„Santaka“ / Kyjive nusistovėjusi ramybė – apgaulinga

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda javų kombainą INTERNATIONAL-431 (pjaunamoji 3,6 m, 6 cilindrų variklis, pilnai veikiantis). Perka šieno ir šienainio ritinius. Tel. 8 631 87 876.
Galioja iki: 2024-03-01 11:26:25

Parduoda naują nedidelį savos gamybos šildymo katilą-viryklę (tinka jungti per mašinsuolį, 700 Eur), naują pripučiamą 3,1 m valtį (650 Eur). Atlieka lengvųjų automobilių kėbulo suvirinimo darbus, dengia kėbulą antikorozine danga. Tel. 8 614 21 817.
Galioja iki: 2024-03-01 11:31:28



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-08-01 17:20

Dalinkitės:  


Iš supjaustytų traukinio bėgių suvirintos trikampės piramidės, turėjusios sutrukdyti įsiveržti tankams, dabar yra nustumtos į pakeles.

Autoriaus nuotr.


Kyjive nusistovėjusi ramybė – apgaulinga


(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–58)

Palyginus tai, kokią Ukrainos sostinę Kyjivą regėjau pirmą karo mėnesį ir sugrįžęs dabar, vaizdas skiriasi kaip diena nuo nakties. Karo pradžioje už visą Lietuvą gyventojų skaičiumi didesnis miestas žvelgė užgesusiomis vaiduoklio akimis, ištuštėjusiomis gatvėmis be transporto, parduotuvių ir kavinių šurmulio. Dabar jis atgijęs, tačiau tvyranti ramybė – kiek apgaulinga.



Tvyrojo baimė

Pirmosiomis karo dienomis Kyjivo gatvės buvo užbarikaduotos, jo pervažiuoti nebuvo įmanoma net taksi, nes kai kur praleido tik karinius, policijos ir greitosios pagalbos automobilius. Smėlio maišais buvo apdėti ne tik metro stočių bei valstybinių įstaigų, bet ir bažnyčių įėjimai, o daugybė pirmųjų aukštų langų slėpėsi apkalti apsauginėmis plokštėmis.

Pirmą karo mėnesį į Kyjivą traukiniai vyko pustuščiai, o iš jo – perpildyti, nes daugybė gyventojų traukėsi iš sostinės. Nors Maskvos pažadas Ukrainą užimti per keturias dienas subliuško, užvirę mūšiai sukėlė neregėtą paniką – bėglių srautas į vakarinius šalies regionus bei užsienį buvo milžiniškas.

Kariškiai įtarė, kad Kremlius siunčia specialiai apmokytus agentus, turinčius nužudyti prezidentą Volodymyrą Zelenskį bei rengti provokacijas Kyjive, todėl kiekvienas atvykėlis geležinkelio stotyje buvo akylai tikrinamas – smulkmeniškai apžiūrimas ne tik pasas ir bagažas, bet ir telefono įrašai, fotoaparato nuotraukos. Tuo metu susirasti nakvynę Kyjive buvo sunku, nes dauguma viešbučių užsidarė, o likusių veikti klientus policija kas rytą tikrindavo – prašydavo pateikti dokumentus, parodyti telefonų įrašus, nuotraukas.


Vaikščioti po Kyjivą buvo nejauku, pavieniai praeiviai buvo nešnekūs ir įtarūs, ore tvyrojo baimė ir laukimas kažko baisaus.



Skendėjo tamsoje

Sutemus dėl bombardavimų grėsmės šviesos užgesdavo visuose languose, tad daugiaaukščių namų kontūrus galėjai matyti tik pasirodžius mėnuliui.

Dieną miesto centre veikė vos kelios vaistinės ir parduotuvės, kurių darbo laikas buvo sutrumpintas dėl įvestos komendanto valandos. Pastaroji galiojo nuo 18 val. iki 6 val. Tačiau kylant pavojui komendanto valandą įvesdavo net paromis, todėl norintieji iš anksto apsirūpinti maistu stodavo į didžiules eiles prie parduotuvių.

Į centrinę geležinkelio stotį rinkosi tik pabėgėliai, nes neveikė nei joje esančios kavinės, nei parduotuvės. Visi atėjusieji gaudavo nemokamus maisto davinius. Dėl baimės, kad priešas gali bombarduoti stotį, šviesą uždegdavo tik prie kasų bei patalpose be langų, tad traukinio po parą ar dvi tekdavo laukti tamsoje.

Naktį traukiniai važiuodavo išjungtomis šviesomis bei aklinai užtrauktomis užuolaidomis baiminantis, kad okupantai nesugalvotų jų apšaudyti. Šviesos nedegdavo net pakelės stotyse, todėl traukiniui sustojus keleiviai į jį lipdavo pasišviesdami telefonų žibintuvėliais. Atrodydavo, kad tai negali būti tikrovė – greičiau siaubo filmas.




Nebėra barikadų

Buvusį košmarą Kyjivo stotyje dabar primena meninė instaliacija iš lagaminų ir barikadinių trikojų bei vaikų, stotyje leidusių naktis, piešinių paroda.

Traukiniai į Kyjivą dabar atvyksta punktualiai, o patikrinimai stotyje vyksta greitai ir moderniai – taip, kaip aerouostuose: keleiviai eina pro vartus su metalo detektoriais, o bagažas peršviečiamas.

Ukrainos sostinėje ir toliau budi daug ginkluotų teritorinės apsaugos karių, tačiau miestas atvykėlius pasitinka didmiesčio šurmuliu. Dauguma barikadų jau pašalintos, atsidarė teatrai, kino ir koncertų salės, lauko kavinėse žmonės vakarieniauja ir linksmai šnekučiuojasi, parkuose bučiuojasi porelės.

Netoli Kyjivo merijos esanti Nepriklausomybės aikštė (Maidanas), kurią neatsargiai fotografuodamas karo pradžioje buvau suimtas, dabar vėl yra visų pereinama ir pervažiuojama. Iš supjaustytų traukinio bėgių suvirintos trikampės piramidės, turėjusios sutrukdyti įsiveržti tankams, dabar yra nustumtos į pakeles.

Vykstančio karo neleidžia pamiršti šimtai mažų Ukrainos vėliavėlių, subestų Maidano aikštės vejoje. Praeiviai sustoja prie jų, deda gėles.

Kitoje gatvės pusėje pasigirsta garsi muzika – muzikantų grupė dainuoja religines dainas. Priėjęs matau, kaip pritarti dainininkams sustoja keliolika kariūnų. Jie dainuoja labai įsijautę, net užsimerkę. Tai suprantama: kariškiai suvokia, jog jų likimą fronte lems Dievo ranka.


Maidano aikštė su joje esančiais patriotiniais paminklais ir simboliais – susikaupimo bei apmąstymų vieta. Už keleto šimtų metrų – kavinės, prabangių rūbų parduotuvės. Į jas einantys žmonės nori nors trumpam užsimiršti, pabėgti nuo karo.



Maistu nebesidalija

Už puskilometrio esančiame Taraso Ševčenkos parke prie specialių staliukų vyrai žaidžia šachmatais, ant suoliukų šnekučiuojasi moterys, žaidžia vaikai, o kavinės terasoje miestiečiai skanauja kavą su pyragaičiais.

Dar kiek tolėliau, šalia universiteto esančiame Botanikos sode, aptinku grupę porelių, šokančių Lotynų Amerikos šokius. Jos, pasirodo, iki karo čia rinkdavosi kiekvieną penktadienį, tad neseniai nusprendė atgaivinti tradiciją ir kvietė prisijungti visus norinčiuosius.

Botanikos sodas – viena mėgstamiausių kyjiviečių pasivaikšiojimų vietų. Prie įėjimo – kančioje sustingusio jaunuolio skulptūra. Tai paminklas, skirtas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems studentams bei dėstytojams.

Užkalbinu šalia sėdinčias dvi moteris – netoli esančio geležinkelių skaičiavimo centro darbuotojas Larisą Kononenko ir Leną Peregon.

Abi tvirtina, kad Kyjivas atsigauna, jame nebėra karo pradžioje tvyrojusios panikos ir išgąsčio.

„Tada mes bijojome net išeiti į gatvę, per langus matėme sprogimus „Antonovo“ aerouoste, baiminomės, kad raketos atskries ir iki mūsų namo, tad išsinešėme čiužinius į laiptinės koridorių ir greta su kaimynais miegojome, dalijomės maistu, naujienomis“, – pasakojo L. Kononenko.

Iš to namo, kur gyvena ši moteris, jos aukšte gyvenusių šešių šeimų pirmą karo dieną pasitraukė keturios. Dvi šeimos ir liko užsienyje, o kitos sugrįžo. Niekas iš kaimynų jau nebemiega laiptinės koridoriuje, nebesidalija maistu.



Persekioja košmarai

L. Peregon bombarduojamo Kyjivo išgyvenimų nepatyrė, nes su sūnumi ir mama pasitraukė pas gimines į Chmelnyckio miestą. Į sostinę šeima grįžo tik okupantams atsitraukus.

„Kyjivo linksmumas ir atsipalaidavimas yra apgaulingas, – tikino L. Peregon. – Mieste daug pabėgėlių, žmonių, netekusių darbo arba gaunančių gerokai mažesnę algą, be to, pavojaus sirenos suskamba beveik kas dieną, o kartais netoliese vis dar sprogsta priešo raketos, žūsta žmonės.“

„Mes stengiamės šypsotis, gyventi normaliai, bet tai nėra lengva, kai girdi pranešimus apie žūstančiuosius fronte ir žinai, jog ten kovoja giminaičiai ar bičiuliai, bendradarbių šeimos nariai“, – kalbėjo L. Kononenko.


Moteris košmarai persekioja ir sapnuose. Larisa vis sapnuoja nuo bombos ištiškusį vaikišką vežimėlį.

Larisa Kononenko prasidėjus karui labai išgyveno dėl savo dukters, kurią, gyvenančią kitame Kyjivo mikrorajone, atakavo panikos priepuoliai. Mergina sėdėjo užsidariusi vonios kambaryje ir iš baimės visą laiką raudojo. Ji atsigavo tik po savaitės, kai nuvyko į Airiją. Visgi mergina neseniai grįžo atgal į Ukrainą ir pareiškė, kad tik Kyjive jaučiasi laiminga.



Nerimas dėl sūnų

Abi pašnekovės atviravo, jog labai nerimauja dėl to, kad karas užsitęs. O tuomet į frontą teks eiti jų sūnums, kurių turi tik po vieną. 24-erių L. Kononenko ir aštuoniolikmetis Lenos Peregon sūnūs pareiškė, jog iš Kyjivo nesitrauks, eis savanoriais jį ginti.

„Mano pažįstama neseniai grįžo gyventi į Charkivą, nes nori būti arčiau sūnaus, kuris ten kovoja fronte. Jei mano sūnus liks kovoti Kyjive, aš iš čia irgi nesitrauksiu. Net per didžiausius bombardavimus liksiu su sūnumi“, – kalbėjo L. Peregon.

„Aš irgi liksiu, būsiu arti sūnaus“, – patikino L. Kononenko ir iš jos akių pasruvo ašaros. Moteris prašė nefotografuoti jos verkiančios, nusiramino, o atsisveikindama prašė perduoti lietuviams padėką už paramą Ukrainai.


Tai, jog ramybė Kyjive kiek apgaulinga, patvirtino ir hostelio „Petrani“, kuriame apsistojau, administratorė Jevgenija Zaharčenko. 21 metų mergina prieš kelias savaites universitete įgijo teisininkės diplomą, tačiau jos galvoje – sumaištis.

„Labai bijau bombardavimų, žūti. Kilus karui su mama ir močiute išbėgome pas gimines, gyvenančius už 100 kilometrų nuo Kyjivo. Vėliau grįžome, bet sutarėme, kad jei dar kartą maskoliai puls Kyjivą, bėgsime į užsienį“, – sakė mergina. J. Zaharčenko norėtų bėgti į Vakarų Europą, tačiau anglų kalbos nemokančios mama ir močiutė svarsto apie Latviją, kur gyvena tolimi giminaičiai.

„Bomba sugriovė privatų dviaukštį namą, esantį už poros minučių kelio nuo mūsų namo. Man tie vaizdai neduoda ramybės, tad vis dar nesijaučiu saugi“, – atviravo jauna kyjivietė.



Eldoradas BUTRIMAS



(Bus daugiau)





Galerija: Kyjivas




Publikuota: 2022-08-01 17:20:32

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Biudžeto projektas visuomenei pristatytas be... visuomenės
* Statusą praradęs bedarbis ieško teisybės ir grasina teismais
* Dezinformacijos įdiegtos vaistų baimės pacientus varo į paniką
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar savo parašu paremsite kandidatus Prezidento rinkimuose?
Jau pasirašiau savo iniciatyva.
Jei paprašys asmeniškai – pasirašysiu.
Nesirašysiu nė už vieną.
Dar nenusprendžiau.



Kalbos patarimai

Pieninis ar pieniškas šokoladas?
Kalbos požiūriu taisyklingi abu variantai. Priesagos -iškas būdvardis vartojamas nusakant daikto požymį. Jis paprastai vartojamas šnekoje, laisvuosiuose stiliuose: pieniškas šokoladas, pieniškas valgis, pieniški ledai, pieniška sriuba.
Sudarant terminus, kai reikia pabrėžti rūšį, vartojamas priesagos -inis būdvardis: pieninis šokoladas, grietininis šokoladas, riešutinis šokoladas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai