|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Du draugai – du likimai. Kairėje – Vincas Dailyda, po karo žuvęs kaip sovietų pareigūnas, dešinėje – Gižų šaulys, Sibiro tremtinys Kazys Žilinskas.
Bronės ŽILINSKAITĖS-PADOLSKIENĖS albumo nuotr.
Į gimtąjį Rūdos kaimą Gižų valsčiuje Kazys Žilinskas grįžo po penkiolikos metų. Jis – vienas iš tūkstančių lietuvių, tapusių pačios pirmosios sovietų okupantų represijų bangos aukomis. Atsiminimų fragmentus dar 1989 m. iš tremtinio lūpų užrašė mokytojas Andrius Damušis. Spaudai juos parengiau kiek papildytus ne tik K. Žilinsko, bet ir Stasio Ankevičiaus, Šmujelio, Pustopedskio pasakojimų detalėmis.
Vidurnaktis
Miegojau klėtyje. Švito. Pro klėtelės langą išvydau prašmėžavusius kariškus štikus. Pradėjo belsti į duris. Klausiu, kas? Atsako, kad kaimynas. Atstūmiau duris. Šalia kaimyno Jono Stalgio stovėjo dar du: civilis ir kariškis. „Otdaj ružjo!.. Ruki v vierch!“ Nesuprantu rusiškai. Jonas paaiškina, kad reikia pakelti rankas. Buvau tik su baltiniais, vienas iš jų apčiupinėjo. Po to paliepė rengtis.
– Ką šitai reiškia, Jonai?
– Nežinau, areštuoja.
– Už ką?
– Nežinau.
Nuėjome į trobą, žmona verkauja. O mama gulėjo paraližiuota: vienos kojos ir rankos nevaldė. Ta irgi į ašaras. Tėvelis tylus sėdėjo, silpnai matė, paliegęs buvo. Neištvėriau.
– Jonai, sakyk, tegul greičiau veda.
Nuvarė į Gižus, į būstinę. Čia vėl krata. Į tualetą lydėjo su pistoletu rankoje.
Prašvitus atėjo žmona Salomėja, sesuo Agotėlė. Atnešė dešros, du sūrius. Sūrių neėmiau, nes nemėgau. Lageryje kiek kartų gailėjausi: kodėl aš jų nepaėmiau?..
Dunda vagonų ratai
Nuvežė į Vilkaviškio autobusų stotį. Vagonų pristatyta, kiek akys užmato. O vežamieji – tai iš Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių.
Ešelonas pajudėjo birželio 16 dieną. Ties Naująja Vilnia perrūšiavo: moteris su vaikais – į vienus vagonus, vyrus – į kitus. Gulėjom ir sėdėjom ant grindų. Langų grotos ant mažučių angų, o durys taip įtaisytos, kad... prasivertu tik tiek, kad tilptų kibiras. Vandens neduoda, tik silkių kasdien. Gerai, kad vienas iš mūsų perspėjo, nevalgykit. Kai lydavo, pro angos grotas iškišdavome skardinę. Kiek ten to vandens... Bet gerdavome iš eilės prisiliesdami lūpomis.
Birželio 29-ąją, per Petrines, netoli Dono upės išgirdome griausmą. Tik dabar sužinojom, kad prasidėjo karas. Džiaugėmės. Giedojom Tautos himną. Gal ir pasivys vokiečiai.
Vežė, vežė... Uralo kalnai. Po to Krasnojarsko kraštas. Sibiras. Kad Sibiras, tai kažkas raminosi. Nors duonos ir tabako turėsim.
Et... Nei duonos, nei tabako.
Už ką?
Lageryje tardė.
– Prie tarybų valdžios niekuo nenusikaltau.
– Nenusikaltai... Būtum nusikaltęs, – atsakė.
Čia kaip tas čigonas: muša savo vaiką už tai, ką jis galėjo padaryti.
Likimo broliai
Daugiausia buvo mokytojų. Iš dvidešimt penkių mūsų brigadoje – septyni mokytojai.
Pjovėm kelmus, nes prieš mus dirbę paliko juos labai aukštus. Trūko pjūklų. Davė vieną trims. Papuoliau kartu su buvusiu Lietuvos Prezidentu Stulginskiu ir švietimo ministru Tonkūnu. Juokais neišlaikiau. Klausia, ko tu dabar?.. Ai, sakau, čia iš praeities juokingą atsitikimą atsiminiau. O pats netveriu: Prezidentas, ministras ir aš, kaimo bernas.
Atvežė numirt. Pats pirmas mirė Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono Mirono tėvas. Visi tada stovėjome nusiėmę kepures. O vėliau, ypač 1943 metais, nebūt laiko kepurę užsidėt. Išlikau tik todėl, kad iš to, septintojo, Rešiotų lagerio papuoliau į kitą.
Laikė norėdami apkaltinti, kaip ir Lietuvos generolo Raštikio ir tarybinio generolo lietuvio bolševiko Uborevičiaus brolius. Bet jie jokiai organizacijai nepriklausė, tebuvo Lietuvos ūkininkai. Kuo juos apkaltinti? Kalinių gretose Lietuvos teisingumo ministras Šilingis, veik visi Lietuvos diplomatai. Dar nepriklausomos Gruzijos sveikatos apsaugos ministras, daug profesorių.
Čikambili
Kartą per savaitę vesdavo pirtin. Čia pamatydavom, kad iš mūsų telikę skeletai. Ar sveikas, taip nuspręsdavo: dviem pirštais suimdavo žemiau dubens. Jeigu suims mėsos, sveikas. Arba sverdavo. Jei mažiau nei 35 kg sveri, netinkamas darbui. Tuos netinkamus kažkur išveždavo. Sutikti dar kartą vieną iš jų neteko... Kiek mažiau nusilpusius siųsdavo į vadinamus atpenėjimo punktus. Ten buvo auginamos daržovės: kopūstai, morkos, bulvės... Po žiemos laukus dar kartą perkasdavome. Rinkdavome bulves. Randi ir, nubraukęs žievę, valgai. Tas bulves sušalėles vadindavome čikambili. Čikambiliu vadindavome Staliną.
Saulė vakaruose
Žinau, kodėl grįžau, – meldžiausi visada. Kiekvieno atokvėpio akimirką. Dievo prašiau, kad tik grįžčiau į Lietuvą numirt.
Jau po karo susirenkam kur, būdavo, meldžiamės, giedam. Žvelgdavome į besileidžiančią saulelę. Rusai nesuprasdavo lietuviškai. „Aš žinau, kodėl ten žiūrite, – pasakė vienas iš jų, generolas tremtinys. – Tam vaša Rodina (Ten jūsų Tėvynė – rus.)...“
Šunelis
Alkanas šuo ir vabuolę ėda, sakoma. Taip ir mes. Kriminaliniai mito žmogiena. Kartą iš mirusio Marijampolės žydelio išpjovė šlaunies ir virė sultinį. Na, o mudu su Ankevičiumi, mokytoju iš Šakių krašto, nužiūrėjome po lagerio kiemą besitrainiojantį komendanto šunėką. Nutarėme surengti sau pietus.
Griuvome ant vargšo šunelio, nusukome sprandą, tik, va, bėda – atsikelti nėra spėkų. Šiaip taip atsistoję nuošaliai sukūrėme lauželį, katiliuke kaulelius šunelio virėme. Kvapą pajuto ir žydelis iš Vilkaviškio Pūstopedskis. Šnekus buvo vyras, puikiai lietuviškai karines dainas niūnuodavo. Į puotą priėmėme ir Izraelio sūnų. Šunelio skūrą užkasėme, o vos prašilusius šunelio kaulelius kaip mat sudorojome. Saldi mėselė. Pustopedskis sako: „Paryžiuje varles valgiau, panašus skonis.“ O vėliau ir tą šunelio skūrelę atsikasėme, vėl šutinome. Vis koks sultinėlis.
Mūsų prezidentą Stulginskį kartą patėminome šliaužiantį prie šuns bliūdo, į saują graibė maisto likučius. Laisvėje valgė tik baltą duoną, nes turėjo kažkokią ligą. Tai labai viduriavo. Visai klipatėle buvo patapęs.
Banderininkai
Po karo lagerius papildė buvę rusų frontovikai, tie, kurie pabuvojo vokiečio nelaisvėje, buvo ir Tarybų Sąjungos didvyrių, daug japonų, lietuvių, miško brolių... Su vienu labai susidraugavau. Bet karingiausi tai buvo iš Vakarų Ukrainos, rusai juos banderovcais vadino.
Vakarais galėjome ant krosnelės pasišildyti karšto vandens. Pasidėjau ant kraštelio ir savo konservukę su vandeniu ir miško žolelėmis, tai arbata vakarienei. Atėjo ruskelis kriminalinis ir manąją nužėręs padėjo savąją. Ukrainietis kalinys, mūsų brigadininkas, tas banderininkas, tai pamatęs trenkė suskiui kriminaliniam ruskeliui. Tas net po stalu parkrito.
Paėmė mano skardinukę, atgal uždėjo, ištraukęs iš po stalo išsigandusį ruselį pagrasė manęs neliesti. Po to ruskis tapo mano geriausiu draugu, ir konservukės jau niekas nelietė.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas
Į gimtąjį Rūdos kaimą Gižų valsčiuje Kazys Žilinskas grįžo po penkiolikos metų. Jis – vienas iš tūkstančių lietuvių, tapusių pačios pirmosios sovietų okupantų represijų bangos aukomis. Atsiminimų fragmentus dar 1989 m. iš tremtinio lūpų užrašė mokytojas Andrius Damušis. Spaudai juos parengiau kiek papildytus ne tik K. Žilinsko, bet ir Stasio Ankevičiaus, Šmujelio, Pustopedskio pasakojimų detalėmis. |
Miegojau klėtyje. Švito. Pro klėtelės langą išvydau prašmėžavusius kariškus štikus. Pradėjo belsti į duris. Klausiu, kas? Atsako, kad kaimynas. Atstūmiau duris. Šalia kaimyno Jono Stalgio stovėjo dar du: civilis ir kariškis. „Otdaj ružjo!.. Ruki v vierch!“ Nesuprantu rusiškai. Jonas paaiškina, kad reikia pakelti rankas. Buvau tik su baltiniais, vienas iš jų apčiupinėjo. Po to paliepė rengtis.
– Ką šitai reiškia, Jonai?
– Nežinau, areštuoja.
– Už ką?
– Nežinau.
Nuėjome į trobą, žmona verkauja. O mama gulėjo paraližiuota: vienos kojos ir rankos nevaldė. Ta irgi į ašaras. Tėvelis tylus sėdėjo, silpnai matė, paliegęs buvo. Neištvėriau.
– Jonai, sakyk, tegul greičiau veda.
Nuvarė į Gižus, į būstinę. Čia vėl krata. Į tualetą lydėjo su pistoletu rankoje.
Prašvitus atėjo žmona Salomėja, sesuo Agotėlė. Atnešė dešros, du sūrius. Sūrių neėmiau, nes nemėgau. Lageryje kiek kartų gailėjausi: kodėl aš jų nepaėmiau?..
Nuvežė į Vilkaviškio autobusų stotį. Vagonų pristatyta, kiek akys užmato. O vežamieji – tai iš Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių.
Ešelonas pajudėjo birželio 16 dieną. Ties Naująja Vilnia perrūšiavo: moteris su vaikais – į vienus vagonus, vyrus – į kitus. Gulėjom ir sėdėjom ant grindų. Langų grotos ant mažučių angų, o durys taip įtaisytos, kad... prasivertu tik tiek, kad tilptų kibiras. Vandens neduoda, tik silkių kasdien. Gerai, kad vienas iš mūsų perspėjo, nevalgykit. Kai lydavo, pro angos grotas iškišdavome skardinę. Kiek ten to vandens... Bet gerdavome iš eilės prisiliesdami lūpomis.
Birželio 29-ąją, per Petrines, netoli Dono upės išgirdome griausmą. Tik dabar sužinojom, kad prasidėjo karas. Džiaugėmės. Giedojom Tautos himną. Gal ir pasivys vokiečiai.
Vežė, vežė... Uralo kalnai. Po to Krasnojarsko kraštas. Sibiras. Kad Sibiras, tai kažkas raminosi. Nors duonos ir tabako turėsim.
Et... Nei duonos, nei tabako.
Lageryje tardė.
– Prie tarybų valdžios niekuo nenusikaltau.
– Nenusikaltai... Būtum nusikaltęs, – atsakė.
Čia kaip tas čigonas: muša savo vaiką už tai, ką jis galėjo padaryti.
Daugiausia buvo mokytojų. Iš dvidešimt penkių mūsų brigadoje – septyni mokytojai.
Pjovėm kelmus, nes prieš mus dirbę paliko juos labai aukštus. Trūko pjūklų. Davė vieną trims. Papuoliau kartu su buvusiu Lietuvos Prezidentu Stulginskiu ir švietimo ministru Tonkūnu. Juokais neišlaikiau. Klausia, ko tu dabar?.. Ai, sakau, čia iš praeities juokingą atsitikimą atsiminiau. O pats netveriu: Prezidentas, ministras ir aš, kaimo bernas.
Atvežė numirt. Pats pirmas mirė Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono Mirono tėvas. Visi tada stovėjome nusiėmę kepures. O vėliau, ypač 1943 metais, nebūt laiko kepurę užsidėt. Išlikau tik todėl, kad iš to, septintojo, Rešiotų lagerio papuoliau į kitą.
Laikė norėdami apkaltinti, kaip ir Lietuvos generolo Raštikio ir tarybinio generolo lietuvio bolševiko Uborevičiaus brolius. Bet jie jokiai organizacijai nepriklausė, tebuvo Lietuvos ūkininkai. Kuo juos apkaltinti? Kalinių gretose Lietuvos teisingumo ministras Šilingis, veik visi Lietuvos diplomatai. Dar nepriklausomos Gruzijos sveikatos apsaugos ministras, daug profesorių.
Kartą per savaitę vesdavo pirtin. Čia pamatydavom, kad iš mūsų telikę skeletai. Ar sveikas, taip nuspręsdavo: dviem pirštais suimdavo žemiau dubens. Jeigu suims mėsos, sveikas. Arba sverdavo. Jei mažiau nei 35 kg sveri, netinkamas darbui. Tuos netinkamus kažkur išveždavo. Sutikti dar kartą vieną iš jų neteko... Kiek mažiau nusilpusius siųsdavo į vadinamus atpenėjimo punktus. Ten buvo auginamos daržovės: kopūstai, morkos, bulvės... Po žiemos laukus dar kartą perkasdavome. Rinkdavome bulves. Randi ir, nubraukęs žievę, valgai. Tas bulves sušalėles vadindavome čikambili. Čikambiliu vadindavome Staliną.
Žinau, kodėl grįžau, – meldžiausi visada. Kiekvieno atokvėpio akimirką. Dievo prašiau, kad tik grįžčiau į Lietuvą numirt.
Jau po karo susirenkam kur, būdavo, meldžiamės, giedam. Žvelgdavome į besileidžiančią saulelę. Rusai nesuprasdavo lietuviškai. „Aš žinau, kodėl ten žiūrite, – pasakė vienas iš jų, generolas tremtinys. – Tam vaša Rodina (Ten jūsų Tėvynė – rus.)...“
Alkanas šuo ir vabuolę ėda, sakoma. Taip ir mes. Kriminaliniai mito žmogiena. Kartą iš mirusio Marijampolės žydelio išpjovė šlaunies ir virė sultinį. Na, o mudu su Ankevičiumi, mokytoju iš Šakių krašto, nužiūrėjome po lagerio kiemą besitrainiojantį komendanto šunėką. Nutarėme surengti sau pietus.
Griuvome ant vargšo šunelio, nusukome sprandą, tik, va, bėda – atsikelti nėra spėkų. Šiaip taip atsistoję nuošaliai sukūrėme lauželį, katiliuke kaulelius šunelio virėme. Kvapą pajuto ir žydelis iš Vilkaviškio Pūstopedskis. Šnekus buvo vyras, puikiai lietuviškai karines dainas niūnuodavo. Į puotą priėmėme ir Izraelio sūnų. Šunelio skūrą užkasėme, o vos prašilusius šunelio kaulelius kaip mat sudorojome. Saldi mėselė. Pustopedskis sako: „Paryžiuje varles valgiau, panašus skonis.“ O vėliau ir tą šunelio skūrelę atsikasėme, vėl šutinome. Vis koks sultinėlis.
Mūsų prezidentą Stulginskį kartą patėminome šliaužiantį prie šuns bliūdo, į saują graibė maisto likučius. Laisvėje valgė tik baltą duoną, nes turėjo kažkokią ligą. Tai labai viduriavo. Visai klipatėle buvo patapęs.
Po karo lagerius papildė buvę rusų frontovikai, tie, kurie pabuvojo vokiečio nelaisvėje, buvo ir Tarybų Sąjungos didvyrių, daug japonų, lietuvių, miško brolių... Su vienu labai susidraugavau. Bet karingiausi tai buvo iš Vakarų Ukrainos, rusai juos banderovcais vadino.
Vakarais galėjome ant krosnelės pasišildyti karšto vandens. Pasidėjau ant kraštelio ir savo konservukę su vandeniu ir miško žolelėmis, tai arbata vakarienei. Atėjo ruskelis kriminalinis ir manąją nužėręs padėjo savąją. Ukrainietis kalinys, mūsų brigadininkas, tas banderininkas, tai pamatęs trenkė suskiui kriminaliniam ruskeliui. Tas net po stalu parkrito.
Paėmė mano skardinukę, atgal uždėjo, ištraukęs iš po stalo išsigandusį ruselį pagrasė manęs neliesti. Po to ruskis tapo mano geriausiu draugu, ir konservukės jau niekas nelietė.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas
Publikuota: 2022-08-04 10:11:23
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|