|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-07-21 17:21
|
|
|
Statybų inžinierius Vasilijus Konoplenka įvertinęs naujo mikrorajono „Čekiški rūmai“ būklę konstatavo, kad namus teks nugriauti.
Autoriaus nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–55)
Anksčiau buvęs gražus, modernus Kyjivo priemiestis dabar žvelgia aklomis, bombų išmuštomis daugiabučių akimis. Ištuštėjusių Bučos gatvių gyventojai bijo, kad tragedija gali pasikartoti dar kartą.
Gyvenvietė išaugo
Iš Kyjivo vykstant į Bučą pirmiausia tenka pravažiuoti Hostomelio gyvenvietės Mostiščės mikrorajoną, kur atsiveria vaizdas su daugybe bombų sugriautų privačių namų.
Pasiekus šiuos griuvėsius staiga sulėtėja mašinų greitis, nes susidaro natūrali spūstis. Per karą susprogdinus Bučos – Irpinės tiltą buvo skubiai suręstas laikinas, tačiau daug siauresnis. Norint jį pervažiuoti eilėje tenka laukti pusvalandį ar net ilgiau.
Pervažiavus tiltą už kelių šimtų metrų yra sankryža, kurioje vienas iš kelių veda į Bučą. Ši prasideda vešliais pušynais ir vos prieš porą metų pastatytu nauju prestižiniu privačių namų rajonu „Čekiški rūmai“. Rajonas taip pavadintas dėl to, kad statytas pagal čekišką projektą.
Tačiau pasigėrėti šių namų grožiu netenka – per maskolių bombardavimus pastatai virto lūženomis, kaip ir kiemuose stovėję prabangūs automobiliai.
„Šį namą pastačiau su savo meistrų brigada, o dabar šeimininko prašymu atvykau įvertinti jo būklę. Galiu pasakyti viena – pastatas tinka tik nugriauti, ir spėju, kad visi gretimi namai – taip pat“, – pareiškė statybų inžinierius Vasilijus Konoplenko.
Dar prieš porą dešimtmečių Buča buvo nedidelė gyvenvietė su penkiaaukščiais namais. Pastaruoju metu čia buvo statomi devynaukščių ir net šešiolikaukščių namų mikrorajonai.
Slėpė įkalčius
Maskolių tankai trečią karo dieną drąsiai įsiveržė į Bučą, tačiau Stoties gatvėje ukrainiečiai jiems surengė pasalą ir visus sunaikino. „Tuo metu dar buvo elektra, veikė internetas, todėl mano kavinėje „Jul’s“ įrengtos vaizdo kameros rodė, kaip pirmi į Bučą įvažiavę čečėnai išplėšė duris ir pagrobė dešras, tortus, vaisius. Alkoholio musulmonai nelietė“, – pasakojo Olegas Sidorovas.
Kai ši tankų kolona buvo sunaikinta, okupantai kiek atsitraukė. Tada prasidėjo pozicinė kova. Visgi kovo 10 dieną rusų kariai Bučą užėmė.
Ukrainiečių gynėjai pasitraukė į Irpinę, o rusų tankai ir sunkioji artilerija įsikūrė gretimame „Continent“ mikrorajone. Minėtas mikrorajonas buvo naujausias ir didžiausias Bučoje. Jame neseniai apsigyveno 1 200 šeimų.
Maskoliai be perstojo šaudė į Irpinę bei Hostomelį žinodami, kad ukrainiečių artilerija jų nebombarduos, nes bijos pataikyti į gyvenamuosius „Continent“ mikrorajono namus. Okupantai vaikščiojo po butus, prekybos centrus bei kioskus ir grobė vertingus daiktus.
Į krovinines mašinas maskoliai tempė viską: kompiuterius, televizorius, šaldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius. Blogiausiai visgi elgėsi ne čečėnai, o Rusijos šiaurės tautų atstovai.
Jie prievartavo moteris bei mergaites, žudė niekuo dėtus civilius gyventojus. Sadistiškai nukankintų ir nužudytų civilių kūnus okupantai niekingai slėpė paskubomis slapta užkasdami.
Įvykių liudininkai pasakojo okupantų žiaurumą parodančių įvairiausių istorijų, pavyzdžiui, kaip gimtadienį su bičiuliais šventęs buriatas panoro pasilinksminti: iš požeminio garažo išvaryti ten nuo bombardavimų pasislėpusius ukrainiečius ir juos sušaudyti. Esą tai išgirdęs karys rusas sušuko, jog neliestų civilių, nes šie ir taip vos gyvi dėl patirto streso, šalčio ir bado. Minėtas rusas neva paleido automato šūvių seriją į dangų, taip nubaidydamas buriatus.
Namai ištuštėjo
O. Sidorovas nesistebėjo, kad Bučoje buvo prievartaujamos moterys ir šaudomi civiliai, nes dalis okupantų esą buvo akivaizdžiai nužmogėję. Jie tempė iš prekybos centro bei kavinių alkoholį ir be perstojo gėrė.
Verslininkas žmoną su penkiais mažamečiais vaikais išsiuntė į Kiprą, o pats liko Bučoje prižiūrėti savo įmonių. Naujajame mikrorajone „Continent“ O. Sidorovas buvo įsigijęs penkis kiosko tipo pastatus, kurie iškilo kuriant prestižinį daugiabučių rajoną.
Įsigytuose pastatuose Olegas Sidorovas įkūrė kavinę, draudimo įmonę, turizmo agentūrą, gyvūnų maisto bei alkoholio parduotuves, ketino dar labiau plėsti verslą. Po Bučoje vykusių kautynių kioskai sudegė arba apgriuvo. Tad vyriškis ryžosi atkurti tik kavinę. Tačiau langų nebestiklino – užkalė fanera.
„Bijome, kad okupantai dar gali pulti Kyjivą, ir vėl būsime bombarduojami, tad investuoti į remontą neapsimoka“, – paaiškino O. Sidorovas. Verslininko žodžius patvirtino padavėja Aliona, atnešusi parodyti skeveldras bei šovinius, pasitraukus okupantams rastus kavinėje.
Kavinė „Jul’s“ iki karo buvo tapusi kultūros renginių centru – kiekvieną savaitgalį ten vykdavo klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai, popietės vaikams ir jų tėveliams. Dabar niūriai atrodo ne tik ši kavinė, bet ir visas „Continent“ mikrorajonas, į kurį gyventi grįžo kol kas vos 107 iš 1 200 butus įsigijusių šeimų, daugiausia vyrų, palikusių žmonas su vaikais saugesnėse vietose.
„Skaudu žiūrėti... Žmonės ėmė kreditus, skolinosi pinigų iš tėvų ar giminaičių, kad galėtų įsigyti butus. Deja, dauguma pastatų stovi ne tik be langų, bet ir rimtai apgadinti. Kai kurie ir visai sudegė“, – piktinosi O. Sidorovas.
Simbolizuoja netektis
Eidamas nuo mikrorajono „Continent“ link Bučos centro pamačiau paminklą istoriniam Ukrainos herojui Tarasui Ševčenkai. Pagalvojau, jog poeto, prieš du šimtus metų patyrusio carinės priespaudos žiaurumus, dvasia ir dabar išgyvena didelį skausmą. Mat yra priversta matyti griaunamą tėvynę, žudomus civilius.
Vos 47 metus pragyvenęs T. Ševčenka (1814–1861) iš vergiškos baudžiavos išpirktas tik sulaukęs 24-erių, o vėliau dar dešimtmetį buvo priverstas praleisti tremtyje Sibire. Atgauti laisvę jam padėjo taurūs žmonės, įžvelgę didžiulį ukrainiečio poetinį bei tapytojo talentą. Trejus metus T. Ševčenka gyveno Lietuvoje. Vilniuje jis mokėsi dailės. Taip, kaip kentėjo T. Ševčenka, dabar nuo maskolių kenčia visa Ukrainos tauta.
Nuo T. Ševčenkos paminklo pasukus į kairę, už keleto šimtų metrų atsiveria nedidelė pėsčiųjų alėja, simbolizuojanti centrinę senojo miesto dalį. Joje – gaublio formos skulptūra su užrašu „Buča“. Svarsčiau: jei Buča skulptūroje vaizduojama tarsi Žemė, visos mūsų planetos galingieji privalėtų įsikišti, kad šis karas pagaliau liautųsi.
Einant pagrindine gatve kiek tolėliau, už šimto metrų, – Bučos merija, o nuo jos jau čia pat apaštalo Andriejaus cerkvė. Ji – vienintelė iš keturių, esančių Bučoje, atsisakiusi priklausomybės Maskvos patriarchatui ir tapusi pavaldi Ukrainos stačiatikių bažnyčiai.
Cerkvės kieme žioji neužkasta kapo duobė, kurioje per miesto okupaciją buvo palaidoti gatvėje rasti negyvi žmonės. Vėliau, kai jų asmenybės buvo nustatytos, giminaičiai žuvusiuosius perlaidojo kitur.
Ateityje prie šios buvusios broliškos kapavietės ketinama pastatyti simbolinį paminklą, o kol kas neužkasta duobė tarsi simbolizuoja tebesitęsiantį karą ir ukrainiečių kančias bei netektis.
Eldoradas BUTRIMAS
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–55) |
Anksčiau buvęs gražus, modernus Kyjivo priemiestis dabar žvelgia aklomis, bombų išmuštomis daugiabučių akimis. Ištuštėjusių Bučos gatvių gyventojai bijo, kad tragedija gali pasikartoti dar kartą.
Iš Kyjivo vykstant į Bučą pirmiausia tenka pravažiuoti Hostomelio gyvenvietės Mostiščės mikrorajoną, kur atsiveria vaizdas su daugybe bombų sugriautų privačių namų.
Pasiekus šiuos griuvėsius staiga sulėtėja mašinų greitis, nes susidaro natūrali spūstis. Per karą susprogdinus Bučos – Irpinės tiltą buvo skubiai suręstas laikinas, tačiau daug siauresnis. Norint jį pervažiuoti eilėje tenka laukti pusvalandį ar net ilgiau.
Pervažiavus tiltą už kelių šimtų metrų yra sankryža, kurioje vienas iš kelių veda į Bučą. Ši prasideda vešliais pušynais ir vos prieš porą metų pastatytu nauju prestižiniu privačių namų rajonu „Čekiški rūmai“. Rajonas taip pavadintas dėl to, kad statytas pagal čekišką projektą.
Tačiau pasigėrėti šių namų grožiu netenka – per maskolių bombardavimus pastatai virto lūženomis, kaip ir kiemuose stovėję prabangūs automobiliai.
„Šį namą pastačiau su savo meistrų brigada, o dabar šeimininko prašymu atvykau įvertinti jo būklę. Galiu pasakyti viena – pastatas tinka tik nugriauti, ir spėju, kad visi gretimi namai – taip pat“, – pareiškė statybų inžinierius Vasilijus Konoplenko.
Dar prieš porą dešimtmečių Buča buvo nedidelė gyvenvietė su penkiaaukščiais namais. Pastaruoju metu čia buvo statomi devynaukščių ir net šešiolikaukščių namų mikrorajonai.
Maskolių tankai trečią karo dieną drąsiai įsiveržė į Bučą, tačiau Stoties gatvėje ukrainiečiai jiems surengė pasalą ir visus sunaikino. „Tuo metu dar buvo elektra, veikė internetas, todėl mano kavinėje „Jul’s“ įrengtos vaizdo kameros rodė, kaip pirmi į Bučą įvažiavę čečėnai išplėšė duris ir pagrobė dešras, tortus, vaisius. Alkoholio musulmonai nelietė“, – pasakojo Olegas Sidorovas.
Kai ši tankų kolona buvo sunaikinta, okupantai kiek atsitraukė. Tada prasidėjo pozicinė kova. Visgi kovo 10 dieną rusų kariai Bučą užėmė.
Ukrainiečių gynėjai pasitraukė į Irpinę, o rusų tankai ir sunkioji artilerija įsikūrė gretimame „Continent“ mikrorajone. Minėtas mikrorajonas buvo naujausias ir didžiausias Bučoje. Jame neseniai apsigyveno 1 200 šeimų.
Maskoliai be perstojo šaudė į Irpinę bei Hostomelį žinodami, kad ukrainiečių artilerija jų nebombarduos, nes bijos pataikyti į gyvenamuosius „Continent“ mikrorajono namus. Okupantai vaikščiojo po butus, prekybos centrus bei kioskus ir grobė vertingus daiktus.
Į krovinines mašinas maskoliai tempė viską: kompiuterius, televizorius, šaldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius. Blogiausiai visgi elgėsi ne čečėnai, o Rusijos šiaurės tautų atstovai.
Jie prievartavo moteris bei mergaites, žudė niekuo dėtus civilius gyventojus. Sadistiškai nukankintų ir nužudytų civilių kūnus okupantai niekingai slėpė paskubomis slapta užkasdami.
Įvykių liudininkai pasakojo okupantų žiaurumą parodančių įvairiausių istorijų, pavyzdžiui, kaip gimtadienį su bičiuliais šventęs buriatas panoro pasilinksminti: iš požeminio garažo išvaryti ten nuo bombardavimų pasislėpusius ukrainiečius ir juos sušaudyti. Esą tai išgirdęs karys rusas sušuko, jog neliestų civilių, nes šie ir taip vos gyvi dėl patirto streso, šalčio ir bado. Minėtas rusas neva paleido automato šūvių seriją į dangų, taip nubaidydamas buriatus.
O. Sidorovas nesistebėjo, kad Bučoje buvo prievartaujamos moterys ir šaudomi civiliai, nes dalis okupantų esą buvo akivaizdžiai nužmogėję. Jie tempė iš prekybos centro bei kavinių alkoholį ir be perstojo gėrė.
Verslininkas žmoną su penkiais mažamečiais vaikais išsiuntė į Kiprą, o pats liko Bučoje prižiūrėti savo įmonių. Naujajame mikrorajone „Continent“ O. Sidorovas buvo įsigijęs penkis kiosko tipo pastatus, kurie iškilo kuriant prestižinį daugiabučių rajoną.
Įsigytuose pastatuose Olegas Sidorovas įkūrė kavinę, draudimo įmonę, turizmo agentūrą, gyvūnų maisto bei alkoholio parduotuves, ketino dar labiau plėsti verslą. Po Bučoje vykusių kautynių kioskai sudegė arba apgriuvo. Tad vyriškis ryžosi atkurti tik kavinę. Tačiau langų nebestiklino – užkalė fanera.
„Bijome, kad okupantai dar gali pulti Kyjivą, ir vėl būsime bombarduojami, tad investuoti į remontą neapsimoka“, – paaiškino O. Sidorovas. Verslininko žodžius patvirtino padavėja Aliona, atnešusi parodyti skeveldras bei šovinius, pasitraukus okupantams rastus kavinėje.
Kavinė „Jul’s“ iki karo buvo tapusi kultūros renginių centru – kiekvieną savaitgalį ten vykdavo klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai, popietės vaikams ir jų tėveliams. Dabar niūriai atrodo ne tik ši kavinė, bet ir visas „Continent“ mikrorajonas, į kurį gyventi grįžo kol kas vos 107 iš 1 200 butus įsigijusių šeimų, daugiausia vyrų, palikusių žmonas su vaikais saugesnėse vietose.
„Skaudu žiūrėti... Žmonės ėmė kreditus, skolinosi pinigų iš tėvų ar giminaičių, kad galėtų įsigyti butus. Deja, dauguma pastatų stovi ne tik be langų, bet ir rimtai apgadinti. Kai kurie ir visai sudegė“, – piktinosi O. Sidorovas.
Eidamas nuo mikrorajono „Continent“ link Bučos centro pamačiau paminklą istoriniam Ukrainos herojui Tarasui Ševčenkai. Pagalvojau, jog poeto, prieš du šimtus metų patyrusio carinės priespaudos žiaurumus, dvasia ir dabar išgyvena didelį skausmą. Mat yra priversta matyti griaunamą tėvynę, žudomus civilius.
Vos 47 metus pragyvenęs T. Ševčenka (1814–1861) iš vergiškos baudžiavos išpirktas tik sulaukęs 24-erių, o vėliau dar dešimtmetį buvo priverstas praleisti tremtyje Sibire. Atgauti laisvę jam padėjo taurūs žmonės, įžvelgę didžiulį ukrainiečio poetinį bei tapytojo talentą. Trejus metus T. Ševčenka gyveno Lietuvoje. Vilniuje jis mokėsi dailės. Taip, kaip kentėjo T. Ševčenka, dabar nuo maskolių kenčia visa Ukrainos tauta.
Nuo T. Ševčenkos paminklo pasukus į kairę, už keleto šimtų metrų atsiveria nedidelė pėsčiųjų alėja, simbolizuojanti centrinę senojo miesto dalį. Joje – gaublio formos skulptūra su užrašu „Buča“. Svarsčiau: jei Buča skulptūroje vaizduojama tarsi Žemė, visos mūsų planetos galingieji privalėtų įsikišti, kad šis karas pagaliau liautųsi.
Einant pagrindine gatve kiek tolėliau, už šimto metrų, – Bučos merija, o nuo jos jau čia pat apaštalo Andriejaus cerkvė. Ji – vienintelė iš keturių, esančių Bučoje, atsisakiusi priklausomybės Maskvos patriarchatui ir tapusi pavaldi Ukrainos stačiatikių bažnyčiai.
Cerkvės kieme žioji neužkasta kapo duobė, kurioje per miesto okupaciją buvo palaidoti gatvėje rasti negyvi žmonės. Vėliau, kai jų asmenybės buvo nustatytos, giminaičiai žuvusiuosius perlaidojo kitur.
Ateityje prie šios buvusios broliškos kapavietės ketinama pastatyti simbolinį paminklą, o kol kas neužkasta duobė tarsi simbolizuoja tebesitęsiantį karą ir ukrainiečių kančias bei netektis.
Eldoradas BUTRIMAS
(Bus daugiau)
Galerija: Ukraina
Publikuota: 2022-07-21 17:21:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|