„Santaka“ / Skaudi, bet įkvepianti ukrainiečio rekordininko gyvenimo istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-08-16 08:29

Dalinkitės:  


Maksimas Usas planuoja su žmona įsikurti Kyjive ir įsivaikinti du karo našlaičius.

Eldorado BUTRIMO nuotr.


Skaudi, bet įkvepianti ukrainiečio rekordininko gyvenimo istorija


„Sakoma, kad per karą žuvę vaikai virsta angeliukais. Aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje“, – kalbėjo Kyjive sutiktas Maksimas Usas. Būdamas neįgalus kartu su sveikaisiais jis dalyvauja bėgimo maratonuose.


Gražūs planai


Sudėtinga ir pamokanti 33 metų M. Uso gyvenimo istorija ateityje galimai bus aprašyta knygoje ar papasakota kino juostoje. Dar iki karo Ukrainoje pradžios televizija buvo parodžiusi kelis trumpus reportažus apie tai, kaip cerebriniu paralyžiumi sergantis M. Usas varžosi su sveikais bėgikais maratono varžybose.

Likimo smūgiai šį vyrą lydi nuo pat gimimo. Dėl medikų kaltės per gimdymą berniukui buvo pažeistos galvos smegenys ir jis susirgo nepagydomu cerebriniu paralyžiumi. Vyriškis sunkiai kalba, jam nelengva vaikščioti, tačiau nepaisydamas visų sunkumų Maksimas spinduliuoja optimizmu ir jį skleidžia kitiems: dalijasi patarimais, pirmas atskuba į pagalbą.

Toks jo optimizmas bei geranoriškumas sužavėjo ir trejais metais vyresnę žmoną Jevgeniją, anglų kalbos bei pradinio ugdymo mokytoją, su kuria prieš 12 metų susipažino netoli Baltarusijos ir Rusijos sienų su Ukraina sankirtos esančiame Černigovo mieste. Po trijų mėnesių pora iškėlė vestuves. Susituokti jaunuoliai skubėjo galbūt ir dėl to, jog jautėsi vieniši – abu augo be tėvo ir nė vienas neturėjo nei brolių, nei seserų. Jevgenija Černigove dirbo mokykloje, o Maksimas parduotuvėje išdėliodavo prekes. Pora ketino susilaukti mažiausiai dviejų vaikų, susitaupyti pinigų nuosavam namui.



Lemtinga klaida


Laimingos šeimos planus sukomplikavo žinia, kad pirmagimis Dima, gimęs prieš dešimt metų, turi autizmo spektro sutrikimą ir nekalba. Po kelerių metų pora susilaukė antro sūnaus, tačiau šis po dviejų mėnesių mirė dėl įgimto širdies nepakankamumo.

Jevgenija dirbti negalėjo, nes visą laiką privalėjo skirti sūnui Dimai. Tačiau šeima jautėsi laiminga. Maksimo paraginti kasdien bėgioti su juo ėmė ir žmona bei sūnus.

Maksimas sūnų vesdavosi maudytis, kartu darydavo gimnastikos pratimus, visi kartu išsiruošdavo į išvykas dviračiais. „Vieninteliai Dimos ištariami žodžiai buvo „tėtė“, „mama“, „senelė“, bet mes ir be žodžių gerai suprasdavome vieni kitus. Dima buvo ramus, klusnus vaikas, greitai suprato, jog prasidėjus bombardavimui reikia gultis ant žemės ir kantriai laukti sprogimų pabaigos, kad vėl galėtų žaisti“, – pasakojo Jevgenija.

Vienintelė problema buvo ta, kad berniukas negalėjo ilgai ištverti uždaroje slėptuvėje rūsyje, todėl šeima per bombardavimus buvo priversta likti savo bute. Kad būtų saugiau, buto langus Maksimas apklijavo lipnia juosta ir užstatė baldais. Vėliau per bombardavimus jie eidavo slėptis į laiptinės koridorių, nes manė, kad storos sienos geriau apsaugos. Tačiau tai tapo lemtinga likimo klaida, nulėmusia sūnelio mirtį ir sunkų žmonos sužalojimą.



Neteko sūnaus


Karo išvakarėse Maksimas grįžo iš Ukrainos čempionato varžybų, o ryte pareigingai nuėjo į darbą parduotuvėje. Šios vadovai netrukus liepė visiems bėgti į namus, mat netoli pasienio esančiame Černigove prasidėjo įnirtingi mūšiai.

Maksimas ragino žmoną sprukti iš miesto, tačiau ji paklausė savo mamos, kuri buvo įsitikinusi, kad karas greit baigsis, o jiems niekas negresia, nes įsiveržėliai atakuos tik karinius objektus. Tačiau Černigove užvirė labai didelės kovos, mieste nutrūko elektros ir vandens tiekimas, o labdaros organizacijų atvežto maisto eilėje tekdavo laukti po keturias valandas.

Tragedija įvyko trečią karo savaitę – kovo 15-ąją. „Kai vakare ėmė sproginėti bombos, pažadinome sūnų ir nuėjome į laiptinę“, – pasakojo Maksimas.

Jei šeima būtų likusi savo bute arba susėdusi antro aukšto koridoriuje, tragedija būtų juos aplenkusi. Atsitiko taip, kaip atsitiko: už aštuonių metrų nuo dviaukščio namo sprogo bomba, o sprogimo bangai išmušus laukujes metalines duris į vidų pasipylė skeveldros.

„Praradau sąmonę ir atsipeikėjau tada, kai Maksimas įžiebė kišeninį žibintuvėlį. Apsižvalgiusi pamačiau, jog prie kitos sienos sėdėjęs Dima guli ant žemės, o iš galvos sunkiasi kraujas. Norėjau pašokti, bėgti jam į pagalbą, tačiau negalėjau pajudinti kojos, pajutau didžiulį skausmą“, – tą lemtingą vakarą prisiminė Jevgenija.


Skeveldros keliose vietose jai sulaužė koją, o Dimą sužeidė į galvą. Už kitos sienos stovėjęs Maksimas bei kaimynė nenukentėjo.

Supratęs, kad sūnus ir žmona yra sunkiai sužeisti, Maksimas išbėgo į gatvę ieškoti pagalbos. Nepabūgę bombardavimų du vyriškiai padėjo sužeistuosius pernešti į slėptuvę, buvo iškviesta greitoji pagalba.

Černigovo neurochirurgai operavo Dimą, tačiau po savaitės berniukas mirė taip ir neatgavęs sąmonės. Jevgenijai prireikė papildomos operacijos, kurią galėjo atlikti tik Kyjivo medikai. Tačiau okupantams susprogdinus tiltą per Desnos upę bei vykstant nuolatiniams mūšiams moterį nugabenti į Kyjivą aplinkiniais keliais pavyko tik po trijų savaičių. Per tą laiką sužeidimai komplikavosi, po operacijos Jevgenijos koja liko trumpesnė.


Rūpinasi neįgalia žmona


„Šiandien dvyliktosios mūsų vestuvių metinės. Dėkoju tau, mano mylimasis, už viską, už didelę pagalbą, kurios man dabar labai reikia. Džiaugiuosi, kad šią sunkią valandą turiu tave, kad esame kartu“, – taip savo feisbuko paskyroje parašė Jevgenija.

Dabar šeima gyvena Kyjive, gerų žmonių laikinai suteiktame bute. Maksimas kasdien vaikšto į darbą parduotuvėje. Rytais jis pakeičia žmonai tvarsčius, o po darbo skuba į bėgimo treniruotę.

„Vaiko netektis yra neapsakomas skausmas, bet aš negaliu verkti prie žmonos, turiu būti stiprus, nes jai dar sunkiau, ji labiau išgyvena sūnelio žūtį ir dar kenčia kojos skausmus“, – kalbėjo Maksimas. Jis įkalbėjo Jevgeniją keisti profesiją ir nuotoliniu būdu mokytis informacinių technologijų, kad vėliau šioje srityje galėtų dirbti. Abu dabar kasdien mokosi kompiuterinių subtilybių.


Pasiekimai įrašyti į rekordų knygą


„Mane įkvepia tai, kad kaskart išsikeliu sau tikslus ir jų siekiu. Perskaitęs, kad viena mergina su kojos protezu nubėgo maratoną, aš nusprendžiau nubėgti dar toliau – 100 kilometrų. Ir tai padariau“, – sakė Maksimas. Ukrainos ultramaratono čempionate iš 150 dalyvių jis užėmė 66 vietą. Minėtą atstumą M. Usas nubėgo per 11 val. 39 min. ir tapo pirmuoju žmogumi, kuris sirgdamas cerebriniu paralyžiumi įveikė tokią distanciją. Jo pasiekimas buvo įrašytas į Ukrainos „Gineso“ rekordų knygą.

„Norėčiau, kad mano pavyzdys įkvėptų kitus neįgaliuosius. Planuoju nubėgti dar ilgesnę distanciją ir svajoju patekti į Ukrainos rinktinę, kad galėčiau vykti į tarptautines varžybas, – savo planais pasidalijo Maksimas. – Sportuodamas aš susipažįstu su įdomiais žmonėmis, užmirštu problemas, o grįžęs namo šalia žmonos patiriu ramybę ir esu laimingas.“



Palaiko optimizmas


„Pagal stačiatikių paprotį praėjus keturiasdešimčiai dienų po Dimos laidotuvių užsakiau mišias, nuėjau į laikinas karo aukų kapines, padėjau ant kapo gėlių bei jo mėgstamų sausainių, šokoladuką. Staiga iš giedro dangaus ėmė lašnoti. Pakėliau akis, o ten – mažas debesėlis. Pagalvojau: tai sūnelis tokiu būdu kalbasi su manimi. Pravirkau, bet po to apsiraminau ir papasakojau, kad mama sveiksta, jos laukia kita operacija, jog mums suteikė laikiną butą, o aš gavau darbą. Sūneliui viską papasakojau, o debesėlis tada išsisklaidė ir vėl buvo giedra“, – susigraudinęs kalbėjo Maksimas.

Nepalaužtas sunkumų jis ragino visus tautiečius nenusiminti, tikėti savo šalies pergale. Apie tai Maksimas dainuoja ir socialiniuose tinkluose talpinamose patriotinėse dainose.

„Mes, žmonės, teoriškai galime gyventi taikiai, laimingai, be pykčio ir žudymų, žmonija gali daug ką nuveikti ir būti civilizuota, tačiau kažkas yra ne taip. Dalis žmonių žudo, žaloja, griauna kitų likimus. Niekaip nesuprantu tokio Dievo plano – kodėl skiriamos tokios kančios?“ – klausė Maksimas. Jis prasitarė, jog su žmona svajoja įsigyti nuosavą butą, o tada įsivaikinti mergaitę ir berniuką – karo našlaičius. Šeima nenori grįžti į savo namus Černigove, kurie jiems primena ištikusią tragediją, todėl nusprendė įsikurti Kyjive.


Svajonėms įgyvendinti Maksimui su Jevgenija labai praverstų finansinė parama. Ją galima pervesti į Maksimo Uso sąskaitą „Privatbank“ banke UA593052990262016400933235502.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Kyjivo

(Bus daugiau)





Galerija: Skaudi istorija




Publikuota: 2022-08-16 08:29:07

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai