„Santaka“ / Visas problemas Leonora siūlo spręsti su šypsena / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda ekologiškai užaugintų broilerių skerdieną (4,50 Eur už kg), česnakus (4 Eur už kg). Tel. 8 620 85 869.
Galioja iki: 2022-08-14 08:25:35

Parduoda naujas iš vielos nupintas pintines („gurbus“), kušetę. Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2022-08-15 10:19:54

Parduoda lietus ratlankius R15 su naudotomis vasarinėmis padangomis HANKOOK (nuo CITROEN, 195/65, 130 Eur). Tel. 8 685 17 286.
Galioja iki: 2022-08-15 10:20:18



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Vilkaviškietė Leonora Čėplienė mėgsta pasivaikščioti, skaityti knygas, spręsti įvairias užduotis ir testus, o smagiomis asmeninėmis įžvalgomis nuolat džiugina savo sekėjus internete.

Dainiaus ČĖPLOS nuotr.


Visas problemas Leonora siūlo spręsti su šypsena

Eglė MIČIULIENĖ


Knygų „maniakė“ Leonora Čėplienė apie daugumą dalykų gyvenime kalba su humoro gaidele. Internete smagiomis mintimis su kitais besidalijanti vilkaviškietė pati vengia amžinų niurgzlių, nuodijančių dienas sau ir aplinkiniams.

Pretenzijų gyvenimui neturi

„Būti sena – tai nieko nebijoti, nes koks skirtumas, nuo ko mirsi, nes šiam gyvenimui jokių reikalavimų ir pretenzijų neturi. Tik dėkingumą. Nes jau seniai moki pasakyti , , ne“, nes jau niekam nieko neprivalai, nes jau žinai, kokia laimė, kai nereikia prieš nieką apsimetinėti, šunuodegiauti ir lankstytis prieš vidutinybę lyg prieš genijų.

Būti sena – tai išmokti šypsotis, nes nieko nėra baisiau už piktą senuką. Visas problemas (o jų daug) išmokti spręsti su šypsena.“

Štai taip savo feisbuko paskyroje mintis apie senatvę dėsto Leonora Čėplienė. Nors ji – jau prosenelė, sena jos niekaip nepavadinsi. Bet pati moteris šio žodžio nebijo, kaip ir jokių kitų. Tiesi, atvira, geru humoro jausmu žavinti Leonora neturi jokių kompleksų ir nesistengia visuomenei atrodyti geresnė nei yra. Ir kaip tik tuo – labai patraukli. Draugai, pažįstami seka bei skaito jos istorijas bei įžvalgas internete ir mielai jomis dalijasi.


Per mėnesį – 7 knygos

„Užeik užeik, neužrakinta. Pas mane – visada atvirų durų dienos!“ – juokiasi L. Čėplienė ir pakviečia į kambarį.

Įžengus pirmiausiai į akis krinta du dalykai: daugybė žydinčių gėlių ir ant stalo gulinčios knygos.

Gėlės sudovanotos savų ir svetimų vaikų, tik jau suaugusių – didžiąją dalį gyvenimo mokykloje dirbusi L. Čėplienė ką tik atšventė 70 metų jubiliejų.

O knygos – didžioji Leonoros aistra.

„Jau suprantu, ką reiškia pijokui degtinė! Aš lygiai taip pat esu priklausoma nuo knygų. Va toje lentynėlėje pasidedu parneštas iš bibliotekos, ir kai pamatau, kad jos lieka tik dvi, mane net niežėti pradeda – o ką aš skaitysiu toliau? – juokiasi moteris. – Jau nuo vaiko skaičiau, tik laiko tiek nebūdavo, mokykloje ištisai reikėdavo sąsiuvinius taisyti. Užtai dabar knygas tiesiog ryju: per mėnesį vidutiniškai perskaitau septynias. Nepasisotinu!“

Knygas senjora ima iš įvairių bibliotekų. Pasiskaito internete rekomendacijas, paseka, kada mėgstamas autorius išleidžia naują knygą, ir jungiasi prie internetinės bibliotekų sistemos ieškoti, kas turi šį leidinį. Jei norimos knygos nėra Vilkaviškyje, lekia į Virbalį ar Alvitą – paprastai vis tiek kurioje nors bibliotekoje randa.


O perskaičiusi parašo savo įspūdį feisbuko paskyroje – Leonoros internetiniai sekėjai laukia šių anonsų ir pagal juos literatūrą renkasi patys.

Nušluosto ašaras ir gydo sielą

L. Čėplienė labai mėgsta detektyvus, psichologinę literatūrą, knygas politine tematika. Nesibaido ir lengvos, pramoginės literatūros. Įdomesnes, meistriškai parašytas knygas verčia lėčiau, su pasimėgavimu, o daugumą lengvesnio turinio – greitojo skaitymo metodu.

„Viską skaitau. Lengvo turinio knygas skaityti – kaip tepaliuku sąnarį pasitepti – tuo metu gerai, bet tuoj pamiršti. Labai mėgstu skandinavų detektyvus. Anūkas net sakė, kad įsimyliu žulikus – bet juk knygoje jie įdomesni nei teigiami herojai! Įdomi ir politinė literatūra – jos nelabai kas skaito, tai bibliotekose nesunku gauti“, – kalbėjo moteris.

Neseniai bibliotekoje ji rado naujutėlę knygą apie Donaldą Trumpą: bestselerį, kurio autoriumi pristatomas Anonimas, įslaptintas vienas iš aukščiausių Prezidento administracijos pareigūnų. Kitas ką tik perskaitytas romanas – „Paskutinis knygynas Londone“, apie II pasaulinio karo metus.


„Tai knyga, kuri ašaras nušluosto, sielą gydo, kūną palaiko ir užpildo karo išsprogdintą gyvastį. Knyga, kurios įsitvėrę galime nugalėti ligą, susidraugauti su senatve, apkabinti vienatvę“, – taip apie ją feisbuke rašo Leonora Čėplienė.

Dar viena neseniai jos perskaityta knyga – Živilės Kropaitės „#fainiausia pasauly močiutė“, kuri vilkaviškietei sukėlė prisiminimų apie jos pačios tetukę Izabelę, labai panašią į knygos heroję. L. Čėplienę sužavėjo ir autorės rašymo stilius. „Moteris pasakoja apie tremtį, apie tikrai baisius, tamsius dalykus, bet labai šviesiai. Skaičiau ir vietomis kvatojau, vietomis verkiau. Rekomenduočiau paskaityti“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Naujovės patiko visada

Paklausta, kur jos optimizmo šaltiniai, L. Čėplienė minutėlę pasvarsto.

„Nežinau, kiek man liko gyventi, – tai kaip galiu vaikščioti susiraukusi? Tai juk mano gyvenimas, mano laikas! Kam įdomu mano virkavimai? Su viena pažįstama kalbėjau. Ji stebėjosi, kad vos užsukusi pas ką į svečius girdi tą patį: koks kvailas kaimynas, koks blogas žentas ir kokie aferistai valdininkai. Dar kokios ligos baisios ir kokie daktarai netikę. Bet tokios kalbos mus tik graužia. Pirmiausiai įtikini kitus, koks tu nelaimingas, paskui – save, o tada depresija jau už pirmų durų“, – kalbėjo moteris.

Galbūt optimizmo, svarsto Leonora, atsiranda daugiau, kai sumažėja atsakomybės. Nereikia eiti į darbą, užaugini ir išleidi vaikus.

„Turi netrukdyti jiems gyventi: užsuku išgerti kavos, pabendraujame ir dingstu porai savaičių. Kartą dukrai sakau: „Kodėl nepaskambini, o gal aš jau numirusi?“ O ta man – „Kaip Jūs numirusi, jei matau, kad feisbuke sėdit!“ – juokėsi pašnekovė.

L. Čėplienė sutinka, kad ne visi vyresnio amžiaus žmonės, kaip ji, „sėdi feisbuke“. Kiti apskritai nesiliečia prie jokių išmaniųjų technologijų. Tačiau vilkaviškietė sako, kad jai visada viskas buvo įdomu. Dar mokykloje dirbdama su entuziazmu ir susidomėjimu priimdavo programų pasikeitimus, naujoves.

„O kiek moteriškių išsilaiko vairuotojo teises sulaukusios 55 metų?“ – kvatojo Leonora. Kaip tik tokio amžiaus ji, paraginta sūnaus, pasiryžo mokytis vairuoti. Dabar jau 15 metų sėkmingai nuvairuoja ir į bibliotekas, ir pas medikus, ir visur, kur jai reikia. „Į Vilnių nevykstu, bet į Marijampolę, Kalvariją, po rajoną važinėju, ir man užtenka“, – pasakojo moteris.

Trys geri dalykai


Tad pensijos, anot L. Čėplienės, bijoti nereikia, nes tai – aukso amžius.

„Pinigų užtenka tiek, kiek turi. Veiki ką nori, eini, kur nori, miegi, kada nori, – visas laikas tavo. Spręsk kryžiažodžius, skaityk, lankyk Trečiojo amžiaus universitetus. Užsiėmimų, koncertų, renginių galybė, ir dar dykai, kaip suvalkiečiams, – tik spėk nueiti“, – kalbėjo moteris.

O pozityvumo, sako Leonora, reikia mokytis. Kažkada ji pati buvo pajutusi, kad darosi pikta. Tačiau kartą per televiziją išgirdo naudingą paprastos kaimo moters patarimą: kasdien užsirašyti bent tris gerus tą dieną nutikusius dalykus.

„Na, manau sau, pabandysiu, juk nieko nekainuoja. Pradėjau tų gerų dalykų dairytis, bet nelengva pasirodė! Būdavo, ryte kas gatvėje pasako „Labas rytas“ – ir užrašau. Mokinukas sutiktas nusišypso – vėl užsirašau“, – prisiminė pašnekovė.

Ilgainiui akimirkų, kuriomis galima pasidžiaugti, ėmė rastis vis daugiau. Galiausiai moteris suvokė, kad jos sąmonė nebefiksuoja neigiamų dalykų, o teigiami patys lenda į akis!

„Eini ryte, saulė kyla, rasa iškritusi, žvirbliai čirškia – ir ko nepasidžiaugti?“ – šypsojosi L. Čėplienė.


Dabar ji sako nenorinti dalinti patarimų, bet galinti pasidalinti patirtimi.

„Tiesiog leiskime sau būti laimingais, – internete rašo Leonora. – Vaikščiokime per lietų – oda atsigers drėgmės, nesimiega – skaitykime, pieškime, spręskime kryžiažodžius (miegokime dieną). Susikirto nuomonės kokiu nors klausimu, keiskime temą, nervina pažįstamas – venkime bendravimo. Mes niekam nieko neprivalome, mes privalome tik sau – būti laimingi. Mūsų laukia bibliotekos, kultūros centrai, Visuomenės sveikatos specialistai, Trečiojo amžiaus universitetai. Optimizmą reikia auginti. Kaip atjautą, gerumą, dosnumą, empatiją. Neauginamas savaime auga tik pyktis. Bet jis, bjaurybė, brangiai mums kainuoja...“






Kiek man metų, jau visiems apskelbiau, bet jaučiuosi tikrai ne pagal įrašą pase. Nusprendžiu – 56-erių. Kodėl ne 55? Va, taip sau, tyčia, dėl intrigos.

Nušvito protas, kai švystelėjo mintis, kad anksčiau gyvenau kaip Aš. Vienis. Siela ir kūnas. Su savo planais, siekiais, pageidavimais, net reikalavimais. Supratau, kad visa tai liko, bet kita manęs dalis, ta, kuri vadinasi Kūnas ir jo amžius, apibrėžtas mano dokumentuose, kartais tyliai, kartais įkyriau ima man nurodinėti. Anksčiau net nepastebėdavau. Bėgau, nervinausi, skaniai valgiau, svaigau nuo šampano, miego užtekdavo tik bluostą sudėti ir štai... Vėl stotelė.


Liūdna? Ne. Tereikia išmokti klausyti, ką sako. Ruošiuosi į kelionę. Iš vakaro mano antroji rūpestingoji pusė šnibžda: „Gal nereikia? Karšta.“ Numoju ranka... Prabėgo 2 savaitės, baigiu gydymąsi. O reikėjo paklausyti. Taip norisi ledų su braškėmis, bet kūnas pakiša tyrimų lapelį. Gailiu žvilgsniu palydžiu antrą cepeliną ir... į šalį stumiu ne vieną skanėstą. Ima perštėti akys, tenka dėti į šalį ir knygą.

Jeigu kas būtų pasakę, kad stengsiuosi klausyti to savo sargo, būčiau netikėjusi.

Ir nieko baisaus tame nėra. Gyventi dviese ir taikoje – vienintelė galimybė matyti savo proanūkius ir dar suspėti paskaityti jiems pasaką. Siela gyvens amžinai, bet kūnas yra ta sąlyga ir galimybė paglostyti brangiausiuosius.

Įsipilu taurę rabarbarų vyno, mirkteliu akį savo kūnui veidrodyje ir pasiunčiu jam tostą: „Už tavo 70 ir už mano 56! Dar pagyvensim.“

Optimistai gyvena dešimčia metų ilgiau.




Publikuota: 2022-08-03 08:07:30

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Žemdirbių derlių niokoja lietus, paukščiai ir miško gyvūnai
* Karštyje kankintis paliktas arklys kybartiečiams kėlė ir gailestį, ir pyktį
*Jaunimas džiaugiasi galimybe vasarą užsidirbti ir įgyti patirties
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip elgiatės su pinigais per atostogas?
Išleidžiu tiek, kiek susiplanuoju.
Išlaidauju ir nesuku galvos dėl pinigų.
Stengiuosi išleisti kuo mažiau.
Atostogauju namie, be papildomų išlaidų.
Aš neatostogauju.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas