„Santaka“ / Laimės filosofija: judėti ir nesidairyti atgal / Gyvenimo būdas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

Dalinkitės:  


Neseniai Marytė Protasevičienė įsigijo mopedą – ir savo pirkiniu moteris labai patenkinta.

Autorės nuotr.


Laimės filosofija: judėti ir nesidairyti atgal

Eglė MIČIULIENĖ


Po pusryčių užšokus ant traktoriuko nupjauti hektarą pievos. Po pietų čiupti už meškerės ir leistis į žvejybą. Tai – ne kokio nors energingo jaunuolio užsiėmimai, o ką tik septyniasdešimt trejų metų sukaktį atšventusios trilaukietės kasdienybė.



Gyvenimas nesustoja

Išgirdusi, kad prašausi į svečius, Pajevonio seniūnijoje gyvenanti Marytė Protasevičienė nusijuokia: „Atvažiuokit! Rytoj – kaip tik mano gimtadienis!“

Moteris žavi ir stebina savo sveiku požiūriu į gyvenimą. Drauge apvaikščiojame jos išpuoselėtą, rodos, bekraštę sodybą, akimis nuglostome dangų pasiekti bandančių eglių viršūnes, išuostome visų spalvų rožių krūmus, apčiupinėjame meškeres, smagiai pakurtoje pirtelėje išgeriame kavos. Ir visą tą laiką, kol kalbamės, moteris nė karto nepasiskundžia. Niekuo.

Marytė šypsosi ir džiaugiasi gyvenimu, nors šis nebuvo toks švelnus, kaip jos sodintų rožių žiedlapiai. Teko ir nemažai vargų, ir darbų, kurie iki šiol net nesiruošia baigtis. Prieš ketverius metus moteris palaidojo savo vyrą, tad dabar visas ūkis – ant jos vienos pečių.


„Kol judi, dirbi, kol esi užimtas – kvailų minčių nekyla. Vakare galvoji ne kaip liūdėti, o kiek darbų rytoj reikia nuveikti. Aš sakau, kad ir kai žmogus lieka vienas, gyvenimas nesustoja. Reikia ne dairytis atgal, o žiūrėti į priekį“, – optimistine būties filosofija dalijosi Marytė.

Žvilgsnis užkliūva už kieme žvilgančio raudono mopedo.

„Mano kaimynas ūkininkas Marius kartą telefone nuotrauką parodė ir sako: „Teta Maryte, jums tokio reikėtų.“ Nutariau, kad reikia išmėginti. Parvežė, pabandžiau – ir patiko, labai patogu! Nulekiu su juo į Pajevonį, parduotuvę, į kapines. Buvau ir į Gražiškius nusitrenkusi, nufotografavau rožynus, bet ten reikia važiuoti daugiau į kalną, nepatogu. Į Vilkaviškį važiuoju autobusu, bet iki stotelės irgi mopedu nulekiu, o ten pas žmones palieku“, – dėstė M. Protasevičienė.



„Po trijų dienų norėjau namo“

Trilaukietė turi gerą atramą – tris vaikus Rimą, Joną ir Rasą. Jie mamos nepamiršta, atbilda į erdvią sodybą ir su suaugusiais anūkais, ir su draugais.

„Vaikai tik paskambina – mama, užkurk pirtį! Ir atlekia. Smagu, o kam ta mama būtų?“ – kvatoja Marytė.


Kai reikia, jaunimas padeda ir ūkyje, bet M. Protasevičienė nemėgsta dairytis pagalbos ir, kiek tik pajėgia, mieliau griebiasi darbų pati.

O pajėgia daug. Vien traktoriuku nupjauti 1, 2 ha užimančios sodybos žolę užtrunka apie 4 valandas. Juolab kad teritoriją pjaunant reikia tvarkingai apvažiuoti ir kartu su vyru kadaise sodintas egles, pušis bei tujas, ir senuosius sodo medžius, kuriuos Marytė jau rado dar jauna atsikrausčiusi gyventi į uošviją.

Priežiūros reikia ir gėlynams, ir sodyboje iki pat vandens dailiai apšienautiems tvenkiniams, daržams, šiltnamiui...

Ilsėtis, važinėti po sanatorijas ar keliauti M. Protasevičienė neranda nei laiko, nė noro.

„Toliausiai esu buvusi Kanadoje, prieš 26 metus. Tėčio pusbrolis kažkada pasiūlė, sako: „Aš tau, Maryte, parodysiu, kaip sviete žmonės gyvena.“ Na ir ką, nuvažiavau, pamačiau, o po trijų dienų jau namo norėjau! Nuvežė į parduotuvę 17-os aukštų – nei aš ten pirksiu ką, nei man įdomu. Va, prie Niagaros krioklio – kas kita. Ta jo didybė, ošimas, vandens dulksna dar iki šiol stovi akyse“, – kalbėjo gamtą mylinti moteris.



Žvejyba ir muzika


M. Protasevičienės tvekiniuose verda gyvybė: aplink juos bevaikštinėjant vandenyje vis pliaukšteli kokia žuvis.

Pati sodybos šeimininkė labai mėgsta žvejoti. Anot jos, tai – puikiausias būdas nuraminti nervus.

„Starkių, karpių, karosų, karšių – čia yra visokių žuvų. Viename tvenkinyje plaukioja apie 12 kilogramų amūras. Pagavom jį, pažiūrėjom ir vėl paleidome, tegu sau plaukioja“, – sakė moteris.

Žvejoja Marytė nuo jaunystės. Kai pirmą kartą išvažiavo su sutuoktiniu į Vygrelius ir paėmė į rankas meškerę, nušluostė nosis visiems vyrams: pagavo 2 kg karpį.

Nuo to laiko ir įniko į žvejybą. Į tolimesnius vandens telkinius išvažiuoja jau retai, bet radusi laiko mielai ima kurią iš daugybės turimų meškerių ir sėda prie vieno iš savų tvenkinių.

Moteris yra pagavusi ir 1 kg 300 g karosą, 2 kg amūrą.

O štai kitas M. Protasevičienės pomėgis atsirado gerokai vėliau. Būdama 60-ies moteris sumanė išmokti groti akordeonu.

„Natų skaityti nemoku, groju pagal klausą. Kažkada pamačiau turguje akordeoną ir nusipirkau! Iš mažens norėjau groti – ir tėtis mano grojo, ir brolis. Jis truputį buvo mane pamokęs, bet man niekaip nepavykdavo pribosuoti: tik dešine ranka baksnodavau klavišus, bet kairė neklausė. Kai nusipirkau akordeoną, brolis jau senokai buvo amžinatilsį. Bet aš mintyse paprašiau: „Algyti, tu man padėk!“ Ir nežinau, kas pasidarė, ar sutapimas toks, bet ranka tiesiog „atsirišo“! Dabar ką padirbus, ką nuveikus sėdu, pasigroju sau – ir smagu!“ – šypsojosi trilaukietė.



Kaimo metraštininkė

Vienas didžiausių M. Protasevičienės pomėgių – fotografija. Jei užsuktumėte į Pajevonio bendruomenės namus, pamatytumėte ten eksponuojamą M. Protasevičienės nuotraukų parodą.

Anksčiau, kaip ji pati sako, turėjo muilinyčią, o prieš trejus metus, septyniasdešimtmečio proga, gavo dovanų sisteminį fotoaparatą. Su šiuo buvo ištikusi nelaimė.

„Kartą žiūrėjau serialą, o dukra pašaukė, kad labai gražus saulėlydis. Lėkiau paknopstom to saulėlydžio fotografuoti, bet labai reikėjo ir filmo pabaigą pamatyti... Taip beskubėdama puoliau ir sudaužiau objektyvą! Tačiau geras meistras pritaikė kitą objektyvą, jis labai geras, didesnis ir sunkesnis už patį aparatą“, – džiaugėsi Marytė.

Dabar moteris kiekvieną rytą atsikėlusi pirmiausia mauna ant kaklo fotoaparatą ir apeina savo valdas: apžiūri, kas pražydo, koks paukštis atskrido, ką nufotografuoti reikėtų, pašnekina šunelius – o tada ir pusryčiauti galima.

Pavasarį ir vasarą – gėlių žiedai, sprogstantys medžiai, rudeniop – praskrendančios gervės, žiemą – sniego pusnys. Ir visais metų laikais – saulėlydžiai, žaidžiantys anūkai, kieme dūkstantys šunys, į kiemą atlėkęs dviem žiedais žieduotas karvelis, atliuoksėjusi stirna, prie tvenkinio kurkiančios varlės, į atlaidus traukiantys kaimo žmonės... M. Protasevičienė – tarsi kaimo metraštininkė, fiksuoja viską. Nuotraukas iš fotoaparato trilaukietė pati persikelia į kompiuterį. Tada jau kas keliauja į feisbuką visų akių džiaugsmui, kas – į atskirą Pajevonio grupę, o dar kažkas – tik saviškiams, artimiausiems žmonėms.


„Turiu pridariusi galybę nuotraukų, jau į kompiuterį netelpa, persikeliu į laikmeną. Vaikams liks. Kai mano jaunimas atvažiuoja – paparacinu, kartais jie nė nežino“, – šyptelėjo Marytė.

Tiesa, dabar nuotraukų į kompiuterį turėtų tilpti daugiau: vaikai mamai gimimo dienos proga padovanojo naują kompiuterį.

„Jie manęs klausė, ko noriu gimtadieniui: naujo šiltnamio ar kompiuterio. Sakiau, tik jau ne šiltnamio – gana to, kurį turiu! Geriau kompiuteris, maniškis jau senas...“ – juokėsi šiuolaikiška senjora.



Galerija: Laimė




Publikuota: 2022-09-26 08:04:01

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai