|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Dviejų dvaro pastatų sujungimo vietoje pastatytas keturių kolonų klasicistinis portikas su trikampiu frontonu.
Kęstučio INKRATOS nuotr.
Vilkaviškio miesto istorijos, istorijos šaltinių ir kitos informacijos, susijusios su Vilkaviškio krašto istorija, rinkimo ir apibendrinimo darbo grupė nori pakviesti visus susipažinti su Vilkaviškio miesto senaisiais pastatais, jų istorija. Mūsų miestas iki Antrojo pasaulinio karo buvo Vilkaviškio apskrities centras. Daug dėmesio buvo skiriama miesto tvarkymui: gatvių grindimui, tiltų ir pastatų statybai, žaliųjų zonų sutvarkymui, žmonių gerovei. Labai gaila, bet karas buvo negailestingas miestui: žuvę ir sužaloti žmonės, sugriauti ar apgriauti pastatai. Todėl ir norime prikelti istoriją, kad nepamirštume, ką dar turime. Taip pat kviečiame visus pasidalinti savo atsiminimais, įžvalgomis, žiniomis, fotografijomis apie senuosius pastatus, įvykius, žmones.
Planuojama, jog senųjų Vilkaviškio pastatų sienas papuoš lentelės su svarbiausia informacija apie statinio istoriją. Tai bus atliekama palaipsniui per keletą metų.
Daugiau nei prieš 300 metų
Nuo 1645 m. Vilkaviškį valdė LDK kancleris Kristupas Žygimantas Pacas, tad tikėtina, kad jis buvo pirmasis dvaro įkūrėjas. Istoriniuose šaltiniuose galima surasti, kad 1660 m. mokesčių sąrašuose šalia keleto kitų minimas ir Vilkaviškio dvaras.
Vilkaviškis paminėtas 1679 m. balandžio 7 d. Jono Sobieskio privilegijoje, išleistoje Ponų Tarybai tarpininkaujant ir Vilkaviškio žydų vardu prašant atstovams Markui Hercikovičiui ir Bernotui Jakubovičiui, Vilkaviškio žydų kahalui nurodyta, kad jo nariai privalo mokėti dvarui už posesijas (nuomojamąsias žemės valdas – red. past.) ir namus. Čia gyvenantys žydai tapo pavaldūs ne miesto, o dvaro administracijai. Dvaro administracija priimdavo sprendimus dėl garbių svečių ar aukštų karininkų apgyvendinimo.
1684 m. mirus Kristupui Pacui, o po metų – jo žmonai, Vilkaviškio seniūniją ir dvarą teko valdyti valdovo taurininkui Dulskiui, vėliau – S. Leščinskui, Dadzibogai Einoravičiui, tačiau kurį laiką dvaras buvo visai be šeimininko.
1730 m. Vilkaviškio seniūniją valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir kariuomenės generalinis regimentorius Mykolas Kaributas Višniaveckis ir jo žmona Teklė Radvilaitė-Višniaveckienė. Manoma, kad jie galėjo būti ir dvaro valdytojai.
1732 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad Vilkaviškio mieste, netoli Kauno gatvės, ėjo Dvaro (Zamkowa) gatvė. 1738 m. taip pat nurodoma, kad Vilkaviškio seniūnijai sėkmingai vadovauja Vilniaus vaivada LDK didysis hetmonas Mykolas Servantas Kaributas Višniaveckis. Pastarajam numirus, jo našlė, vienintelė dvaro savininkė Teklė Radvilaitė-Višniaveckienė, ištekėjo už Mykolo Sapiegos ir 1744–1747 m. Vilkaviškio dvaras priklausė šiai šeimai. Mirus Teklei Radvilaitei, M. Sapiega vedė Aleksandrą Čartorickytę ir 1747–1760 m. dvaro valdytojais tapo Aleksandra ir Mykolas Sapiegos. Aleksandra Čartorickytė-Sapiegienė buvo ir Vilkaviškio seniūnė.
Oginskių valdymas
1760 m. mirus M. Sapiegai, Aleksandra ištekėjo už Mykolo Oginskio ir kartu dvarą valdė iki 1784 m. Valdant Oginskiams dvaras pradėjo keistis. Oginskiai vaikų neturėjo, todėl pagal 1773 m. gruodžio 26 d. privilegiją Stanislovas Augustas suteikė teisę Vilkaviškio seniūniją, valdomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Vilkaviškio seniūno M. K. Oginskio, iki gyvos galvos valdyti ir jo žmonai (jeigu vyras numirtų) Aleksandrai Čartorickytei-Oginskienei.
Užuominą apie Vilkaviškio dvarą aptinkame ir 1776 m. Kauno pavieto padūmės mokesčių mokėtojų sąraše. Čia aiškiai rašoma, kad Vilkaviškio parapijoje yra Oginskių valdomas Vilkaviškio dvaras, kuriam priklauso keturi dūmai, tačiau Aleksandra numirė dviem metais anksčiau už savo vyrą. Oginskis buvo pretendentas į Lietuvos ir Lenkijos karūną, rezidavo Slonime, todėl Vilkaviškyje būdavo tik tuomet, kai rūpinosi Oginskio vardu vadinamo kanalo kasimu. Buvo siekiama sujungti Juodosios ir Baltijos jūrų upių baseinus.
Rūmus perstatė
1780 m., numirus M. K. Oginskiui, dvaras vėl liko be šeimininkų. 1782 m. dvarvietėje stovėjo smuklė, kuri per mieste siautėjusius gaisrus sudegė.
1795 m. Vilkaviškis buvo prijungtas prie Prūsijos. Prūsai iš visų LDK didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojų atėmė teisę valdyti šiuos ūkius ir paskyrė savo administratorius.
Naujosios Rytų Prūsijos 1800 m. sudarytame kariniame žemėlapyje pažymėtas didžiausias dvaro statinys yra U raidės formos, o jo kiemas atsiveria į šiaurės pusę. Tai buvęs kitas statinys, ne tas, kurį matome dabar. Jis stovėjo labiau į pietvakarius nuo dabartinių rūmų. Manoma, kad prūsų valdymo metais rūmai buvo perstatyti. Tuomet nugriauta vakarinė ir pietinė senesnių rūmų dalys, o rytinė dalis sujungta su šiauriau stovėjusiu pastatu. Pastatų sujungimo vietoje pastatytas keturių kolonų klasicistinis portikas su trikampiu frontonu. Vilkaviškio dvarvietėje stovėjo 15 statinių ir 2 sargybiniai postai.
Imperatoriaus Napoleono įtaka Sūduvos kultūrai
Kitas įdomus faktas, susijęs su dvaru, yra tai, kad 1812 m. birželio 19–24 d. per Vilkaviškį traukė Napoleono Bonaparto kariuomenė. Žygis buvo istorinis, bet netikėtas. 1812 m. birželio 19 d., apie pietus, vakarinėje miesto dalyje gyventojai netikėtai pamatė milžinišką kariuomenę, kurią sudarė 40 tūkst. pėstininkų, 80 tūkst. raitelių ir 12 tūkst. patrankų, padalintų į 15 korpusų, vadovaujamų karalių ir kunigaikščių. Tik tada tuometinis Vilkaviškio burmistras Tomašas Jeziorkovskis ir Vilkaviškio dvaro nuomininkas Babeckis gavo pranešimą apie Napoleono atvykimą.
Manoma, kad Prancūzijos imperatorius įsikūrė ne pagrindiniuose dvaro rūmuose, o mediniame pastate, stovėjusiame prie Vilkaujos upės kranto. Maršalai, generolai, karininkai užėmė kitus dvaro ar miestiečių namus. Neapolio karalius Joachimas Miuratas apsistojo klebonijoje, o Italijos vicekaralius Eugenijus ir Bavarijos sosto įpėdinis – miesto gydytojo namuose.
Šeimos, užleidusios namus, apsigyveno dvaro kiaulidėse, kituose pagalbiniuose pastatuose. Labai greitai milžiniškuose dvaro kluonuose buvo pastatytos 24 didelės kepyklos krosnys su kaminais, priklausomai nuo paskirties pakeitė išvaizdą ir kiti pastatai.
Napoleonas mieste surengė gvardijos paradą. Visi parado dalyviai blizgėjo auksu ir sidabru. Napoleono žirgas buvo baltas kaip pienas su žemę siekiančiais, brangakmeniais išsiuvinėtais pakinktais.
Kai Rusijos imperatorius nepriėmė Prancūzijos siųstų pasiuntinių, Napoleonas, būdamas Vilkaviškyje, pasirašė atsišaukimą, skelbiantį karą Rusijai. Napoleonas vilkaviškiečiams buvo pažadėjęs, kad jeigu laimėsiąs karą prieš Rusijos imperiją, Vilkaviškį padarysiąs mažuoju Paryžiumi.
Vieniems Napoleonas buvo negailestingas despotas, kitiems – laisvės viltis. Napoleono civilinis kodeksas pakeitė viso Užnemunės regiono istorinį vystymąsi. Kur nužygiavo Napoleonas, visur naikino socialinius skirtumus, visur skelbė laisvės ir lygybės principus, patardavo kreipti dėmesį į mažo žmogaus interesus, baudžiavos panaikinimą, skyrimą į valstybės pareigas pagal sugebėjimus, o ne kilmę, įteisinti civilinę santuoką.
Napoleono dėka Sūduvos kraštas pateko į Varšuvos kunigaikštystės sudėtį, patyrė civilizuotesnės Europos kultūros įtaką. Susiformavo Vilkaviškio inteligentija. Gal todėl iš čia kilo toks gausus menininkų, mokslininkų, dvasininkų sluoksnis. Čia anksčiausiai subrendo ir tautinio išsivadavimo idėjos.
Atiteko vyskupijai
Dabartinius Vilkaviškio dvaro kontūrus rūmai įgavo gerokai po Napoleono karų. Tuomet dvaras atiteko vienam caro armijos generolui Aleksandrui Minkvicui. XIX a. pabaigoje dvaro teritorijoje stovėjo spirito varykla ir keli pastatai, kuriuose gyveno 93 gyventojai. 1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, dvare gyveno vokiečių kareiviai.
1926 m. Lietuvos vyriausybė dvarą perleido Vilkaviškio vyskupijos kurijai. Antanas Karosas buvo paskirtas naujai įkurtos Vilkaviškio vyskupijos vyskupu. Čia įrengė kuriją, pertvarkė katedrą, naujai organizavo pastoracinį darbą, 1930 m. pastatydino Vilkaviškio kunigų seminariją. 1934 m. su Mečislovu Reiniu A. Karosas surengė Vilkaviškio vyskupijos sinodą ir pirmąjį vyskupijos Eucharistinį kongresą. Vilkaviškio vyskupijos parapijų skaičių jis padidino nuo 61 iki 94.
Dvaro likvidavimas
1940 m., vykdant sovietinę žemės reformą, Vilkaviškio dvaras buvo likviduotas. 1942 m. vokiečiai dvarvietės klojime įrengė Raudonosios armijos belaisvių stovyklą. Grąžino tik vyskupijos kurijos pastatą (dvaro rūmus), kuriame iki 1944 m. veikė kunigų seminarija.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui dvaras liko tuščias. Pokariu, 1945 metais, jame įsikūrė tarybinio ūkio administracija. Sovietmečiu dvaras paverstas bendrabučiu, kuriame gyvenę kai kurie gyventojai vėliau ir įsigijo patalpas, paversdami jas butais.
Daiva RIKLIENĖ
Vilkaviškio miesto istorijos, istorijos šaltinių ir kitos informacijos, susijusios su Vilkaviškio krašto istorija, rinkimo ir apibendrinimo darbo grupės narė
Vilkaviškio miesto istorijos, istorijos šaltinių ir kitos informacijos, susijusios su Vilkaviškio krašto istorija, rinkimo ir apibendrinimo darbo grupė nori pakviesti visus susipažinti su Vilkaviškio miesto senaisiais pastatais, jų istorija. Mūsų miestas iki Antrojo pasaulinio karo buvo Vilkaviškio apskrities centras. Daug dėmesio buvo skiriama miesto tvarkymui: gatvių grindimui, tiltų ir pastatų statybai, žaliųjų zonų sutvarkymui, žmonių gerovei. Labai gaila, bet karas buvo negailestingas miestui: žuvę ir sužaloti žmonės, sugriauti ar apgriauti pastatai. Todėl ir norime prikelti istoriją, kad nepamirštume, ką dar turime. Taip pat kviečiame visus pasidalinti savo atsiminimais, įžvalgomis, žiniomis, fotografijomis apie senuosius pastatus, įvykius, žmones. |
Planuojama, jog senųjų Vilkaviškio pastatų sienas papuoš lentelės su svarbiausia informacija apie statinio istoriją. Tai bus atliekama palaipsniui per keletą metų.
Nuo 1645 m. Vilkaviškį valdė LDK kancleris Kristupas Žygimantas Pacas, tad tikėtina, kad jis buvo pirmasis dvaro įkūrėjas. Istoriniuose šaltiniuose galima surasti, kad 1660 m. mokesčių sąrašuose šalia keleto kitų minimas ir Vilkaviškio dvaras.
Vilkaviškis paminėtas 1679 m. balandžio 7 d. Jono Sobieskio privilegijoje, išleistoje Ponų Tarybai tarpininkaujant ir Vilkaviškio žydų vardu prašant atstovams Markui Hercikovičiui ir Bernotui Jakubovičiui, Vilkaviškio žydų kahalui nurodyta, kad jo nariai privalo mokėti dvarui už posesijas (nuomojamąsias žemės valdas – red. past.) ir namus. Čia gyvenantys žydai tapo pavaldūs ne miesto, o dvaro administracijai. Dvaro administracija priimdavo sprendimus dėl garbių svečių ar aukštų karininkų apgyvendinimo.
1684 m. mirus Kristupui Pacui, o po metų – jo žmonai, Vilkaviškio seniūniją ir dvarą teko valdyti valdovo taurininkui Dulskiui, vėliau – S. Leščinskui, Dadzibogai Einoravičiui, tačiau kurį laiką dvaras buvo visai be šeimininko.
1730 m. Vilkaviškio seniūniją valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir kariuomenės generalinis regimentorius Mykolas Kaributas Višniaveckis ir jo žmona Teklė Radvilaitė-Višniaveckienė. Manoma, kad jie galėjo būti ir dvaro valdytojai.
1732 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad Vilkaviškio mieste, netoli Kauno gatvės, ėjo Dvaro (Zamkowa) gatvė. 1738 m. taip pat nurodoma, kad Vilkaviškio seniūnijai sėkmingai vadovauja Vilniaus vaivada LDK didysis hetmonas Mykolas Servantas Kaributas Višniaveckis. Pastarajam numirus, jo našlė, vienintelė dvaro savininkė Teklė Radvilaitė-Višniaveckienė, ištekėjo už Mykolo Sapiegos ir 1744–1747 m. Vilkaviškio dvaras priklausė šiai šeimai. Mirus Teklei Radvilaitei, M. Sapiega vedė Aleksandrą Čartorickytę ir 1747–1760 m. dvaro valdytojais tapo Aleksandra ir Mykolas Sapiegos. Aleksandra Čartorickytė-Sapiegienė buvo ir Vilkaviškio seniūnė.
1760 m. mirus M. Sapiegai, Aleksandra ištekėjo už Mykolo Oginskio ir kartu dvarą valdė iki 1784 m. Valdant Oginskiams dvaras pradėjo keistis. Oginskiai vaikų neturėjo, todėl pagal 1773 m. gruodžio 26 d. privilegiją Stanislovas Augustas suteikė teisę Vilkaviškio seniūniją, valdomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Vilkaviškio seniūno M. K. Oginskio, iki gyvos galvos valdyti ir jo žmonai (jeigu vyras numirtų) Aleksandrai Čartorickytei-Oginskienei.
Užuominą apie Vilkaviškio dvarą aptinkame ir 1776 m. Kauno pavieto padūmės mokesčių mokėtojų sąraše. Čia aiškiai rašoma, kad Vilkaviškio parapijoje yra Oginskių valdomas Vilkaviškio dvaras, kuriam priklauso keturi dūmai, tačiau Aleksandra numirė dviem metais anksčiau už savo vyrą. Oginskis buvo pretendentas į Lietuvos ir Lenkijos karūną, rezidavo Slonime, todėl Vilkaviškyje būdavo tik tuomet, kai rūpinosi Oginskio vardu vadinamo kanalo kasimu. Buvo siekiama sujungti Juodosios ir Baltijos jūrų upių baseinus.
1780 m., numirus M. K. Oginskiui, dvaras vėl liko be šeimininkų. 1782 m. dvarvietėje stovėjo smuklė, kuri per mieste siautėjusius gaisrus sudegė.
1795 m. Vilkaviškis buvo prijungtas prie Prūsijos. Prūsai iš visų LDK didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojų atėmė teisę valdyti šiuos ūkius ir paskyrė savo administratorius.
Naujosios Rytų Prūsijos 1800 m. sudarytame kariniame žemėlapyje pažymėtas didžiausias dvaro statinys yra U raidės formos, o jo kiemas atsiveria į šiaurės pusę. Tai buvęs kitas statinys, ne tas, kurį matome dabar. Jis stovėjo labiau į pietvakarius nuo dabartinių rūmų. Manoma, kad prūsų valdymo metais rūmai buvo perstatyti. Tuomet nugriauta vakarinė ir pietinė senesnių rūmų dalys, o rytinė dalis sujungta su šiauriau stovėjusiu pastatu. Pastatų sujungimo vietoje pastatytas keturių kolonų klasicistinis portikas su trikampiu frontonu. Vilkaviškio dvarvietėje stovėjo 15 statinių ir 2 sargybiniai postai.
Kitas įdomus faktas, susijęs su dvaru, yra tai, kad 1812 m. birželio 19–24 d. per Vilkaviškį traukė Napoleono Bonaparto kariuomenė. Žygis buvo istorinis, bet netikėtas. 1812 m. birželio 19 d., apie pietus, vakarinėje miesto dalyje gyventojai netikėtai pamatė milžinišką kariuomenę, kurią sudarė 40 tūkst. pėstininkų, 80 tūkst. raitelių ir 12 tūkst. patrankų, padalintų į 15 korpusų, vadovaujamų karalių ir kunigaikščių. Tik tada tuometinis Vilkaviškio burmistras Tomašas Jeziorkovskis ir Vilkaviškio dvaro nuomininkas Babeckis gavo pranešimą apie Napoleono atvykimą.
Manoma, kad Prancūzijos imperatorius įsikūrė ne pagrindiniuose dvaro rūmuose, o mediniame pastate, stovėjusiame prie Vilkaujos upės kranto. Maršalai, generolai, karininkai užėmė kitus dvaro ar miestiečių namus. Neapolio karalius Joachimas Miuratas apsistojo klebonijoje, o Italijos vicekaralius Eugenijus ir Bavarijos sosto įpėdinis – miesto gydytojo namuose.
Šeimos, užleidusios namus, apsigyveno dvaro kiaulidėse, kituose pagalbiniuose pastatuose. Labai greitai milžiniškuose dvaro kluonuose buvo pastatytos 24 didelės kepyklos krosnys su kaminais, priklausomai nuo paskirties pakeitė išvaizdą ir kiti pastatai.
Napoleonas mieste surengė gvardijos paradą. Visi parado dalyviai blizgėjo auksu ir sidabru. Napoleono žirgas buvo baltas kaip pienas su žemę siekiančiais, brangakmeniais išsiuvinėtais pakinktais.
Kai Rusijos imperatorius nepriėmė Prancūzijos siųstų pasiuntinių, Napoleonas, būdamas Vilkaviškyje, pasirašė atsišaukimą, skelbiantį karą Rusijai. Napoleonas vilkaviškiečiams buvo pažadėjęs, kad jeigu laimėsiąs karą prieš Rusijos imperiją, Vilkaviškį padarysiąs mažuoju Paryžiumi.
Vieniems Napoleonas buvo negailestingas despotas, kitiems – laisvės viltis. Napoleono civilinis kodeksas pakeitė viso Užnemunės regiono istorinį vystymąsi. Kur nužygiavo Napoleonas, visur naikino socialinius skirtumus, visur skelbė laisvės ir lygybės principus, patardavo kreipti dėmesį į mažo žmogaus interesus, baudžiavos panaikinimą, skyrimą į valstybės pareigas pagal sugebėjimus, o ne kilmę, įteisinti civilinę santuoką.
Napoleono dėka Sūduvos kraštas pateko į Varšuvos kunigaikštystės sudėtį, patyrė civilizuotesnės Europos kultūros įtaką. Susiformavo Vilkaviškio inteligentija. Gal todėl iš čia kilo toks gausus menininkų, mokslininkų, dvasininkų sluoksnis. Čia anksčiausiai subrendo ir tautinio išsivadavimo idėjos.
Dabartinius Vilkaviškio dvaro kontūrus rūmai įgavo gerokai po Napoleono karų. Tuomet dvaras atiteko vienam caro armijos generolui Aleksandrui Minkvicui. XIX a. pabaigoje dvaro teritorijoje stovėjo spirito varykla ir keli pastatai, kuriuose gyveno 93 gyventojai. 1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, dvare gyveno vokiečių kareiviai.
1926 m. Lietuvos vyriausybė dvarą perleido Vilkaviškio vyskupijos kurijai. Antanas Karosas buvo paskirtas naujai įkurtos Vilkaviškio vyskupijos vyskupu. Čia įrengė kuriją, pertvarkė katedrą, naujai organizavo pastoracinį darbą, 1930 m. pastatydino Vilkaviškio kunigų seminariją. 1934 m. su Mečislovu Reiniu A. Karosas surengė Vilkaviškio vyskupijos sinodą ir pirmąjį vyskupijos Eucharistinį kongresą. Vilkaviškio vyskupijos parapijų skaičių jis padidino nuo 61 iki 94.
1940 m., vykdant sovietinę žemės reformą, Vilkaviškio dvaras buvo likviduotas. 1942 m. vokiečiai dvarvietės klojime įrengė Raudonosios armijos belaisvių stovyklą. Grąžino tik vyskupijos kurijos pastatą (dvaro rūmus), kuriame iki 1944 m. veikė kunigų seminarija.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui dvaras liko tuščias. Pokariu, 1945 metais, jame įsikūrė tarybinio ūkio administracija. Sovietmečiu dvaras paverstas bendrabučiu, kuriame gyvenę kai kurie gyventojai vėliau ir įsigijo patalpas, paversdami jas butais.
Daiva RIKLIENĖ
Vilkaviškio miesto istorijos, istorijos šaltinių ir kitos informacijos, susijusios su Vilkaviškio krašto istorija, rinkimo ir apibendrinimo darbo grupės narė
Publikuota: 2022-09-27 13:53:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|