu vasaros atostogų vadovu po Lietuvą. Siūlome interviu su knygos sudarytoju, istoriku, archeologu, Lietuvos šventviečių tyrinėtoju, ekskursijų vadovu Vykintu VAITKEVIČIUMI. |
– Ar jūs irgi pastebite, kad grįžta susidomėjimas Lietuvos istorija, ypatingomis mūsų šalies vietomis? Žmonės tarsi nori jas dar kartą pamatyti, iš naujo suprasti, patirti.
– Svarstau, kada įvyko tas lūžis. Manyčiau, kad sprogimas buvo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės. Po jų kilo šviesus bruzdesys. Tai stipriai pakeitė visuomenės požiūrį į istoriją, galima sakyti, kad senieji užleido vietą naujųjų laikų karžygiams. Pirmiausia – partizanams. Visa tai sutapo su Lietuvos Respublikos šimtmečiu, atrastu Vasario 16-osios aktu. Populiariosios istorijos knygos, žurnalai prie to taip pat labai prisidėjo.
Pirmasis knygos „101 įdomiausia Lietuvos vieta“ leidimas pasirodė 2008 metais. Rengdami jį viską darėme labai preciziškai. Anuomet dar nebuvo atėjęs laikas laisvoms interpretacijoms ir džiazuojančiai istorijai. Praėjo dešimtmetis ir supratau, kad žmonės mieliau renkasi klausytis gyvo pasakojimo, kad jie nori istorijų.
– Jūs jau beveik ketverius metus vedate „Vykinto kelių“ ekskursijas. Ar žmonės jose sužino daugiau nei knygose?
– Žinoma! Kai pasakoji gyvai, daliniesi savo atradimais pamatęs verdantį šaltinį, Perkūno suskaldytą ąžuolą, apsamanojusį akmenį, interpretuoji ir improvizuoji. Žmonėms tai patinka.
Kai per pirmąjį karantiną paskambino iš leidyklos ir pasiūlė iš naujo leisti „101 įdomiausią vietą“, mano pirmoji reakcija buvo – ne! Atrodė, knygos laikas praėjo ir nebeprikelsi. Bet leidėjai buvo atkaklūs, taigi antrąjį karantiną praleidome prie knygos, norėdami įkvėpti jai naujos gyvybės. Ir žinote ką? Dabar ji man patinka kaip niekada iki šiol. Neabejoju, kad skaitytojai įvertins mūsų sumanymą įvesti QR kodus, kuriuose jie ras tikslią objekto nuorodą.
Mūsų idėja – kad ši knyga būtų lyg kelionė per Lietuvą, vedanti į kiekvieną savivaldybę.
– Labai įdomu, kaip išrinkote tą 101 įdomiausią Lietuvos vietą?
– Jau ne kartą esu panašią metodiką taikęs ir ji pasiteisina. Turiu parengęs specialų klausimyną vietoms, kurias, manau, verta aplankyti. Tuomet klausiu, ar pritaikyta toji vieta lankyti, ar nepritaikyta? Privažiuoti lengva ar sunku? Atlikti moksliniai tyrimai? Kokia tos vietos istorinė, mitologinė, archeologinė reikšmė?
Kai kurias vietas geriausia lankyti tam tikru laiku, apie tai irgi verta pagalvoti. Kartą su jaunimu per patį vidurnaktį buvau Aukštadvaryje, Velnio duobėje. Nusprendę nusileisti žemyn patekome į metano dujų miglą. Įspūdingas reginys, nepaprastas jausmas. Arba kaip įdomu pabūti prie Apuolės piliakalnio, kai čia rugpjūtį rengiama gyvosios archeologijos šventė ir žvanga senoviniai ginklai. Ant Šatrijos kalno trečiąjį liepos mėnesio savaitgalį vyksta ugnies šventė. Tokių nuorodų galima pririnkti daugybę.
– Kartais atrodo, kad archeologai kapstydamiesi žemėje atranda kažką svarbaus ir savo gyvenime. Kokiais radiniais didžiuojatės?
– Devynerius metus siaurinau paieškų lauką, kol nustačiau, kur po mirties buvo sudegintas mūsų didysis kunigaikštis Algirdas. Gaila, kad tikrai platūs, detalūs tyrimai ten taip ir neprasidėjo.
Žemaitijoje, Padievaičio vietovėje, stūkso akmeninis krėslas. Vietiniai jį vadino Velnio krėslu, tačiau labai gali būti, kad ši seniausia Lietuvoje kėdė priklausė ir buvo naudojama mūsų valdovo Gedimino. Juk būtent šioje vietoje stovėjo... Gedimino pilis. Lietuvoje juk žinomos dvi Gedimino pilys – Vilniuje ir Padievaityje, prie Kvėdarnos. Kolegos užsieniečiai, pamatę tą akmeninį krėslą, išsižiojo iš nuostabos: jūs turite tokį dalyką?! Tikrai, kokia laimė buvo šitą vietą tyrinėti!
Daug metų tyrinėjau ir vieną ypatingą laidojimo vietą. Bajorų kaime, Kietaviškių apylinkėse, prie Elektrėnų, senovės lietuvių palaikai buvo laidojami į vandenį. Knygoje aprašytas dar vienas toks kapinynas Ukmergės rajone, Obelių ežere.
– Įdomiausių Lietuvos vietų penketukas pagal Vykintą.
– Šatrijos kalnas. Daugelis nėra girdėję, kad jau daug metų savanoriai iš visos Lietuvos ir iš Latvijos ten kursto lietuvių tautos šventąją ugnį. Jausmas – nepaprastas.
Medvėgalis. Dar viena be galo graži, kertinė mūsų gamtos, kultūros ir istorijos vieta. Keliautojai kartais čia ištaria „Žemaitijos Kernavė“. Ir jie yra teisūs.
Puntukas. Anykščių šilelio puošmena ir tikras senovės Lietuvos simbolis. Žinoma, čia taip pat prisimename Dariaus ir Girėno žygdarbį.
Aukštadvario Velnio duobė. Tai vartai į požemius, kur atsiveria ir tuo pačiu metu yra saugomos Žemės paslaptys, mitai apie senovės dievus, baltų mirusiųjų pasaulio valdovus.
Apuolės piliakalnis. Lietuvos vieta, pirmoji išnirusi Europos istorijoje tokiu pat – Apuolės vardu. To galbūt būtų maža, tačiau ir piliakalnis – labai gražus, plačiai tyrinėtas. Kitus gal įkvėps žinia, kad čia slypi ir mūsų žymiosios archeologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės šeimos šaknys.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Publikuota: 2022-07-07 17:07:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|