|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Mūsų rajone
|
|
|
Kęstučio ir Gritos Vitkauskų ūkyje svečiai visada laukiami.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Prieš dešimtmetį į Teiberių kaime (Klausučių sen.) įkurtą Gritos ir Kęstučio Vitkauskų ūkį atkeliavo pirmosios alpakos. Šiandien tai yra vienas didžiausių šių gyvūnų ūkių visoje šalyje. Neseniai jis buvo įtrauktas į Lietuvos švelnumo terapijos žemėlapį.
Netikėtas radinys
Kadaise auginti alpakas pradėję Grita ir Kęstutis net negalėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną į jų ūkį plūs minios susižavėjusių turistų, o iš jų auginamų gyvūnų vilnos gaminamos įvairios šlepetės, kojinės, kepurės ar antklodės bus itin paklausios. Pirmąsias alpakas Vitkauskai įsigijo visai dėl kitų priežasčių – jie paprasčiausiai ieškojo gyvūnų, kurie galėtų nupešti aplinkui įsigytą sodybą augančią žolę.
Visgi kiek netikėtai užgimusi meilė alpakoms paskatino dar labiau išplėsti jų bandą. Prieš dešimtmetį ūkyje dienas leido 29 alpakos, o šiandien jų čia ganosi maždaug pusšimtis. Būta ir dar daugiau, tačiau dalis gyvūnų iš Teiberių iškeliauja pas kitus augintojus, o per metus alpakų būrys pasipildo maždaug dešimčia jauniklių.
Įprastai alpakos gimdo šiltuoju metų laikotarpiu, kad jaunikliai gautų daugiau saulės ir šilumos bei spėtų sustiprėti iki žiemos.
Kuomet atvykome į Teiberius, vienas mažas alpakiukas buvo gimęs vos prieš keletą dienų. Kaip pasakojo šeimininkai, gimdymas buvo gana komplikuotas, tad jiems teko padėti priimti jauniklį. Būtent dėl to sutuoktiniai labai bijojo artimiausiu metu kur nors išvykti iš ūkio, nes netrukus turėjo gimdyti dar trys alpakos. Bent jau taip manyta iš pradžių.
Kai po pokalbio su šių egzotinių gyvūnų mylėtojais atėjo laikas fotografuotis, aplankę alpakas pamatėme, kad vienas iš trijų lauktų jauniklių jau nedrąsiai bando stotis ant dar netvirtų savo kojyčių. Apžiūrėję mažylį Vitkauskai neslėpė džiaugsmo – gimė sveika ir guvi patelė, kurią nusprendė pavadinti Santakos vardu. Šiais metais tai gana retas reiškinys, mat iki šiol dažniausiai gimdavo patinėliai.
Jau netrukus šeimininkai mažylę susuko į rankšluostį ir išdžiovinę plaukų džiovintuvu grąžino mamai. Tiesa, jauniklę atvedusi alpaka visą procesą stebėjo iš šalies.
Pasak G. Vitkauskienės, tarp motinos ir mažylio bent jau pirmosiomis dienomis privalo išlikti nenutrūkstamas ryšys.
Teko išmokti
Per dešimtmetį Vitkauskai puikiai pažino šias iš Pietų Amerikos kilusias savo augintines, išmoko jas tinkamai prižiūrėti, kergti, gydyti ir netgi kirpti. Galbūt kirpimas daugeliui gali pasirodyti nesunkiai atliekamas procesas, tačiau taip tikrai nėra. Tam reikia specialių žinių ir įrankių bei nepaprasto atidumo. K. Vitkauskas papasakojo istoriją, kaip sykį mėgindamas apkirpti alpaką įkirpo jai į odą.
„Alpakų oda – labai plona ir jautri. Tąkart gyvūno žaizdą net teko siūti. Lietuvoje yra vos du alpakų kirpėjai, o jų paslaugos – labai brangios. Dėl šios priežasties kurį laiką bendradarbiavome su lenkais, kuriems mokėdavome daug mažiau, o ir darbavosi jie nepalyginamai sparčiau. Deja, prasidėjus pandemijai lenkai į Lietuvą pradėjo nebeatvažinėti. Teko pačiam mokytis kirpimo amato. Įsigijau specialų stalą, kitus įrankius. Dabar per dieną apkerpu 8–9 alpakas“, – pasakojo K. Vitkauskas.
Jiedu su žmona buvo vieni iš Lietuvos alpakų augintojų asociacijos steigėjų. Kartu su kitais bendraminčiais pavyko pasiekti, kad naujai besikuriantys alpakų ūkiai galėtų pretenduoti į tam tikrą paramą. Vis dėlto daug neišspręstų reikalų dar likę. Pavyzdžiui, iki šiol už šiuos gyvūnus nemokamos jokios išmokos, o jų priežiūrai skiriami lengvatinių degalų kiekiai – neadekvatūs.
„Pavyzdžiui, kasmet ruošdamas alpakoms pašarą net po keletą kartų per sezoną šienauju 8 ha žolės plotą. Deklaruoju pagaminamo šieno kiekius, tačiau į tai niekas nenori atsižvelgti. Per metus gaunu vos 40 litrų lengvatinių degalų“, – apmaudo neslėpė K. Vitkauskas.
Nesibaido svetimų žmonių
Iš pradžių Vitkauskų alpakos augo Kęstučio mamos ūkyje tuose pačiuose Teiberiuose, o maždaug prieš šešerius metus jos buvo perkeltos į netoliese naujai pastatytą didžiulį ūkinį pastatą. Iki tol ten buvo plynas laukas, o dabar stovi ne tik ūkinis pastatas, bet ir įrengti erdvūs gyvūnų aptvarai, iškasta kūdra, pastatyta pavėsinė, veši G. Vitkauskienės prižiūrimi gėlynai.
Visa tai skirta ne tik patiems šeimininkams bei jų augintiniams, bet ir nuolat į ūkį užsukantiems turistams. O jų tikrai netrūksta. Čia lankosi ne vien lietuviai. Ūkyje yra viešėję svečių iš Peru, Taivano, Japonijos, Lenkijos ir kitų šalių. Dažniausiai, aišku, aplankyti alpakų atkeliauja mokinių grupės.
Daugiausiai vienu metu ūkyje yra viešėję 60 asmenų. Tiesa, toks žmonių srautas jau yra kiek per didelis. Pasak Gritos ir Kęstučio, optimalus lankytojų skaičius – 20–25 žmonės.
Svečius dažniausiai pasitinka ne tik šeimininkai, bet ir gražuolis šuo Hadas, kuris taip pat tarsi gidas visus vedžioja po savo valdas. Vitkauskai atvykusius turistus supažindina su alpakų pasauliu, suteikia informacijos apie jų gyvenimo ypatumus, vilną ir jos gaminius, kurių čia pat galima įsigyti.
Po teorinės dalies visiems išdalijamos morkos ir keliaujama pas gyvūnus. Alpakos visiškai nesibaido nepažįstamų žmonių. Priešingai, jos noriai pozuoja, meilikauja, bendrauja su lankytojais. Tiesa, tik tol, kol šie turi morkų. Daržovėms pasibaigus gyvūnai dažniausiai nusisuka ir nueina savais keliais. Atvykėliai jiems tampa nebeįdomūs.
Įtraukė į žemėlapį
Apie Gritos ir Kęstučio ūkio veiklą pasiskaityti bei su jų gaminama produkcija susipažinti, taip pat jos įsigyti galima interneto puslapyje europosalpaka.lt. G. Vitkauskienė pasakojo, jog iš pradžių ūkiui norėjo suteikti „Lietuvos alpakos“ arba „Suvalkijos alpakos“ pavadinimą, tačiau galiausiai buvo apsistota ties „Europos alpaka“. Šis pavadinimas jau žinomas visoje šalyje ir net už jos ribų.
Neseniai „Europos alpaka“ buvo įtraukta į Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ sudarytą Lietuvos švelnumo terapijos žemėlapį. Į jį įrašyti įvairūs žvėrynėliai, gyvūnų ūkiai, žirgynai ir kitos vietos, itin populiarios tarp Lietuvoje keliaujančių šeimų su vaikais.
Žemėlapyje pateiktame aprašyme teigiama, kad Gritos ir Kęstučio laikomos alpakos daug kur naudojamos terapijoje, todėl lankytojai šiame ūkyje tikrai pamirš visus rūpesčius ir pasisems tik gerų emocijų.
„Kol kas dar negalime pasakyti, kad esame visiškai įsikūrę. Norėtųsi pastatyti stoginę, kurioje alpakos galėtų slėptis nuo saulės, pasodinti daugiau medžių. Taip pat norisi dar daugiau investuoti į produkcijos kokybę bei asortimento plėtrą, dar daugiau dėmesio ir laiko skirti turizmui. Planuojame įsirengti patalpas, kuriose net ir žiemą galėtume priimti žmones“, – ateities planus vardijo G. Vitkauskienė.
Akivaizdu, kad alpakų augintojams norų ir užmojų tikrai netrūksta. Stebint, kaip iki šiol jie sparčiai žengė į priekį, galima net neabejoti, kad netrukus visi jų sumanymai taip pat bus įgyvendinti. Reikia tikėtis, kad artimiausiu metu šį mūsų rajone esantį alpakų ūkį atras dar daugiau žmonių, o tie, kurie jau atrado, į jį grįš vėl ir vėl.
Prieš dešimtmetį į Teiberių kaime (Klausučių sen.) įkurtą Gritos ir Kęstučio Vitkauskų ūkį atkeliavo pirmosios alpakos. Šiandien tai yra vienas didžiausių šių gyvūnų ūkių visoje šalyje. Neseniai jis buvo įtrauktas į Lietuvos švelnumo terapijos žemėlapį. |
Kadaise auginti alpakas pradėję Grita ir Kęstutis net negalėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną į jų ūkį plūs minios susižavėjusių turistų, o iš jų auginamų gyvūnų vilnos gaminamos įvairios šlepetės, kojinės, kepurės ar antklodės bus itin paklausios. Pirmąsias alpakas Vitkauskai įsigijo visai dėl kitų priežasčių – jie paprasčiausiai ieškojo gyvūnų, kurie galėtų nupešti aplinkui įsigytą sodybą augančią žolę.
Visgi kiek netikėtai užgimusi meilė alpakoms paskatino dar labiau išplėsti jų bandą. Prieš dešimtmetį ūkyje dienas leido 29 alpakos, o šiandien jų čia ganosi maždaug pusšimtis. Būta ir dar daugiau, tačiau dalis gyvūnų iš Teiberių iškeliauja pas kitus augintojus, o per metus alpakų būrys pasipildo maždaug dešimčia jauniklių.
Įprastai alpakos gimdo šiltuoju metų laikotarpiu, kad jaunikliai gautų daugiau saulės ir šilumos bei spėtų sustiprėti iki žiemos.
Kuomet atvykome į Teiberius, vienas mažas alpakiukas buvo gimęs vos prieš keletą dienų. Kaip pasakojo šeimininkai, gimdymas buvo gana komplikuotas, tad jiems teko padėti priimti jauniklį. Būtent dėl to sutuoktiniai labai bijojo artimiausiu metu kur nors išvykti iš ūkio, nes netrukus turėjo gimdyti dar trys alpakos. Bent jau taip manyta iš pradžių.
Kai po pokalbio su šių egzotinių gyvūnų mylėtojais atėjo laikas fotografuotis, aplankę alpakas pamatėme, kad vienas iš trijų lauktų jauniklių jau nedrąsiai bando stotis ant dar netvirtų savo kojyčių. Apžiūrėję mažylį Vitkauskai neslėpė džiaugsmo – gimė sveika ir guvi patelė, kurią nusprendė pavadinti Santakos vardu. Šiais metais tai gana retas reiškinys, mat iki šiol dažniausiai gimdavo patinėliai.
Jau netrukus šeimininkai mažylę susuko į rankšluostį ir išdžiovinę plaukų džiovintuvu grąžino mamai. Tiesa, jauniklę atvedusi alpaka visą procesą stebėjo iš šalies.
Pasak G. Vitkauskienės, tarp motinos ir mažylio bent jau pirmosiomis dienomis privalo išlikti nenutrūkstamas ryšys.
Per dešimtmetį Vitkauskai puikiai pažino šias iš Pietų Amerikos kilusias savo augintines, išmoko jas tinkamai prižiūrėti, kergti, gydyti ir netgi kirpti. Galbūt kirpimas daugeliui gali pasirodyti nesunkiai atliekamas procesas, tačiau taip tikrai nėra. Tam reikia specialių žinių ir įrankių bei nepaprasto atidumo. K. Vitkauskas papasakojo istoriją, kaip sykį mėgindamas apkirpti alpaką įkirpo jai į odą.
„Alpakų oda – labai plona ir jautri. Tąkart gyvūno žaizdą net teko siūti. Lietuvoje yra vos du alpakų kirpėjai, o jų paslaugos – labai brangios. Dėl šios priežasties kurį laiką bendradarbiavome su lenkais, kuriems mokėdavome daug mažiau, o ir darbavosi jie nepalyginamai sparčiau. Deja, prasidėjus pandemijai lenkai į Lietuvą pradėjo nebeatvažinėti. Teko pačiam mokytis kirpimo amato. Įsigijau specialų stalą, kitus įrankius. Dabar per dieną apkerpu 8–9 alpakas“, – pasakojo K. Vitkauskas.
Jiedu su žmona buvo vieni iš Lietuvos alpakų augintojų asociacijos steigėjų. Kartu su kitais bendraminčiais pavyko pasiekti, kad naujai besikuriantys alpakų ūkiai galėtų pretenduoti į tam tikrą paramą. Vis dėlto daug neišspręstų reikalų dar likę. Pavyzdžiui, iki šiol už šiuos gyvūnus nemokamos jokios išmokos, o jų priežiūrai skiriami lengvatinių degalų kiekiai – neadekvatūs.
„Pavyzdžiui, kasmet ruošdamas alpakoms pašarą net po keletą kartų per sezoną šienauju 8 ha žolės plotą. Deklaruoju pagaminamo šieno kiekius, tačiau į tai niekas nenori atsižvelgti. Per metus gaunu vos 40 litrų lengvatinių degalų“, – apmaudo neslėpė K. Vitkauskas.
Iš pradžių Vitkauskų alpakos augo Kęstučio mamos ūkyje tuose pačiuose Teiberiuose, o maždaug prieš šešerius metus jos buvo perkeltos į netoliese naujai pastatytą didžiulį ūkinį pastatą. Iki tol ten buvo plynas laukas, o dabar stovi ne tik ūkinis pastatas, bet ir įrengti erdvūs gyvūnų aptvarai, iškasta kūdra, pastatyta pavėsinė, veši G. Vitkauskienės prižiūrimi gėlynai.
Visa tai skirta ne tik patiems šeimininkams bei jų augintiniams, bet ir nuolat į ūkį užsukantiems turistams. O jų tikrai netrūksta. Čia lankosi ne vien lietuviai. Ūkyje yra viešėję svečių iš Peru, Taivano, Japonijos, Lenkijos ir kitų šalių. Dažniausiai, aišku, aplankyti alpakų atkeliauja mokinių grupės.
Daugiausiai vienu metu ūkyje yra viešėję 60 asmenų. Tiesa, toks žmonių srautas jau yra kiek per didelis. Pasak Gritos ir Kęstučio, optimalus lankytojų skaičius – 20–25 žmonės.
Svečius dažniausiai pasitinka ne tik šeimininkai, bet ir gražuolis šuo Hadas, kuris taip pat tarsi gidas visus vedžioja po savo valdas. Vitkauskai atvykusius turistus supažindina su alpakų pasauliu, suteikia informacijos apie jų gyvenimo ypatumus, vilną ir jos gaminius, kurių čia pat galima įsigyti.
Po teorinės dalies visiems išdalijamos morkos ir keliaujama pas gyvūnus. Alpakos visiškai nesibaido nepažįstamų žmonių. Priešingai, jos noriai pozuoja, meilikauja, bendrauja su lankytojais. Tiesa, tik tol, kol šie turi morkų. Daržovėms pasibaigus gyvūnai dažniausiai nusisuka ir nueina savais keliais. Atvykėliai jiems tampa nebeįdomūs.
Apie Gritos ir Kęstučio ūkio veiklą pasiskaityti bei su jų gaminama produkcija susipažinti, taip pat jos įsigyti galima interneto puslapyje europosalpaka.lt. G. Vitkauskienė pasakojo, jog iš pradžių ūkiui norėjo suteikti „Lietuvos alpakos“ arba „Suvalkijos alpakos“ pavadinimą, tačiau galiausiai buvo apsistota ties „Europos alpaka“. Šis pavadinimas jau žinomas visoje šalyje ir net už jos ribų.
Neseniai „Europos alpaka“ buvo įtraukta į Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ sudarytą Lietuvos švelnumo terapijos žemėlapį. Į jį įrašyti įvairūs žvėrynėliai, gyvūnų ūkiai, žirgynai ir kitos vietos, itin populiarios tarp Lietuvoje keliaujančių šeimų su vaikais.
Žemėlapyje pateiktame aprašyme teigiama, kad Gritos ir Kęstučio laikomos alpakos daug kur naudojamos terapijoje, todėl lankytojai šiame ūkyje tikrai pamirš visus rūpesčius ir pasisems tik gerų emocijų.
„Kol kas dar negalime pasakyti, kad esame visiškai įsikūrę. Norėtųsi pastatyti stoginę, kurioje alpakos galėtų slėptis nuo saulės, pasodinti daugiau medžių. Taip pat norisi dar daugiau investuoti į produkcijos kokybę bei asortimento plėtrą, dar daugiau dėmesio ir laiko skirti turizmui. Planuojame įsirengti patalpas, kuriose net ir žiemą galėtume priimti žmones“, – ateities planus vardijo G. Vitkauskienė.
Akivaizdu, kad alpakų augintojams norų ir užmojų tikrai netrūksta. Stebint, kaip iki šiol jie sparčiai žengė į priekį, galima net neabejoti, kad netrukus visi jų sumanymai taip pat bus įgyvendinti. Reikia tikėtis, kad artimiausiu metu šį mūsų rajone esantį alpakų ūkį atras dar daugiau žmonių, o tie, kurie jau atrado, į jį grįš vėl ir vėl.
Galerija: Alpakų ūkis
Publikuota: 2022-09-16 08:03:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|