|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-07-25 17:30
|
|
|
Senolė Nina Sokolova nesitikėjo, kad jai teks išgyventi jau antrą karą.
Autoriaus nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–56)
91 metų Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau jai visam gyvenimui labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai su seserimi bėgo į miškelį slėptis nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų. Ninai tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, mamos išgyvenimus.
Glaudžiasi pas tetą
„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau nei tai, ką regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinės centre gyvenanti senolė Nina. Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, kurį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas.
Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tiesų norėjau pašnekinti gretimo namo, nors apgriauto, tačiau su plevėsuojančia Ukrainos vėliava, šeimininką. Kai niekas neatidarė durų, nutariau užsukti į gretimą namą. Čia radau dvi moteris.
Pas N. Sokolovą, pasirodo, jau trečias mėnuo gyvena jos velionės sesers dukra Svetlana Zereben. Ši 65 metų moteris, pensininkė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais.
„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti. Tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse kalbėjo Svetlana. Moteris laikinai prisiglaudė pas tetą, tačiau svajoja grįžti į savo namus.
„Langų rėmus apkaliau plėvele ir kas savaitę einu į meriją prašyti, kad padėtų susiremontuoti. Tačiau pagalbos nesulaukiame, nes tokių, kaip mes Irpinėje – tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.
Moteris parodė už puskilometrio, toje pačioje gatvėje, stovintį savo namą. Šio vaizdas buvo apgailėtinas – išliko tik dalis pirmo aukšto sienų, kurias apžiūrint Svetlanos skruostais ėmė riedėti ašaros.
„Pražuvo visi vaikystę ir tėvus priminę daiktai, atrodo, lyg būčiau praradusi dalelę savęs“, – pro ašaras kalbėjo moteris.
Svetlana skundėsi, jog teta yra sudėtingo charakterio, su ja niekada gerai nesutarė, tad dabar kartu gyventi yra sudėtinga.
Pabėgo į Kyjivą
Svetlana papasakojo, jog maskoliams ėmus bombarduoti Irpinę iš pradžių neketino bėgti, nes manė, kad bombos skries vien į arčiausiai Bučos esančius namus, o ji gyvena pačiame miestelio centre.
Tačiau vėliau bombardavimai taip sustiprėjo, kad moteris gavo slėptis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje. „Buvo labai šalta, teko apsirengti daugybę rūbų. Iš pradžių rūsyje slėpėmės tik naktimis, nes tuo metu bombarduodavo, vėliau bombarduoti ėmė ir dienomis, o dar vėliau sprogimai ėmė griaudėti dieną naktį“, – kalbėjo pensininkė.
Bėgti iš Irpinės moteris nusprendė po to, kai netoliese sprogusi bomba taip supurtė jų slėptuvę, kad ėmė byrėti tinkas, atšoko plytelės – atrodė, jog sugrius visas pastatas. Ji paprašė teritorinės apsaugos karių pagalbos ir šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per Irpinės upę.
„Vietoj tilto iš lentų buvo sukaltas siauras lieptelis, kuriuo buvo galima ištrūkti iš miesto. Man pasisekė, nes einant liepteliu niekas nešaudė, nebuvo žmonių grūsties. Ankstesnėmis dienomis ten dėjosi košmariški dalykai: rusams pradėjus šaudyti kildavo panika, visi stumdėsi norėdami lieptą pereiti be eilės“, – pasakojo Svetlana.
Moteris nusprendė nebėgti į Vakarų Ukrainą, o apsistoti pas draugę Kyjive. Tai nebuvo pats geriausias sprendimas, mat draugės namas stovi maskolių bombarduojamame Kyjivo pakraštyje.
„Kartą naktį netoliese sprogus bombai aš supanikavau ir pusnuogė išbėgau į gatvę, bet draugės vyras mane pasivijo ir apsiverkusią parvedė namo“, – su siaubu prisiminė moteris.
Sugriovė namus
S. Zereben draugės namuose negalėjo normaliai pailsėti, tad karo frontui kiek nutolus išskubėjo atgal į Irpinę. Čia jos laukė sukrečianti žinia apie prarastus namus. Kaimynai papasakojo, kad bombos Svetlanos būstus sunaikino kovo 20 d. – praėjus vos trims dienoms po to, kai ji išvyko į Kyjivą.
Bomba sugriovė ir kavinę bei slėptuvę, kurioje anksčiau slėpėsi Svetlana. Laimei, joje tuo metu nieko nebuvo.
Senolė Nina neklausė raginimų bėgti, nesikraustė pas Kyjive gyvenančią dukrą. Ji išgyveno pačius didžiausius bombardavimus, maisto stoką, žmonių aimanas. „Patyriau pragarą, skeveldros ne kartą skraidė po kambarius, galvojau, kad žūsiu. Buvo momentų, kai gailėjausi, kad nepaklausiau raginimo išvykti. Tačiau Dievas pasigailėjo manęs ir leido gyventi toliau – išvengiau net mažiausio įbrėžimo, nors mačiau, kaip aplink žūsta jauni žmonės, net visai maži vaikai“, – linguodama galvą šnekėjo N. Sokolova.
Irpinėje sugriautų namų gerokai daugiau nei kaimyninėje Bučoje ir Hostomelyje. Mat rusų tankai, negalėję persikelti per upelį dėl susprogdinto tilto, įsitvirtino Bučoje, kuri arčiausiai Irpinės, tad į ją ir šaudė.
Viešnagė Irpinėje sukrečia, nes visi namai ties miesto riba sugriauti, apirę, apdegę. Neseniai statyti devynaukščiai ir dvylikaaukščiai – pajuodavę, sutrūkinėję, įgriuvusiais stogais bei žiojinčiomis sprogimų skylėmis. Visiškai sugriautas ir greta esantis privačių namų kvartalas – riogso viena kita siena ir kaminai.
Nors einant miesto centro link nesugriautų namų daugėja, tačiau jų langai išdužę, stogo danga apirusi.
Maidano didvyriams
Tarp aprūkusių ir ištuštėjusių daugiaaukščių ant nedidelio akmeninio postamento pastebiu kryžių bei prie jo padėtą skydą ir šalmą su kruvina skyle. Ant kryžiaus parašyta, kad jis skirtas „Dangiškosios šimtinės“ didvyriams.
„Dangiškąja šimtine“ ukrainiečiai praminė jaunuolius, 2014 metais žuvusius Kyjive, Maidano aikštėje vykusiuose susirėmimuose. Sukilusi tauta tada statė barikadas ir nuvertė Maskvai tarnavusį prezidentą Viktorą Janukovičių, tačiau kova pareikalavo šimto civilių aukų.
Jei tiesa, kad po mirties gyvenimas tęsiasi kitokioje plotmėje, o šį pasaulį palikę žmonės mus toliau stebi, tai Kyjivo Maidano „Dangiškosios šimtinės“ herojai dabar vėl išgyvena didelį nerimą dėl savo tėvynės likimo.
Irpinėje prie vieno mažiau apgriauto daugiaaukščio pavėsinėje pamačiau iškabą, jog čia yra atvežama humanitarinė pagalba. Užkalbinu moterį su paaugle dukra, kurios rūbų krūvoje ieškojo tinkančios aprangos.
Moteris prašė jos nefotografuoti, nes gėdijasi dabartinės savo išvaizdos ir būsenos. „Buvome pasiturinti šeima, gyvenome savo name, turėjome dvi mašinas, nuosavą įmonę, o netekome visko – net rūbų bei maisto esu priversta prašyti“, – graudinosi keturiasdešimtmetė Alina.
Optimizmo nepraranda
Prie sankryžos, kurioje kelias iš Irpinės išsišakoja Bučos ir Hostomelio link, privatūs namai taip pat subombarduoti. Vienas namų išsiskiria tuo, kad virš jo griuvėsių plėvesuoja Ukrainos vėliava.
Pro pravirus vartus pamatau vyriškį, užkalbinu. Šis prisistato esąs Vladimiras Lozovojus ir papasakoja, kad frontui artėjant savo žmoną, mamą, sūnų, marčią ir dvi anūkes išgabeno į Vakarų Ukrainą.
Po mėnesio frontui nutolus nuo Kyjivo V. Lozovojus grįžo ir apsigyveno sugriauto namo vidiniame kieme pasistatytoje palapinėje.
„Šį namą stačiau tam, kad galėčiau su artimaisiais senatvę praleisti drauge. Namo neliko, tačiau svarbiausia – mes visi sveiki. Pagalvojau, negalima vien plūsti maskolius – laikas atstatinėti sodybą, tad pradedu nuo mažų darbų“, – pareiškė vyriškis.
V. Lozovojus iš kiemo išvalė skeveldras ir šiukšles, suremontavo šiltnamį, pasodino gėlių ir daržovių, sutaisė sūpynes, pripylė į pripučiamą baseiną vandens – kad dvi anūkės galėtų šėlioti ir pamirštų karą.
„Žinote, mano pavyzdys užkrėtė ir kitus kaimynus – jie irgi ėmė tvarkyti gėlynus, daržus, šiltnamius, o kartu susėdę planuojame, kaip padėsime vieni kitiems atstatyti namus, nes pergalė anksčiau ar vėliau vis vien bus mūsų“, – kalbėjo optimizmo nepraradęs V. Lozovojus.
Energetiku iki pensijos dirbęs vyriškis nežino, ar į jo namą pataikė priešo, ar saviškių bomba. Mat pastatas yra svarbioje strateginėje sankryžoje, todėl jame buvo įsitvirtinę maskolių snaiperiai.
„Svarbiausia, jog priešas buvo nuvytas ir neleidome pulti Kyjivo“, – džiaugėsi V. Lozovojus. Vyriškis vylėsi, jog valstybė suteiks jam paramą, tad savo namą atstatys per artimiausius kelerius metus.
Eldoradas BUTRIMAS
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–56) |
91 metų Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau jai visam gyvenimui labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai su seserimi bėgo į miškelį slėptis nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų. Ninai tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, mamos išgyvenimus.
„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau nei tai, ką regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinės centre gyvenanti senolė Nina. Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, kurį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas.
Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tiesų norėjau pašnekinti gretimo namo, nors apgriauto, tačiau su plevėsuojančia Ukrainos vėliava, šeimininką. Kai niekas neatidarė durų, nutariau užsukti į gretimą namą. Čia radau dvi moteris.
Pas N. Sokolovą, pasirodo, jau trečias mėnuo gyvena jos velionės sesers dukra Svetlana Zereben. Ši 65 metų moteris, pensininkė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais.
„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti. Tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse kalbėjo Svetlana. Moteris laikinai prisiglaudė pas tetą, tačiau svajoja grįžti į savo namus.
„Langų rėmus apkaliau plėvele ir kas savaitę einu į meriją prašyti, kad padėtų susiremontuoti. Tačiau pagalbos nesulaukiame, nes tokių, kaip mes Irpinėje – tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.
Moteris parodė už puskilometrio, toje pačioje gatvėje, stovintį savo namą. Šio vaizdas buvo apgailėtinas – išliko tik dalis pirmo aukšto sienų, kurias apžiūrint Svetlanos skruostais ėmė riedėti ašaros.
„Pražuvo visi vaikystę ir tėvus priminę daiktai, atrodo, lyg būčiau praradusi dalelę savęs“, – pro ašaras kalbėjo moteris.
Svetlana skundėsi, jog teta yra sudėtingo charakterio, su ja niekada gerai nesutarė, tad dabar kartu gyventi yra sudėtinga.
Svetlana papasakojo, jog maskoliams ėmus bombarduoti Irpinę iš pradžių neketino bėgti, nes manė, kad bombos skries vien į arčiausiai Bučos esančius namus, o ji gyvena pačiame miestelio centre.
Tačiau vėliau bombardavimai taip sustiprėjo, kad moteris gavo slėptis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje. „Buvo labai šalta, teko apsirengti daugybę rūbų. Iš pradžių rūsyje slėpėmės tik naktimis, nes tuo metu bombarduodavo, vėliau bombarduoti ėmė ir dienomis, o dar vėliau sprogimai ėmė griaudėti dieną naktį“, – kalbėjo pensininkė.
Bėgti iš Irpinės moteris nusprendė po to, kai netoliese sprogusi bomba taip supurtė jų slėptuvę, kad ėmė byrėti tinkas, atšoko plytelės – atrodė, jog sugrius visas pastatas. Ji paprašė teritorinės apsaugos karių pagalbos ir šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per Irpinės upę.
„Vietoj tilto iš lentų buvo sukaltas siauras lieptelis, kuriuo buvo galima ištrūkti iš miesto. Man pasisekė, nes einant liepteliu niekas nešaudė, nebuvo žmonių grūsties. Ankstesnėmis dienomis ten dėjosi košmariški dalykai: rusams pradėjus šaudyti kildavo panika, visi stumdėsi norėdami lieptą pereiti be eilės“, – pasakojo Svetlana.
Moteris nusprendė nebėgti į Vakarų Ukrainą, o apsistoti pas draugę Kyjive. Tai nebuvo pats geriausias sprendimas, mat draugės namas stovi maskolių bombarduojamame Kyjivo pakraštyje.
„Kartą naktį netoliese sprogus bombai aš supanikavau ir pusnuogė išbėgau į gatvę, bet draugės vyras mane pasivijo ir apsiverkusią parvedė namo“, – su siaubu prisiminė moteris.
S. Zereben draugės namuose negalėjo normaliai pailsėti, tad karo frontui kiek nutolus išskubėjo atgal į Irpinę. Čia jos laukė sukrečianti žinia apie prarastus namus. Kaimynai papasakojo, kad bombos Svetlanos būstus sunaikino kovo 20 d. – praėjus vos trims dienoms po to, kai ji išvyko į Kyjivą.
Bomba sugriovė ir kavinę bei slėptuvę, kurioje anksčiau slėpėsi Svetlana. Laimei, joje tuo metu nieko nebuvo.
Senolė Nina neklausė raginimų bėgti, nesikraustė pas Kyjive gyvenančią dukrą. Ji išgyveno pačius didžiausius bombardavimus, maisto stoką, žmonių aimanas. „Patyriau pragarą, skeveldros ne kartą skraidė po kambarius, galvojau, kad žūsiu. Buvo momentų, kai gailėjausi, kad nepaklausiau raginimo išvykti. Tačiau Dievas pasigailėjo manęs ir leido gyventi toliau – išvengiau net mažiausio įbrėžimo, nors mačiau, kaip aplink žūsta jauni žmonės, net visai maži vaikai“, – linguodama galvą šnekėjo N. Sokolova.
Irpinėje sugriautų namų gerokai daugiau nei kaimyninėje Bučoje ir Hostomelyje. Mat rusų tankai, negalėję persikelti per upelį dėl susprogdinto tilto, įsitvirtino Bučoje, kuri arčiausiai Irpinės, tad į ją ir šaudė.
Viešnagė Irpinėje sukrečia, nes visi namai ties miesto riba sugriauti, apirę, apdegę. Neseniai statyti devynaukščiai ir dvylikaaukščiai – pajuodavę, sutrūkinėję, įgriuvusiais stogais bei žiojinčiomis sprogimų skylėmis. Visiškai sugriautas ir greta esantis privačių namų kvartalas – riogso viena kita siena ir kaminai.
Nors einant miesto centro link nesugriautų namų daugėja, tačiau jų langai išdužę, stogo danga apirusi.
Tarp aprūkusių ir ištuštėjusių daugiaaukščių ant nedidelio akmeninio postamento pastebiu kryžių bei prie jo padėtą skydą ir šalmą su kruvina skyle. Ant kryžiaus parašyta, kad jis skirtas „Dangiškosios šimtinės“ didvyriams.
„Dangiškąja šimtine“ ukrainiečiai praminė jaunuolius, 2014 metais žuvusius Kyjive, Maidano aikštėje vykusiuose susirėmimuose. Sukilusi tauta tada statė barikadas ir nuvertė Maskvai tarnavusį prezidentą Viktorą Janukovičių, tačiau kova pareikalavo šimto civilių aukų.
Jei tiesa, kad po mirties gyvenimas tęsiasi kitokioje plotmėje, o šį pasaulį palikę žmonės mus toliau stebi, tai Kyjivo Maidano „Dangiškosios šimtinės“ herojai dabar vėl išgyvena didelį nerimą dėl savo tėvynės likimo.
Irpinėje prie vieno mažiau apgriauto daugiaaukščio pavėsinėje pamačiau iškabą, jog čia yra atvežama humanitarinė pagalba. Užkalbinu moterį su paaugle dukra, kurios rūbų krūvoje ieškojo tinkančios aprangos.
Moteris prašė jos nefotografuoti, nes gėdijasi dabartinės savo išvaizdos ir būsenos. „Buvome pasiturinti šeima, gyvenome savo name, turėjome dvi mašinas, nuosavą įmonę, o netekome visko – net rūbų bei maisto esu priversta prašyti“, – graudinosi keturiasdešimtmetė Alina.
Prie sankryžos, kurioje kelias iš Irpinės išsišakoja Bučos ir Hostomelio link, privatūs namai taip pat subombarduoti. Vienas namų išsiskiria tuo, kad virš jo griuvėsių plėvesuoja Ukrainos vėliava.
Pro pravirus vartus pamatau vyriškį, užkalbinu. Šis prisistato esąs Vladimiras Lozovojus ir papasakoja, kad frontui artėjant savo žmoną, mamą, sūnų, marčią ir dvi anūkes išgabeno į Vakarų Ukrainą.
Po mėnesio frontui nutolus nuo Kyjivo V. Lozovojus grįžo ir apsigyveno sugriauto namo vidiniame kieme pasistatytoje palapinėje.
„Šį namą stačiau tam, kad galėčiau su artimaisiais senatvę praleisti drauge. Namo neliko, tačiau svarbiausia – mes visi sveiki. Pagalvojau, negalima vien plūsti maskolius – laikas atstatinėti sodybą, tad pradedu nuo mažų darbų“, – pareiškė vyriškis.
V. Lozovojus iš kiemo išvalė skeveldras ir šiukšles, suremontavo šiltnamį, pasodino gėlių ir daržovių, sutaisė sūpynes, pripylė į pripučiamą baseiną vandens – kad dvi anūkės galėtų šėlioti ir pamirštų karą.
„Žinote, mano pavyzdys užkrėtė ir kitus kaimynus – jie irgi ėmė tvarkyti gėlynus, daržus, šiltnamius, o kartu susėdę planuojame, kaip padėsime vieni kitiems atstatyti namus, nes pergalė anksčiau ar vėliau vis vien bus mūsų“, – kalbėjo optimizmo nepraradęs V. Lozovojus.
Energetiku iki pensijos dirbęs vyriškis nežino, ar į jo namą pataikė priešo, ar saviškių bomba. Mat pastatas yra svarbioje strateginėje sankryžoje, todėl jame buvo įsitvirtinę maskolių snaiperiai.
„Svarbiausia, jog priešas buvo nuvytas ir neleidome pulti Kyjivo“, – džiaugėsi V. Lozovojus. Vyriškis vylėsi, jog valstybė suteiks jam paramą, tad savo namą atstatys per artimiausius kelerius metus.
Eldoradas BUTRIMAS
(Bus daugiau)
Galerija: Irpinė
Publikuota: 2022-07-25 17:30:36
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|