|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Senovėje maldininkai iš visos Sūduvos į Alvito Šv. Onos atlaidus traukdavo bričkomis ir vežimais.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus archyvo nuotr
Nuolatinis skubėjimas, vasaros darbų maratonas reikalauja stabtelėti, pasidžiaugti gražiomis dienomis prieš ateinančią rugiapjūtę. Mūsų krašte toks stabtelėjimas – parapijų atlaidai ir kaimo šventės. Jie suburia bendruomenes, žmones verčia gražinti savo namus ir gyvenvietes, ragina prisiminti suvalkietišką vaišingumą. Alvitas ruošiasi Šv. Onos atlaidams, laukia iš įvairiausių kraštų sugrįžtančių savo vaikų ir atvykstančių maldininkų. Tai puiki proga ne tik pasimelsti, aplankyti seniai matytus gimines, draugus, pabendrauti, bet ir prisiminti krašto istoriją.
Susiklostė per amžius
Nuo senų senovės Šv. Onos atlaidai – didžiausi ir garsiausi mūsų Marijos žemėje, nes šv. Ona – Mergelės Marijos motina, dar vadinama duonos ponia ir šeimų globėja. Tikintieji šių iškilmių laukdavo, kad susigrąžintų Dievo malonę ir gautų atlaidus – ypatingą nuodėmių atleidimą.
Krikščionybės pradžioje tokių švenčių nebuvo, atlaidai atsirado vėliau, popiežių sprendimu. Atlaidai – bažnyčios šventės, susijusios su Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimu, juos skelbia popiežius ir „Kanonų teisės kodekse“ numatyti Bažnyčios hierarchai. Visuotiniai atlaidai įvesti 1300 m. popiežiaus Bonifaco VIII bule. Iškilmingiausiai švenčiami Mergelės Marijos, Petro ir Povilo, Šv. Onos atlaidai, išskirtinės Joninių tradicijos.
Menininkai šv. Oną vaizdavo kaip paprastą moterį, vilkinčią ilga suknele, apsisupusią apsiaustu, galvą apsigobusią skara ar skraiste. Ji yra moters-motinos simbolis.
Istorija primena kelias priežastis, kodėl Alvite švenčiami Šv. Onos atlaidai. Viena iš jų – 1660 m. popiežiaus Aleksandro VII Alvito bažnyčiai suteikti atlaidai, galimi gauti per Šv. Onos atlaidus.
Kita priežastis – pagerbti bažnyčios fundatorės kunigaikštienės Onos Ketlerytės-Radvilienės, anuomet padovanojusios naujai pastatytai bažnyčiai Švč. Mergelės Marijos paveikslą, kurį tikintieji laiko stebuklingu, vardą. Žinomas ir kitas vertingas paveikslas – šv. Onos, mokančios Mariją rašto. Taip Alvite pradėti švęsti Šv. Onos atlaidai, atsirado Oninių tradicijos, kurios tęsiasi kelis amžius.
Apsitvarkymo laikas
Senovėje maldininkai iš visos Sūduvos į Alvitą traukdavo bričkomis, vežimais ar pėsčiomis, vėlesniais laikais – dviračiais ar automobiliais važiuoti. Miestelis atgydavo, sodybos prisipildydavo džiugaus namiškių ir svečių klegėjimo, kvepėjo šviežia duona, pyragais, mėsos gaminiais.
Moterys ir merginos prieš atlaidus šveisdavo langus, švarindavo ir puošdavo trobas, vaikai nušluodavo kiemą, takelius pabarstydavo smėliu.
Atlaidams taupydavo gražesnį drabužį, blizgindavo dažniausiai vienintelius turimus batus.
Parapijos choras aktyviau repetuodavo, kad balsai darniau skambėtų, jo vadovai ieškodavo naujų negirdėtų giesmių, kuriomis pradžiugintų bei nustebintų parapijiečius ir atvykėlius.
Žalumynais išpuošta bažnyčia, kelių kunigų aukojamos mišios, gausi ir įspūdinga procesija, balsingo choro giesmės, mergaitės su vasaros gėlių puokštėmis, šventinama pirmoji naujojo derliaus duona kėlė nuostabą bei pamaldų žmonių susižavėjimą. Iš toliau atvykusieji su įdomumu apžiūrėdavo miestelį bei jo įžymybes, susipažindavo su naujais žmonėmis ir švenčių tradicijomis. Patirti įspūdžiai ilgam įstrigdavo į atmintį, o prisiminimai keldavo nostalgiją.
Tradicijos keičiasi
Slenkant laikui keitėsi santvarkos ir žmonių gyvenimas, tačiau tradiciniai Šv. Onos atlaidai išliko, atlaikę karus, sovietinį persekiojimą ir plintančias naujas madas. Pasikeitė tik jų šventimas. Seniau svarbiausias žmonių tikslas buvo pasimelsti ir gauti atlaidus, o tik paskui pasimatyti su giminėmis bei pažįstamais, taip pat apsipirkti pas karabelninkus.
Vyresnieji alvitiečiai prisimena žmonių minias bažnyčioje ir šventoriuje, aplink senosios bažnyčios griuvėsius klūpomis einančius čigonus ir kitus atgailautojus, smagius giminių pasisėdėjimus paupyje ar paežerėje prie kuklių vaišių, išdėliotų ant patiesalo. Viskas buvo paprasta, bet nuoširdu.
Dabar labiausiai rūpi bendravimas, noras pasipuikuoti savo išvaizda bei apdarais, dalyvauti po atlaidų vykstančiuose koncertuose ar pramogose, o malda svarbi tik vyresniems žmonėms ir tikriems katalikams.
Daugelis šių laikų atlaidų dalyvių net į bažnyčią neužeina, laukdami koncerto vaikšto po šventorių, bendrauja, apsipirkinėja pas prekiautojus. Šurmulys kartais būna toks garsus, kad trukdo besimeldžiantiesiems.
Sėdintieji miestelio parke kartais taip įsilinksmina, kad jų triukšmas net užgožia giesmes. Vyresnieji dūsauja, prisimindami anksčiau buvusį didesnį pamaldumą ir kuklumą, dėl negerovių kaltina auklėjimą ir dvasinį skurdą. Nors pripažįsta, kad ir seniau buvo blogybių – daugybė elgetų, prekiautojų šurmulys, girtaujančiųjų barniai ir net muštynės.
Tradicijų puoselėtojai džiaugiasi, kad apskritai dar vyksta atlaidai, nes jaunesniajai kartai užtektų tik švenčių ir koncertų. Paklausti, kuo svarbūs Šv. Onos atlaidai, jauni žmonės kalbėjo, kad tai proga sugrįžti pas tėvus, pavaikščioti vaikystės takais, susitikti buvusius klasės draugus. Iš kalbintųjų nė vienas nepasakė, kad atvyko pasimelsti ir gauti atlaidus. Panašu, jog šiuolaikiniai žmonės net nebežino, ką reiškia „gauti atlaidus“.
Galima pasidžiaugti, kad buvę alvitiečiai gimtinės bei artimųjų neužmiršta, bent per Onines sugrįžta iš Lietuvos didmiesčių ir jų gyvenimus pasiglemžusių Europos fabrikų.
Švenčia kitaip
Pasidomėjau, kaip Onines švenčia kitose Lietuvos vietose. Atlaidų pamaldos visur labai iškilmingos ir panašios, tik po jų vykstančios šventės kiek skiriasi. Pavyzdžiui, Pandėlyje (Rokiškio r. sav.) vyksta teatralizuota ekskursija po miestelį, gatvių, giminių, draugų komandų varžytuvės, įvairios edukacijos. Kasmet renkamas metų parapijietis, apdovanojami aktyviausi bendruomenės nariai. Šventę organizuoja ir dalyvauja ne keli aktyvistai, o visa bendruomenė. Mokykla šeštadienį ir sekmadienį būna atvira, kad ją aplankytų buvę mokiniai, organizuotų klasių susitikimus.
Galima ir mums pasinaudoti šia patirtimi, nes Alvitas turi daug dėmesio vertų istorinių ir gamtos objektų, kuriuos prisimena tik retomis progomis. Miestelio svečiai galėtų pamatyti įdomius medžio drožinius, skoningą mokyklos aplinką, išskirtinį jos patalpų interjerą, aplankyti muziejų, kurį daugelis nepelnytai užmiršę. Juk jame saugoma Alvito istorija.
Galbūt pritaikius kitų patirtį Alvitas ir Šv. Onos atlaidai būtų dar patrauklesni ir viliotų ne tik pramogomis bei žvaigždžių pasirodymais? Šiemet tradicinėje Šeimenos seniūnijos vasaros Oninių šventėje koncertuos net 10 atlikėjų. Įdomu, kaip jie puoselės atlaidų tradicijas ir kels dvasingumą?
Tęsia bendruomenė
Magistralinis kelias Alvito miestelį padalino į du kaimus – Alvitą ir Maldėnus, o laikas – gyvenimą į „buvo anksčiau“ ir „dabar“. Turime ką prisiminti, su kuo palyginti.
Alvito krašto grožį plačiai išgarsino čia gimę poetai, mokslininkai, menininkai, istoriją krauju rašė savanoriai, o ašaromis aplaistė tremtiniai. Jų gyvenimą primena paminklai, išlikę senieji pastatai, palikti darbai ir kapinių akmenys.
Senąsias tradicijas tęsia dabartiniai alvitiečiai – puikios Raimundo ir Angelės Blažaičių, Ingridos ir Andriaus Milinkevičių bei kelios kitos šeimos, poetė Onutė Jasaitienė, kaimo kapelos „Širvinta“ (vad. Linas Penkaitis) dainininkai ir muzikantai, vargonininkas Vitas Venslova, daugelis kitų aktyvių gyventojų. O visų idėjų dvasiniai rėmėjai – Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas ir nenuilstantis klebonas Vytautas Kajokas.
Šiuolaikiškai modernų grožį ir darną sukuria Alvito kaimo bendruomenės, Šeimenos seniūnijos ir bažnyčios bendras darbas bei visų gyventojų pastangos.
Oninių šventė vėl kviečia visus pabūti kartu – melstis, susikabinti rankomis, dainuoti, giedoti, džiaugtis gyvenimu, nes optimizmas, santarvė, tradicijų puoselėjimas ir meilė gimtinei daro mus dvasiškai turtingesnius ir stipresnius.
Elena RUPEIKIENĖ
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotoja
Nuolatinis skubėjimas, vasaros darbų maratonas reikalauja stabtelėti, pasidžiaugti gražiomis dienomis prieš ateinančią rugiapjūtę. Mūsų krašte toks stabtelėjimas – parapijų atlaidai ir kaimo šventės. Jie suburia bendruomenes, žmones verčia gražinti savo namus ir gyvenvietes, ragina prisiminti suvalkietišką vaišingumą. Alvitas ruošiasi Šv. Onos atlaidams, laukia iš įvairiausių kraštų sugrįžtančių savo vaikų ir atvykstančių maldininkų. Tai puiki proga ne tik pasimelsti, aplankyti seniai matytus gimines, draugus, pabendrauti, bet ir prisiminti krašto istoriją. |
Nuo senų senovės Šv. Onos atlaidai – didžiausi ir garsiausi mūsų Marijos žemėje, nes šv. Ona – Mergelės Marijos motina, dar vadinama duonos ponia ir šeimų globėja. Tikintieji šių iškilmių laukdavo, kad susigrąžintų Dievo malonę ir gautų atlaidus – ypatingą nuodėmių atleidimą.
Krikščionybės pradžioje tokių švenčių nebuvo, atlaidai atsirado vėliau, popiežių sprendimu. Atlaidai – bažnyčios šventės, susijusios su Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimu, juos skelbia popiežius ir „Kanonų teisės kodekse“ numatyti Bažnyčios hierarchai. Visuotiniai atlaidai įvesti 1300 m. popiežiaus Bonifaco VIII bule. Iškilmingiausiai švenčiami Mergelės Marijos, Petro ir Povilo, Šv. Onos atlaidai, išskirtinės Joninių tradicijos.
Menininkai šv. Oną vaizdavo kaip paprastą moterį, vilkinčią ilga suknele, apsisupusią apsiaustu, galvą apsigobusią skara ar skraiste. Ji yra moters-motinos simbolis.
Istorija primena kelias priežastis, kodėl Alvite švenčiami Šv. Onos atlaidai. Viena iš jų – 1660 m. popiežiaus Aleksandro VII Alvito bažnyčiai suteikti atlaidai, galimi gauti per Šv. Onos atlaidus.
Kita priežastis – pagerbti bažnyčios fundatorės kunigaikštienės Onos Ketlerytės-Radvilienės, anuomet padovanojusios naujai pastatytai bažnyčiai Švč. Mergelės Marijos paveikslą, kurį tikintieji laiko stebuklingu, vardą. Žinomas ir kitas vertingas paveikslas – šv. Onos, mokančios Mariją rašto. Taip Alvite pradėti švęsti Šv. Onos atlaidai, atsirado Oninių tradicijos, kurios tęsiasi kelis amžius.
Senovėje maldininkai iš visos Sūduvos į Alvitą traukdavo bričkomis, vežimais ar pėsčiomis, vėlesniais laikais – dviračiais ar automobiliais važiuoti. Miestelis atgydavo, sodybos prisipildydavo džiugaus namiškių ir svečių klegėjimo, kvepėjo šviežia duona, pyragais, mėsos gaminiais.
Moterys ir merginos prieš atlaidus šveisdavo langus, švarindavo ir puošdavo trobas, vaikai nušluodavo kiemą, takelius pabarstydavo smėliu.
Atlaidams taupydavo gražesnį drabužį, blizgindavo dažniausiai vienintelius turimus batus.
Parapijos choras aktyviau repetuodavo, kad balsai darniau skambėtų, jo vadovai ieškodavo naujų negirdėtų giesmių, kuriomis pradžiugintų bei nustebintų parapijiečius ir atvykėlius.
Žalumynais išpuošta bažnyčia, kelių kunigų aukojamos mišios, gausi ir įspūdinga procesija, balsingo choro giesmės, mergaitės su vasaros gėlių puokštėmis, šventinama pirmoji naujojo derliaus duona kėlė nuostabą bei pamaldų žmonių susižavėjimą. Iš toliau atvykusieji su įdomumu apžiūrėdavo miestelį bei jo įžymybes, susipažindavo su naujais žmonėmis ir švenčių tradicijomis. Patirti įspūdžiai ilgam įstrigdavo į atmintį, o prisiminimai keldavo nostalgiją.
Slenkant laikui keitėsi santvarkos ir žmonių gyvenimas, tačiau tradiciniai Šv. Onos atlaidai išliko, atlaikę karus, sovietinį persekiojimą ir plintančias naujas madas. Pasikeitė tik jų šventimas. Seniau svarbiausias žmonių tikslas buvo pasimelsti ir gauti atlaidus, o tik paskui pasimatyti su giminėmis bei pažįstamais, taip pat apsipirkti pas karabelninkus.
Vyresnieji alvitiečiai prisimena žmonių minias bažnyčioje ir šventoriuje, aplink senosios bažnyčios griuvėsius klūpomis einančius čigonus ir kitus atgailautojus, smagius giminių pasisėdėjimus paupyje ar paežerėje prie kuklių vaišių, išdėliotų ant patiesalo. Viskas buvo paprasta, bet nuoširdu.
Dabar labiausiai rūpi bendravimas, noras pasipuikuoti savo išvaizda bei apdarais, dalyvauti po atlaidų vykstančiuose koncertuose ar pramogose, o malda svarbi tik vyresniems žmonėms ir tikriems katalikams.
Daugelis šių laikų atlaidų dalyvių net į bažnyčią neužeina, laukdami koncerto vaikšto po šventorių, bendrauja, apsipirkinėja pas prekiautojus. Šurmulys kartais būna toks garsus, kad trukdo besimeldžiantiesiems.
Sėdintieji miestelio parke kartais taip įsilinksmina, kad jų triukšmas net užgožia giesmes. Vyresnieji dūsauja, prisimindami anksčiau buvusį didesnį pamaldumą ir kuklumą, dėl negerovių kaltina auklėjimą ir dvasinį skurdą. Nors pripažįsta, kad ir seniau buvo blogybių – daugybė elgetų, prekiautojų šurmulys, girtaujančiųjų barniai ir net muštynės.
Tradicijų puoselėtojai džiaugiasi, kad apskritai dar vyksta atlaidai, nes jaunesniajai kartai užtektų tik švenčių ir koncertų. Paklausti, kuo svarbūs Šv. Onos atlaidai, jauni žmonės kalbėjo, kad tai proga sugrįžti pas tėvus, pavaikščioti vaikystės takais, susitikti buvusius klasės draugus. Iš kalbintųjų nė vienas nepasakė, kad atvyko pasimelsti ir gauti atlaidus. Panašu, jog šiuolaikiniai žmonės net nebežino, ką reiškia „gauti atlaidus“.
Galima pasidžiaugti, kad buvę alvitiečiai gimtinės bei artimųjų neužmiršta, bent per Onines sugrįžta iš Lietuvos didmiesčių ir jų gyvenimus pasiglemžusių Europos fabrikų.
Pasidomėjau, kaip Onines švenčia kitose Lietuvos vietose. Atlaidų pamaldos visur labai iškilmingos ir panašios, tik po jų vykstančios šventės kiek skiriasi. Pavyzdžiui, Pandėlyje (Rokiškio r. sav.) vyksta teatralizuota ekskursija po miestelį, gatvių, giminių, draugų komandų varžytuvės, įvairios edukacijos. Kasmet renkamas metų parapijietis, apdovanojami aktyviausi bendruomenės nariai. Šventę organizuoja ir dalyvauja ne keli aktyvistai, o visa bendruomenė. Mokykla šeštadienį ir sekmadienį būna atvira, kad ją aplankytų buvę mokiniai, organizuotų klasių susitikimus.
Galima ir mums pasinaudoti šia patirtimi, nes Alvitas turi daug dėmesio vertų istorinių ir gamtos objektų, kuriuos prisimena tik retomis progomis. Miestelio svečiai galėtų pamatyti įdomius medžio drožinius, skoningą mokyklos aplinką, išskirtinį jos patalpų interjerą, aplankyti muziejų, kurį daugelis nepelnytai užmiršę. Juk jame saugoma Alvito istorija.
Galbūt pritaikius kitų patirtį Alvitas ir Šv. Onos atlaidai būtų dar patrauklesni ir viliotų ne tik pramogomis bei žvaigždžių pasirodymais? Šiemet tradicinėje Šeimenos seniūnijos vasaros Oninių šventėje koncertuos net 10 atlikėjų. Įdomu, kaip jie puoselės atlaidų tradicijas ir kels dvasingumą?
Magistralinis kelias Alvito miestelį padalino į du kaimus – Alvitą ir Maldėnus, o laikas – gyvenimą į „buvo anksčiau“ ir „dabar“. Turime ką prisiminti, su kuo palyginti.
Alvito krašto grožį plačiai išgarsino čia gimę poetai, mokslininkai, menininkai, istoriją krauju rašė savanoriai, o ašaromis aplaistė tremtiniai. Jų gyvenimą primena paminklai, išlikę senieji pastatai, palikti darbai ir kapinių akmenys.
Senąsias tradicijas tęsia dabartiniai alvitiečiai – puikios Raimundo ir Angelės Blažaičių, Ingridos ir Andriaus Milinkevičių bei kelios kitos šeimos, poetė Onutė Jasaitienė, kaimo kapelos „Širvinta“ (vad. Linas Penkaitis) dainininkai ir muzikantai, vargonininkas Vitas Venslova, daugelis kitų aktyvių gyventojų. O visų idėjų dvasiniai rėmėjai – Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas ir nenuilstantis klebonas Vytautas Kajokas.
Šiuolaikiškai modernų grožį ir darną sukuria Alvito kaimo bendruomenės, Šeimenos seniūnijos ir bažnyčios bendras darbas bei visų gyventojų pastangos.
Oninių šventė vėl kviečia visus pabūti kartu – melstis, susikabinti rankomis, dainuoti, giedoti, džiaugtis gyvenimu, nes optimizmas, santarvė, tradicijų puoselėjimas ir meilė gimtinei daro mus dvasiškai turtingesnius ir stipresnius.
Elena RUPEIKIENĖ
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotoja
Publikuota: 2022-07-27 09:41:53
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|