|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-09-08 15:25
|
|
|
Tautiniais drabužiais apsirengę vaikai pamokas pradėjo padėkos skanduote fronto kariams.
Eldorado BUTRIMO nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–61, 63–64, 68, 70)
Norėdamas įsitikinti, su kokiomis nuotaikomis rugsėjo pirmąją pasitinka toli nuo fronto, gilioje Ukrainos provincijoje, gyvenantys žmonės, nusprendžiau aplankyti nedidelį Belzo miestelį.
Netikėtas patikrinimas
Šiuo 2 tūkst. gyventojų turinčiu miesteliu susidomėjau ne atsitiktinai, o perskaitęs, jog jis yra vienas seniausių Ukrainoje ir turi sąsajų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Prieš dešimtmetį Bezas buvo paskelbtas valstybės saugoma teritorija, tačiau turistai dėl ypač prastų į jį vedančių kelių čia užklysta labai retai.
Mano išvyka į Belzą irgi komplikavosi, tačiau ne dėl prasto kelio, o dėl visiškai netikėtos priežasties. Likus apie 20 km iki Belzo mano mašiną netikėtai pasivijo policijos automobilis ir per garsiakalbį buvo griežtai pareikalauta sustoti.
Du inspektoriai nuodugniai viską kratė, tikrino dokumentus, telefonus ir fotografavo. Iš pradžių policininkai teigė, jog gavo įsakymą mane nugabenti specialiajai karo žvalgybos apklausai, tačiau išsiaiškinę, jog tikrai vykstu į sutartą susitikimą su Belzo miestelio seniūne Oksana Bereza, gavo viršininkų nurodymą paleisti.
Paaiškėjo, jog pakelyje sustojęs nufotografuoti į mokslo metų pradžios iškilmes susirinkusius vienos mažos kaimo mokyklėlės vaikus kažkam iš tėvų sukėliau įtarimą ir buvo pranešta saugumui, jog galimai esu šnipas.
Pasirodo, šios vietovės akylai stebimos, nes pasienyje su Lenkija yra labai daug karinių objektų. Be to, vos už 100 km prasideda Baltarusija – ištikima Kremliaus parankinė, grasinanti prisijungti prie maskolių agresijos.
Į tėvynę grįžo dėl vaikų
Su policininkais atsisveikinome bičiuliškai – jie kruopščiai atliko savo pareigą, o aš tiesiog nesuspėjau į sutartą pirmokėlių sveikinimo ceremoniją Belzo mokykloje. Bet nieko tokio.
Pakeliui mačiau, jog į visas mokyklas šiame Vakarų Ukrainos regione mokiniai ėjo apsirengę tautiniais drabužiais – tiek mažuose kaimeliuose, tiek 700 tūkst. gyventojų turinčiame Lvive.
Prie Lvivo geležinkelio stoties sutikti mažiukai tautinių drabužių nedėvėjo. Mat jie į mokslo metų pradžios šventę nespėjo grįžti iš užsienio. Su dviem vaikais ant suoliuko sėdėjusi mama papasakojo, jog rugsėjo pirmoji jų šeimai tapo lemiamo apsisprendimo diena.
Penkis mėnesius gyvenusi pabėgėliams skirtame bendrabutyje Vengrijoje šeima nusprendė grįžti į tėvynę tam, kad vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba. Moteris teigė, jog toje šalyje pabėgėliams yra mokama labai nedidelė pašalpa, kurios neužtenka net prasimaitinti.
Tai, jog artėjanti rugsėjo pirmoji paskatino grįžti į tėvynę, prisipažino ir kita moteris, kuri parvyko kartu su seserimi ir trimis vaikais. Ji sakė nusivylusi Vokietijos Frankfurto miesto požiūriu į ukrainiečių vaikus. Esą visą pavasarį antrokė dukrelė bei ketvirtokas sūnus mokykloje vien paišė ir žaidė – normalių pamokų jiems nebuvo. Be to, pereinant prie vokiškos mokymo sistemos vaikams buvo nurodyta mokslus pradėti viena klase žemiau. Moterys nenorėjo, kad jų vaikai mokyklą baigtų metais vėliau ir primiršę gimtąją kalbą.
Panašios priežastys grįžti į tėvynę paskatino daugybę ukrainiečių. Tą patvirtino ir oficiali statistika: prieš mokslo metų pradžią per pasienį Lvivo regione į Ukrainą parvyko 23 218, o išvyko 19 823 piliečiai.
Atstumas išskiria šeimas
Lvivo stotyje pakalbinau mamas, kurios kartu su vaikais vyko gyventi į užsienį. Jos neslėpė, kad toks sprendimas ypač skausmingas jų atžaloms, nes reikėjo atsisveikinti su mokykla ir draugais, o svetur laukė daug nežinios ir nerimo. Tačiau užsitęsęs karas kėlė šeimoms stresą ir baimę, kad atskridusi maskolių bomba gali užmušti vaikus, todėl žmonės nusprendė išvykti.
Klausimas – bėgti iš tėvynės ar joje pasilikti – neramina net ir nuošaliame Belze, nuo fronto mūšių nutolusiame beveik 1 tūkst. km, gyvenančias mamas. Taip tvirtino miestelio centre užkalbinta Olena Dudko su septynmečiu sūnumi Artiomu ir vienuolikamete dukra Anastasija.
„Karo pradžioje nemažai kaimynų su vaikais išbėgo į vos už kelių kilometrų esančią Lenkiją, tačiau vėliau beveik visi grįžo. Tiksliau – grįžo moterys su vaikais, nes vyrai jau seniai yra pasilikę dirbti Lenkijoje“, – pasakojo Olena. Jos vyras taip pat jau 12 metų uždarbiauja Lenkijoje, mat Belze statybininkai darbo neranda arba šis būna prastai apmokamas.
„Aš paukščių fermoje uždirbu tik 200 eurų. Tačiau čia niekas daugiau nemoka, o atvykus pabėgėliams ir padaugėjus ieškančiųjų darbo tuo labiau“, – teigė Olesia. Moteris pasakojo, jog dėl į Lenkiją privažiavusių daugybės ukrainiečių darbo sąlygos sugriežtėjo ir jos vyro firmoje. Anksčiau vyras kas tris mėnesius dviem savaitėms grįždavo aplankyti šeimos, o dabar savininkas esą pasakė: jei išvyksi, į tavo vietą priimsime kitą ukrainietį. Todėl žmona su vaikais pati važiuoja aplankyti vyro.
„Blogai, kai vyras dirba toli nuo šeimos: vaikai auga be tėvo, dėl atstumo nemažai porų atšąla ir išsiskiria. Mudu su vyru gerai sutariame, bet prasidėjus karui žymiai dažniau ėmėme diskutuoti, ar man su vaikais persikelti pas jį, ar toliau mums gyventi atskirai“, – teigė Olena.
Plečia dirbamus laukus
„Formaliai atrodo, kad mes esame labai toli nuo fronto ir neturime nieko bijoti, tačiau taip nėra: mūsų regione yra daug karinių objektų, ir į vieną iš jų atlėkusios priešo raketos užmušė daug žmonių“, – priminė Belzo seniūnė Oksana Bereza.
34 metų seniūnė pasakojo, kad prasidėjus karui šalies vyriausybė nurodė Vakarų Ukrainos regionuose praplėsti dirbamos žemės plotus. Taip bandoma iš dalies kompensuoti derliaus netektis rytinėje šalies dalyje, kur vyksta mūšiai. Belzo seniūnijoje pavyko 1 000 ha iki tol nedirbtos žemės palankiomis sąlygomis išnuomoti ūkininkams.
Dalis žemių čia yra miškingos ir netinkamos žemdirbystei, tačiau yra ir derlingų juodžemio plotų. Ten daugiausia auginami kviečiai ir rugiai, o saulėgrąžų ir bulvių nedaug.
Šiemetinis derlius, anot seniūnės, yra geras, jis sėkmingai nuimamas. Seniūnijoje vienas žemės ūkio holdingas valdo 1 000 ha žemės, keli turi po 300 ha, o dauguma ūkių yra smulkūs.
„Daugybę metų Belzas dėl prastų kelių buvo tarsi atskirtas nuo pasaulio. Pernai Lenkijos firma ėmė tiesti puikų asfaltą iš Červonogrado į Belzą, jau džiaugėmės atvykstančiais turistais ir galimybe atgyti miesteliui, tačiau karas vėl viską sujaukė“, – nerimavo seniūnė O. Bereza.
Ji vylėsi, kad lenkų kelininkai visgi nuties kelius į šį miestą, o investuotojai suremontuos yrančius pastatus, ir Belzas po septynerių metų gražiai sutiks miesto įkūrimo tūkstantmetį.
Miestelis garsus savo istorija
Kelis šimtmečius šis karališkasis miestas buvo Belzo kunigaikštystės sostinė ir vienas svarbiausių Galicijos miestų. 1388 m. karalius Jogaila Belzą padovanojo savo sesers Aleksandros vyrui – kunigaikščiui Zemovitui lV, tačiau po 70 metų Lenkija likvidavo Belzo kunigaikštystę ir čia įkūrė Belzo vaivadiją. Miesto svarba ėmė mažėti.
Belzą labai išgarsino tai, jog miesto pilyje buvo saugoma ir galimai čia nutapyta garsioji Juodosios Madonos ikona. 1382 m. vienas lenkų kunigaikštis ją slapta išgabeno į Paulinų vienuolyną Čenstakavoje. Čia ji buvo praminta Čenstakavos Dievo motinos ikona ir dėl tariamų išgydymo stebuklų tapo garsiu maldininkų traukos centru.
Viduramžiais net 16 bažnyčių vienu metu stovėjo Belze, garsiausia buvo didžioji žydų sinagoga, kurios kopija vėliau pastatyta Jeruzalėje. Belzas buvo tapęs svarbiu judaizmo centru, todėl ir dabar žydai chasidai iš įvairių šalių kasmet atvyksta pasimelsti į Belzo kapines, kur yra palaidoti net keturi autoritetingi jų mokytojai.
„Viliamės, kad po karo į Belzą gausiai vyks ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos turistai, ir tai padės mums atsigauti“, – kalbėjo ekskursiją po miestelį surengusios seniūno pavaduotoja Liubov Rebrina ir kraštotyros muziejaus direktorė Oksana Kališ.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Belzo
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–61, 63–64, 68, 70) |
Norėdamas įsitikinti, su kokiomis nuotaikomis rugsėjo pirmąją pasitinka toli nuo fronto, gilioje Ukrainos provincijoje, gyvenantys žmonės, nusprendžiau aplankyti nedidelį Belzo miestelį.
Netikėtas patikrinimas
Šiuo 2 tūkst. gyventojų turinčiu miesteliu susidomėjau ne atsitiktinai, o perskaitęs, jog jis yra vienas seniausių Ukrainoje ir turi sąsajų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Prieš dešimtmetį Bezas buvo paskelbtas valstybės saugoma teritorija, tačiau turistai dėl ypač prastų į jį vedančių kelių čia užklysta labai retai.
Mano išvyka į Belzą irgi komplikavosi, tačiau ne dėl prasto kelio, o dėl visiškai netikėtos priežasties. Likus apie 20 km iki Belzo mano mašiną netikėtai pasivijo policijos automobilis ir per garsiakalbį buvo griežtai pareikalauta sustoti.
Du inspektoriai nuodugniai viską kratė, tikrino dokumentus, telefonus ir fotografavo. Iš pradžių policininkai teigė, jog gavo įsakymą mane nugabenti specialiajai karo žvalgybos apklausai, tačiau išsiaiškinę, jog tikrai vykstu į sutartą susitikimą su Belzo miestelio seniūne Oksana Bereza, gavo viršininkų nurodymą paleisti.
Paaiškėjo, jog pakelyje sustojęs nufotografuoti į mokslo metų pradžios iškilmes susirinkusius vienos mažos kaimo mokyklėlės vaikus kažkam iš tėvų sukėliau įtarimą ir buvo pranešta saugumui, jog galimai esu šnipas.
Pasirodo, šios vietovės akylai stebimos, nes pasienyje su Lenkija yra labai daug karinių objektų. Be to, vos už 100 km prasideda Baltarusija – ištikima Kremliaus parankinė, grasinanti prisijungti prie maskolių agresijos.
Į tėvynę grįžo dėl vaikų
Su policininkais atsisveikinome bičiuliškai – jie kruopščiai atliko savo pareigą, o aš tiesiog nesuspėjau į sutartą pirmokėlių sveikinimo ceremoniją Belzo mokykloje. Bet nieko tokio.
Pakeliui mačiau, jog į visas mokyklas šiame Vakarų Ukrainos regione mokiniai ėjo apsirengę tautiniais drabužiais – tiek mažuose kaimeliuose, tiek 700 tūkst. gyventojų turinčiame Lvive.
Prie Lvivo geležinkelio stoties sutikti mažiukai tautinių drabužių nedėvėjo. Mat jie į mokslo metų pradžios šventę nespėjo grįžti iš užsienio. Su dviem vaikais ant suoliuko sėdėjusi mama papasakojo, jog rugsėjo pirmoji jų šeimai tapo lemiamo apsisprendimo diena.
Penkis mėnesius gyvenusi pabėgėliams skirtame bendrabutyje Vengrijoje šeima nusprendė grįžti į tėvynę tam, kad vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba. Moteris teigė, jog toje šalyje pabėgėliams yra mokama labai nedidelė pašalpa, kurios neužtenka net prasimaitinti.
Tai, jog artėjanti rugsėjo pirmoji paskatino grįžti į tėvynę, prisipažino ir kita moteris, kuri parvyko kartu su seserimi ir trimis vaikais. Ji sakė nusivylusi Vokietijos Frankfurto miesto požiūriu į ukrainiečių vaikus. Esą visą pavasarį antrokė dukrelė bei ketvirtokas sūnus mokykloje vien paišė ir žaidė – normalių pamokų jiems nebuvo. Be to, pereinant prie vokiškos mokymo sistemos vaikams buvo nurodyta mokslus pradėti viena klase žemiau. Moterys nenorėjo, kad jų vaikai mokyklą baigtų metais vėliau ir primiršę gimtąją kalbą.
Panašios priežastys grįžti į tėvynę paskatino daugybę ukrainiečių. Tą patvirtino ir oficiali statistika: prieš mokslo metų pradžią per pasienį Lvivo regione į Ukrainą parvyko 23 218, o išvyko 19 823 piliečiai.
Atstumas išskiria šeimas
Lvivo stotyje pakalbinau mamas, kurios kartu su vaikais vyko gyventi į užsienį. Jos neslėpė, kad toks sprendimas ypač skausmingas jų atžaloms, nes reikėjo atsisveikinti su mokykla ir draugais, o svetur laukė daug nežinios ir nerimo. Tačiau užsitęsęs karas kėlė šeimoms stresą ir baimę, kad atskridusi maskolių bomba gali užmušti vaikus, todėl žmonės nusprendė išvykti.
Klausimas – bėgti iš tėvynės ar joje pasilikti – neramina net ir nuošaliame Belze, nuo fronto mūšių nutolusiame beveik 1 tūkst. km, gyvenančias mamas. Taip tvirtino miestelio centre užkalbinta Olena Dudko su septynmečiu sūnumi Artiomu ir vienuolikamete dukra Anastasija.
„Karo pradžioje nemažai kaimynų su vaikais išbėgo į vos už kelių kilometrų esančią Lenkiją, tačiau vėliau beveik visi grįžo. Tiksliau – grįžo moterys su vaikais, nes vyrai jau seniai yra pasilikę dirbti Lenkijoje“, – pasakojo Olena. Jos vyras taip pat jau 12 metų uždarbiauja Lenkijoje, mat Belze statybininkai darbo neranda arba šis būna prastai apmokamas.
„Aš paukščių fermoje uždirbu tik 200 eurų. Tačiau čia niekas daugiau nemoka, o atvykus pabėgėliams ir padaugėjus ieškančiųjų darbo tuo labiau“, – teigė Olesia. Moteris pasakojo, jog dėl į Lenkiją privažiavusių daugybės ukrainiečių darbo sąlygos sugriežtėjo ir jos vyro firmoje. Anksčiau vyras kas tris mėnesius dviem savaitėms grįždavo aplankyti šeimos, o dabar savininkas esą pasakė: jei išvyksi, į tavo vietą priimsime kitą ukrainietį. Todėl žmona su vaikais pati važiuoja aplankyti vyro.
„Blogai, kai vyras dirba toli nuo šeimos: vaikai auga be tėvo, dėl atstumo nemažai porų atšąla ir išsiskiria. Mudu su vyru gerai sutariame, bet prasidėjus karui žymiai dažniau ėmėme diskutuoti, ar man su vaikais persikelti pas jį, ar toliau mums gyventi atskirai“, – teigė Olena.
Plečia dirbamus laukus
„Formaliai atrodo, kad mes esame labai toli nuo fronto ir neturime nieko bijoti, tačiau taip nėra: mūsų regione yra daug karinių objektų, ir į vieną iš jų atlėkusios priešo raketos užmušė daug žmonių“, – priminė Belzo seniūnė Oksana Bereza.
34 metų seniūnė pasakojo, kad prasidėjus karui šalies vyriausybė nurodė Vakarų Ukrainos regionuose praplėsti dirbamos žemės plotus. Taip bandoma iš dalies kompensuoti derliaus netektis rytinėje šalies dalyje, kur vyksta mūšiai. Belzo seniūnijoje pavyko 1 000 ha iki tol nedirbtos žemės palankiomis sąlygomis išnuomoti ūkininkams.
Dalis žemių čia yra miškingos ir netinkamos žemdirbystei, tačiau yra ir derlingų juodžemio plotų. Ten daugiausia auginami kviečiai ir rugiai, o saulėgrąžų ir bulvių nedaug.
Šiemetinis derlius, anot seniūnės, yra geras, jis sėkmingai nuimamas. Seniūnijoje vienas žemės ūkio holdingas valdo 1 000 ha žemės, keli turi po 300 ha, o dauguma ūkių yra smulkūs.
„Daugybę metų Belzas dėl prastų kelių buvo tarsi atskirtas nuo pasaulio. Pernai Lenkijos firma ėmė tiesti puikų asfaltą iš Červonogrado į Belzą, jau džiaugėmės atvykstančiais turistais ir galimybe atgyti miesteliui, tačiau karas vėl viską sujaukė“, – nerimavo seniūnė O. Bereza.
Ji vylėsi, kad lenkų kelininkai visgi nuties kelius į šį miestą, o investuotojai suremontuos yrančius pastatus, ir Belzas po septynerių metų gražiai sutiks miesto įkūrimo tūkstantmetį.
Miestelis garsus savo istorija
Kelis šimtmečius šis karališkasis miestas buvo Belzo kunigaikštystės sostinė ir vienas svarbiausių Galicijos miestų. 1388 m. karalius Jogaila Belzą padovanojo savo sesers Aleksandros vyrui – kunigaikščiui Zemovitui lV, tačiau po 70 metų Lenkija likvidavo Belzo kunigaikštystę ir čia įkūrė Belzo vaivadiją. Miesto svarba ėmė mažėti.
Belzą labai išgarsino tai, jog miesto pilyje buvo saugoma ir galimai čia nutapyta garsioji Juodosios Madonos ikona. 1382 m. vienas lenkų kunigaikštis ją slapta išgabeno į Paulinų vienuolyną Čenstakavoje. Čia ji buvo praminta Čenstakavos Dievo motinos ikona ir dėl tariamų išgydymo stebuklų tapo garsiu maldininkų traukos centru.
Viduramžiais net 16 bažnyčių vienu metu stovėjo Belze, garsiausia buvo didžioji žydų sinagoga, kurios kopija vėliau pastatyta Jeruzalėje. Belzas buvo tapęs svarbiu judaizmo centru, todėl ir dabar žydai chasidai iš įvairių šalių kasmet atvyksta pasimelsti į Belzo kapines, kur yra palaidoti net keturi autoritetingi jų mokytojai.
„Viliamės, kad po karo į Belzą gausiai vyks ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos turistai, ir tai padės mums atsigauti“, – kalbėjo ekskursiją po miestelį surengusios seniūno pavaduotoja Liubov Rebrina ir kraštotyros muziejaus direktorė Oksana Kališ.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Belzo
(Bus daugiau)
Galerija: Ukraina_09-09
Publikuota: 2022-09-08 15:25:24
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|