|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-09-22 16:54
|
|
|
Vladimiras Ivančenko išgyvena dėl to, jog iš sėkmingo verslininko tapo paramos prašytoju ir septyniolikmečio sūnaus išlaikytiniu.
Eldorado BUTRIMO nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–61, 63–65, 68, 70, 72)
„Iki karo mes gyvenome sočiai, o dabar imu grimzti į depresiją, nes nesugebu susirasti gerai apmokamo darbo. Šeimos maitintoju tapo septyniolikmetis sūnus“, – guodėsi 49 metų Vladimiras Ivančenko.
Paliko namus ir verslą
Šį liūdną vyriškį, nuolat vaikštinėjusį netoli nakvynės namų, kuriuose buvau apsistojęs Lvive, užkalbinau tada, kai jo šuo pribėgo prašydamas paglostyti. Sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, žmogus panoro išsipasakoti apie sunkų gyvenimo etapą.
Iki karo V. Ivančenko su žmona ir dviem sūnumis gyveno Kirovogrado regiono sostinėje Kropivnickyje. Kadangi regionas ribojasi su fronto mūšių apimtu Mikolajevo regionu, iš 230 tūkst. gyventojų turėjusio Kropivnickio į saugesnes vietas pasitraukė beveik pusė žmonių.
Taip padarė ir Vladimiro šeima, kurią bėgti paskatino žmonos pusbrolis Andrejus. „Aš labai nenorėjau palikti savo rankomis statyto bei gerai įrengto dviejų aukštų namo, sėkmingo verslo, kuriam išvystyti reikėjo keliolikos metų“, – pasakojo vyriškis.
Pagal profesiją jis yra karo inžinierius, kažkada tarnavęs Lietuvoje, Rukloje. Tačiau dėl ligos jam anksčiau laiko teko palikti tarnybą ir išeiti į pensiją. Tuomet V. Ivančenko Dnipro upės krantinėje atidarė vien vasaromis veikiantį alaus barą ir tapo Juodosios jūros krevečių prekybos didmenininku, veždavusiu jas iš Chersono į Kropivnickio parduotuves.
„Juodosios jūros krevetės yra specifinės, mažos, bet vietiniai jas pamėgo, ypač kaip užkandį prie alaus. Mano aludė vasaromis būdavo pilnutėlė ir duodavo tiek pelno, kad galėjau po to devynis mėnesius nedirbti“, – su apmaudu ankstesnį gyvenimą prisiminė Vladimiras.
Gelbsti nepilnamečio sūnaus uždarbis
Į savo namą Kropivnickyje jis įleido gyventi pabėgėlius iš Chersono ir kas mėnesį nuvyksta įsitikinti, ar deramai šie elgiasi su jo turtu. Pats su žmona ir sūnumis apsigyveno Lvive, į užsienį pabėgusių giminaičių bute.
Vyriškio nuotaiką temdo tai, kad čia jis buvo priverstas samdytis nelegaliu pagalbiniu darbininku statybose. Dėl problemų su stuburu įstengia dirbti vos kelias dienas per savaitę ir gauna po 300 grivinų (7,5 euro) už dieną.
„Tai nedaug, tačiau Lvive niekas dabar daugiau ir nemoka, mat norinčiųjų dirbti yra keleriopai daugiau, nei darbo vietų. Jeigu ne vyresniojo sūnaus Dimos sumanumas, mums tektų badmiriauti, nes iš valstybės kiekvienam šeimos nariui mokamos 450 grivinų (11 eurų) pašalpos per mėnesį būtų labai sunku išsiversti“, – sakė V. Ivančenko.
Septyniolikmetis sūnus sugebėjo per tarpininkus įsidarbinti programuotoju JAV įmonėje ir kas mėnesį uždirba po 700 JAV dolerių. Tapęs pilnamečiu vaikinas sudarys tiesioginę sutartį su darbdaviu ir pelnys du tris kartus daugiau, o kol kas didesnę dalį jo uždarbio pasiima tarpininkai.
Tėvas didžiuojasi tuo, kad Dima du kartus laimėjo matematikų olimpiadą jų regione ir sugebėjo mokyklą baigti eksternu būdamas šešiolikos metų. Pinigų internete jau sugeba uždirbti ir jaunėlis Sergejus, keturiolikametis paauglys, kuris populiariuose žaidimuose išvysto sukurtus herojus, o po to juos perparduoda kitiems žaidėjams.
V. Ivančenko norėtų su šeima išvykti į Vakarus, kur jo vaikai baigtų gerus mokslus, tačiau žmona atidėlioja išvyką, nes tikisi, kad karas tuoj baigsis ir jie galės grįžti į savo namus.
„Susiklosčiusi situacija mane labai slegia. Buvęs apsukrus verslininkas tapau nepilnamečių vaikų išlaikytiniu ir šuns vedžiotoju“, – liūdnai kalbėjo žmogus.
Daugėja bedarbių
Tai, kad Ukrainoje ekonominė situacija prastėja, darosi akivaizdu net vaikštant didmiesčių gatvėse – nuolatos čia kas nors prieina ir prašo pinigų maistui. Pirmaisiais karo mėnesiais to neteko patirti nei Lvive, nei Kyjive, nei Charkive ar Odesoje. Užtat dabar pinigų prašo ir seni, ir jauni. Arčiau fronto esančiuose miestuose veiklą nutraukė daug įmonių, o jų darbuotojai neteko pajamų.
Dnipro nakvynės namuose teko susipažinti su 26 m. Borisu Dovidenko, atvykusiu darbo ieškoti iš fronto apsuptyje esančio Kramatorsko. „Iki karo dirbau kavinės padavėju, tad bandžiau ir Dnipre tuo užsiimti, tačiau per savaitę nepavyko gauti darbo nei kavinėje, nei statybose. Važiuosiu namo pas tėvus. Ten yra daržo gėrybių, neteks badauti, nors nuolatiniai bombardavimai ir kelia baimę“, – pasakojo B. Dovidenko.
Kitas jaunas ukrainietis, 28 m. Sergejus Cheredničenko, džiaugėsi, kad turi nuotolinį darbą internetinėje JAV įmonėje – jo uždarbis maitina ir Donecko regione likusius tėvus, ir sesers šeimą. „Jei mane pašauks į kariuomenę, nežinau kaip jie išgyvens, bus tragedija“, – dėl artimųjų likimo baiminosi vaikinas.
Kyjivo svečių namų „Globus“ administratorė Ludmila Jegorova papasakojo, jog dar pernai įdėjus skelbimą, kad ieškai darbo, greitai sulaukdavai keliolikos pasiūlymų, o dabar niekas neskambina. Moteris teigė, jog prasidėjus karui alga sumažėjo trečdaliu.
„Anksčiau už tiek nebūčiau sutikusi dirbti, bet dabar džiaugiuosi, kad turiu darbą, nes net ir menkas uždarbis karo metu geriau nei nieko“, – sakė kyjivietė. L. Jegorova kalbėjo, kad rūbų parduotuvės vedėja dirbanti jos teta taupumo sumetimais buvo priversta atleisti trečdalį darbuotojų, o likusiems – algas sumažino per pusę.
Apie tai, jog tampa vis sunkiau prisidurti prie pensijos renkant Lvivo gatvėse butelius, prasitarė ir 73 metų pensininkė Nina Vorošilina, pareiškusi, kad labai pagausėjo tokiu būdu norinčiųjų užsidirbti.
Pagalbos reikia beveik pusei gyventojų
Valstybinio užimtumo centro vadovė Jelena Melnik papasakojo, jog per karą darbo neteko trečdalis žmonių. Nors pareigų neteko įvairių specialybių atstovai, J. Melnik teigimu, labiausiai visgi nukentėjo pačių paprasčiausių profesijų darbuotojai – pardavėjai ir remontininkai.
Darbo rinkos ekspertės Marinos Abdulinos teigimu, šalį ištiko pati didžiausia bedarbystės krizė per trisdešimt nepriklausomybės metų. Ekspertės tvirtinimu, šiuo metu daugiausia darbo pasiūlymų yra transporto, statybų, logistikos, prekybos srityse bei skambučių centruose, o Kyjive bei Lvive esą kai kurių profesijų atstovų net trūksta.
Darbo rinką tiriančios įmonės „GRC“ duomenimis, vien gegužę atlyginimai Ukrainoje sumažėjo nuo 9 iki 53 proc. Realus atlygis tapo mažesnis ir dėl silpstančios Ukrainos valiutos – grivinos – vertės. Gamybinės sferos darbuotojų uždarbis šalyje oficialiai siekia 350 eurų, o pafrontėje mokama ir gerokai mažiau.
Naujausiame Jungtinių Tautų Organizacijos pranešime buvo rašoma, jog maisto, pastogės, rūbų, vaistų ar gydymo paslaugų trūksta 16 mln. ukrainiečių. Tai reiškia, kad humanitarinė pagalba reikalinga net 40 proc. šalies gyventojų. Iki karo Ukrainoje gyveno 44 mln. žmonių, iš kurių prasidėjus Rusijos agresijai 5,3 mln. emigravo ir pasiliko kitose šalyse. Dar 6 mln. gyventojų persikėlė į saugesnius tėvynės regionus, iš kurių 5 mln. vėliau grįžo namo. Tačiau didelė jų dalis negali rasti darbo ar neįstengia susiremontuoti apgriauto būsto.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Odesos
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–61, 63–65, 68, 70, 72) |
„Iki karo mes gyvenome sočiai, o dabar imu grimzti į depresiją, nes nesugebu susirasti gerai apmokamo darbo. Šeimos maitintoju tapo septyniolikmetis sūnus“, – guodėsi 49 metų Vladimiras Ivančenko.
Paliko namus ir verslą
Šį liūdną vyriškį, nuolat vaikštinėjusį netoli nakvynės namų, kuriuose buvau apsistojęs Lvive, užkalbinau tada, kai jo šuo pribėgo prašydamas paglostyti. Sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, žmogus panoro išsipasakoti apie sunkų gyvenimo etapą.
Iki karo V. Ivančenko su žmona ir dviem sūnumis gyveno Kirovogrado regiono sostinėje Kropivnickyje. Kadangi regionas ribojasi su fronto mūšių apimtu Mikolajevo regionu, iš 230 tūkst. gyventojų turėjusio Kropivnickio į saugesnes vietas pasitraukė beveik pusė žmonių.
Taip padarė ir Vladimiro šeima, kurią bėgti paskatino žmonos pusbrolis Andrejus. „Aš labai nenorėjau palikti savo rankomis statyto bei gerai įrengto dviejų aukštų namo, sėkmingo verslo, kuriam išvystyti reikėjo keliolikos metų“, – pasakojo vyriškis.
Pagal profesiją jis yra karo inžinierius, kažkada tarnavęs Lietuvoje, Rukloje. Tačiau dėl ligos jam anksčiau laiko teko palikti tarnybą ir išeiti į pensiją. Tuomet V. Ivančenko Dnipro upės krantinėje atidarė vien vasaromis veikiantį alaus barą ir tapo Juodosios jūros krevečių prekybos didmenininku, veždavusiu jas iš Chersono į Kropivnickio parduotuves.
„Juodosios jūros krevetės yra specifinės, mažos, bet vietiniai jas pamėgo, ypač kaip užkandį prie alaus. Mano aludė vasaromis būdavo pilnutėlė ir duodavo tiek pelno, kad galėjau po to devynis mėnesius nedirbti“, – su apmaudu ankstesnį gyvenimą prisiminė Vladimiras.
Gelbsti nepilnamečio sūnaus uždarbis
Į savo namą Kropivnickyje jis įleido gyventi pabėgėlius iš Chersono ir kas mėnesį nuvyksta įsitikinti, ar deramai šie elgiasi su jo turtu. Pats su žmona ir sūnumis apsigyveno Lvive, į užsienį pabėgusių giminaičių bute.
Vyriškio nuotaiką temdo tai, kad čia jis buvo priverstas samdytis nelegaliu pagalbiniu darbininku statybose. Dėl problemų su stuburu įstengia dirbti vos kelias dienas per savaitę ir gauna po 300 grivinų (7,5 euro) už dieną.
„Tai nedaug, tačiau Lvive niekas dabar daugiau ir nemoka, mat norinčiųjų dirbti yra keleriopai daugiau, nei darbo vietų. Jeigu ne vyresniojo sūnaus Dimos sumanumas, mums tektų badmiriauti, nes iš valstybės kiekvienam šeimos nariui mokamos 450 grivinų (11 eurų) pašalpos per mėnesį būtų labai sunku išsiversti“, – sakė V. Ivančenko.
Septyniolikmetis sūnus sugebėjo per tarpininkus įsidarbinti programuotoju JAV įmonėje ir kas mėnesį uždirba po 700 JAV dolerių. Tapęs pilnamečiu vaikinas sudarys tiesioginę sutartį su darbdaviu ir pelnys du tris kartus daugiau, o kol kas didesnę dalį jo uždarbio pasiima tarpininkai.
Tėvas didžiuojasi tuo, kad Dima du kartus laimėjo matematikų olimpiadą jų regione ir sugebėjo mokyklą baigti eksternu būdamas šešiolikos metų. Pinigų internete jau sugeba uždirbti ir jaunėlis Sergejus, keturiolikametis paauglys, kuris populiariuose žaidimuose išvysto sukurtus herojus, o po to juos perparduoda kitiems žaidėjams.
V. Ivančenko norėtų su šeima išvykti į Vakarus, kur jo vaikai baigtų gerus mokslus, tačiau žmona atidėlioja išvyką, nes tikisi, kad karas tuoj baigsis ir jie galės grįžti į savo namus.
„Susiklosčiusi situacija mane labai slegia. Buvęs apsukrus verslininkas tapau nepilnamečių vaikų išlaikytiniu ir šuns vedžiotoju“, – liūdnai kalbėjo žmogus.
Daugėja bedarbių
Tai, kad Ukrainoje ekonominė situacija prastėja, darosi akivaizdu net vaikštant didmiesčių gatvėse – nuolatos čia kas nors prieina ir prašo pinigų maistui. Pirmaisiais karo mėnesiais to neteko patirti nei Lvive, nei Kyjive, nei Charkive ar Odesoje. Užtat dabar pinigų prašo ir seni, ir jauni. Arčiau fronto esančiuose miestuose veiklą nutraukė daug įmonių, o jų darbuotojai neteko pajamų.
Dnipro nakvynės namuose teko susipažinti su 26 m. Borisu Dovidenko, atvykusiu darbo ieškoti iš fronto apsuptyje esančio Kramatorsko. „Iki karo dirbau kavinės padavėju, tad bandžiau ir Dnipre tuo užsiimti, tačiau per savaitę nepavyko gauti darbo nei kavinėje, nei statybose. Važiuosiu namo pas tėvus. Ten yra daržo gėrybių, neteks badauti, nors nuolatiniai bombardavimai ir kelia baimę“, – pasakojo B. Dovidenko.
Kitas jaunas ukrainietis, 28 m. Sergejus Cheredničenko, džiaugėsi, kad turi nuotolinį darbą internetinėje JAV įmonėje – jo uždarbis maitina ir Donecko regione likusius tėvus, ir sesers šeimą. „Jei mane pašauks į kariuomenę, nežinau kaip jie išgyvens, bus tragedija“, – dėl artimųjų likimo baiminosi vaikinas.
Kyjivo svečių namų „Globus“ administratorė Ludmila Jegorova papasakojo, jog dar pernai įdėjus skelbimą, kad ieškai darbo, greitai sulaukdavai keliolikos pasiūlymų, o dabar niekas neskambina. Moteris teigė, jog prasidėjus karui alga sumažėjo trečdaliu.
„Anksčiau už tiek nebūčiau sutikusi dirbti, bet dabar džiaugiuosi, kad turiu darbą, nes net ir menkas uždarbis karo metu geriau nei nieko“, – sakė kyjivietė. L. Jegorova kalbėjo, kad rūbų parduotuvės vedėja dirbanti jos teta taupumo sumetimais buvo priversta atleisti trečdalį darbuotojų, o likusiems – algas sumažino per pusę.
Apie tai, jog tampa vis sunkiau prisidurti prie pensijos renkant Lvivo gatvėse butelius, prasitarė ir 73 metų pensininkė Nina Vorošilina, pareiškusi, kad labai pagausėjo tokiu būdu norinčiųjų užsidirbti.
Pagalbos reikia beveik pusei gyventojų
Valstybinio užimtumo centro vadovė Jelena Melnik papasakojo, jog per karą darbo neteko trečdalis žmonių. Nors pareigų neteko įvairių specialybių atstovai, J. Melnik teigimu, labiausiai visgi nukentėjo pačių paprasčiausių profesijų darbuotojai – pardavėjai ir remontininkai.
Darbo rinkos ekspertės Marinos Abdulinos teigimu, šalį ištiko pati didžiausia bedarbystės krizė per trisdešimt nepriklausomybės metų. Ekspertės tvirtinimu, šiuo metu daugiausia darbo pasiūlymų yra transporto, statybų, logistikos, prekybos srityse bei skambučių centruose, o Kyjive bei Lvive esą kai kurių profesijų atstovų net trūksta.
Darbo rinką tiriančios įmonės „GRC“ duomenimis, vien gegužę atlyginimai Ukrainoje sumažėjo nuo 9 iki 53 proc. Realus atlygis tapo mažesnis ir dėl silpstančios Ukrainos valiutos – grivinos – vertės. Gamybinės sferos darbuotojų uždarbis šalyje oficialiai siekia 350 eurų, o pafrontėje mokama ir gerokai mažiau.
Naujausiame Jungtinių Tautų Organizacijos pranešime buvo rašoma, jog maisto, pastogės, rūbų, vaistų ar gydymo paslaugų trūksta 16 mln. ukrainiečių. Tai reiškia, kad humanitarinė pagalba reikalinga net 40 proc. šalies gyventojų. Iki karo Ukrainoje gyveno 44 mln. žmonių, iš kurių prasidėjus Rusijos agresijai 5,3 mln. emigravo ir pasiliko kitose šalyse. Dar 6 mln. gyventojų persikėlė į saugesnius tėvynės regionus, iš kurių 5 mln. vėliau grįžo namo. Tačiau didelė jų dalis negali rasti darbo ar neįstengia susiremontuoti apgriauto būsto.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Odesos
Galerija: Ukraina_09-23
Publikuota: 2022-09-22 16:54:24
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ligoninės kieme – nauja eglė * Liuteronų maldos namai kviečia į neeilinę pažintį
* Senovinių patiekalų receptai išliko bibliotekininkių dėka
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|