Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Andrius vasarą kibirais neša vandenį ir laisto kiemo augalus.

Autorės nuotr.

Kalbėti ir rašyti apie žmogaus, turinčio psichinę negalią, sėkmės istoriją nėra lengva. Nes jos dažnai nebūna tokios tobulos ir išpildytos. Norint pažinti savo klientus, norint aprašyti jų istorijas dažnai tenka apsišarvuoti kantrybe, žiniomis, sumanumu ir atsargumu. Kiekvienas žmogus yra unikalus. Sveikas jis ar su negalia, kiekvienas su savo sėkmės istorija, kurią ir sulipina pats.

Ši sėkmės istorija ne apie tai, kokia graži ir nerūpestinga buvo vaikystė, ne apie tai, kaip sėkmingai baigti mokslai, sukurta graži šeima ar uždirbtas pirmasis milijonas. Ši istorija apie tai, kad kartais net ir maži dalykai gali būti įvardyti kaip pati sėkmingiausia vieno žmogaus istorija.

Dirbant socialinį darbą su neįgaliaisiais esi įpareigotas apie save galvoti mažiau. Pirmiausia norisi padėti tiems, kuriems sunku susivokti šiame painiame gyvenime, sunku priimti teisingus sprendimus, sunku pasiekti tai, ko jie trokšta. Beje, ne kiekvienas šios pagalbos iš mūsų nori. Tai gali lemti žmogaus nepasitikėjimas, nedrąsa, išdidumas ir daugelis kitų faktorių, kurių mums kartais taip ir nepavyksta išsiaiškinti.

Mano herojus – 40 metų vyras, kurio vaikystė prabėgo kaime. Augo su tėvais ir dviem seserimis. Jis nesugebėjo baigti nė vienos klasės, neišmoko nei skaityti, nei rašyti. Jo sėkmės istorija skurdi. Mano pažintis su juo prasidėjo, kai jis kurį laiką jau gyveno globos namuose, tik ne mano grupėje. Mačiau jauną, aukštą vyrą. Išsigandusį, daugiau piktą, nesuvokiantį, kodėl ir kuriam laikui jis čia atvyko.

Dar gyvendamas namuose Andrius dažnai vartodavo alkoholį, dėl to kildavo nesutarimų su šeimos nariais. Tačiau jis nebuvo linkęs tinginiauti. Dirbo įvairiausius darbus, kaip pats pasakojo, daugiausia – pas gretimai savo ūkį turintį ūkininką. Tai buvo žmogus, kuris tuo metu suteikė Andriui galimybę būti svarbiu ir reikalingu. Andriaus pasakojimuose gerasis ūkininkas minimas lig šiol. Todėl netikėtas, viską staiga pakeitęs posūkis, kai teko apsigyventi nežinomame krašte, svetimuose namuose, neabejotinai vyrui sukėlė ir pyktį, ir priešiškumą.

Tuometinis Andriaus nekultūringas elgesys, grasinimai pabėgti, žodžiais išsakytas nenoras gyventi, sienų gadinimas įvairiais daiktais – visa tai skatino mus nerimauti. Tačiau dėsnis, jog laikas gydo žaizdas, keitė įvykius, keitė ir patį Andrių. Jis suprato, kad bent kurį laiką pagyventi čia vis dėlto teks.

Adaptacija globos namuose buvo sunki, tačiau per kurį laiką jis ne tik susipažino su darbuotojomis, bet ir susidraugavo su jomis. Pradėjo jomis pasitikėti, siūlyti savo pagalbą, pavyzdžiui, išplauti koridorių, palaistyti gėles, išnešti šiukšles. Pradėjo domėtis darbais lauke. Dabar Andrius vasarą kibirais neša ir laisto kieme augančius augalus, rudenį grėbia lapus – darbų, kuriuos jis padeda nudirbti, sąrašas ilgas… Jis ir pats sako, kad be darbo būti nemoka, nori ir savo daržą turėti.

Andrius, kaip ir daugelis čia apsigyvenusių kitų gyventojų, suprato, kad pakenkti jam tikrai niekas netrokšta, priešingai – tik padėti visi stengiasi.

Andrius yra iš tų žmonių, kuriam draugai nelabai reikalingi. Dažnai jis save laiko pranašesniu, protingesniu už kitus, labiau mėgsta darbuotojų draugiją. Tačiau nepaisant vienišiaus būdo jis labai vaišingas. Kartais kitiems gyventojams išdalija viską, ką būna įsigijęs parduotuvėje. Toks nesavanaudiškas elgesys – tai dar viena gera jo savybė.

Praėjo šešeri metai nuo jo atvykimo į globos namus. Andrius vis dar dažnai prisimena savo namus, ypač ūkininką, pas kurį darbuodavosi ir su kuriuo susiskambina dar ir dabar. Tačiau išmoko gyventi ir čia. Labai mėgsta visur ir viską matyti, išklausinėti, replikuoti. Šaižių juokelių apie jį patį gyventojas netoleruoja, tačiau kitus pakritikuoti mėgsta. Mums atėjus į darbą, jis pirmasis perduoda visas geras ir blogas naujienas. Andriui tai – tarsi tvarkos šeimoje laikymasis, reguliavimas. Tokiu būdu jis jaučiasi naudingas.

Kiekvienas lig šiol naujai pažintas Andriaus charakterio bruožas nėra blogas. Į savo sėkmės istorijos krepšelį jis vis daugiau dedasi neapčiuopiamų savybių. Tai – rūpinimasis silpnesniais, tiesos ieškojimas, perspėjimas, kritika. Visos šios charakterio savybės – Andriaus variklis eiti į priekį.

Štai tokia savita, be talentų ir didelių siekių žmogaus gyvenimo sėkmės istorija. Tačiau ji tikra. Ir nė vienas negalime žinoti, kuo šis žmogus ateityje visus dar nustebins. Juk jo gyvenimo sėkmės istorija tęsiasi.



Neringa PARULIENĖ

Didvyžių socialinės globos namų socialinė darbuotoja

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---